2014 m. gruodžio 4 d., ketvirtadienis

Ar atsitversim Didžiąja siena nuo Lietuvos?

Išgirdę, kad šią savaitę mūsų kurorto savivaldybės vadovas labai svarbiu reikalu viešėjo Kinijoje, druskininkiečiai iškart prisiminė, kaip po viešnagės kažkurioje egzotiškoje rytų šalyje anas susižavėjo įspūdingo dydžio raidėmis užrašytu kažkokio miestelio pavadinimu, mėgdžiojančiu užrašą „Hollywood“. Iš to susižavėjimo prie mūsų miesto, ant „Snow arenos“ stogo, atsirado raidės „Druskininkai“ ir „Like“ ženklas. Druskininkuose dabar juokaujama, kad geriau jau kinai nerodytų R.Malinauskui savo Didžiosios sienos, nes, neduok Dieve, jam ir ši patiks, tai grįžęs panašia atitvers ir be to separatistine vis dažniau pavadinamą mūsų savivaldybę nuo Lietuvos.

Palikim tuos pajuokavimus ramybėje ir geriau pasvarstykime, kaip galėjo nutikti, kad būtent Druskininkuose susiformavo palanki terpė tam separatizmui suvešėti? Kuo Druskininkų gyventojai tokie unikalūs, kad čia lengvai galėjo įleisti šaknis likusiai Lietuvos daliai nebūdingas autoritarinis valdymo modelis, išlaikantis demokratinei savivaldai būdingą formalią struktūrą?

XX a. pirmojoje pusėje buvę nedideliu ir didžia dalimi nelietuvišku kurortiniu miesteliu Druskininkai sparčiai pūtėsi vėlyvuoju sovietmečiu, pradėjus statyti didžiąsias sanatorijas, kurioms reikėjo daug darbo jėgos. Tuomet čia atvyko ne tik mokslus baigę gydytojai, bet ir daugybė nekvalifikuotos darbo jėgos iš gretimų rajonų kaimų. Reikėjo tūkstančių valytojų, padavėjų, kambarinių, pagalbinių darbininkų... Sovietmečio pabaigoje tik pramoniniame Alytuje didesnė visų miesto gyventojų dalis gyveno bendrabučiuose, o antroje vietoje buvo Druskininkai.

Ypatinga kurorto aplinka, sukurta unikalios gamtos, šimtamečių sanatorinių tradicijų ir įvairiataučio kultūrinio paveldo klodų šitiems žmonėms mažiausiai rūpėjo. Svarbiausia buvo kuo greičiau ištrūkti iš gimtojo kaimo, toliau nuo varžančio tėvų ir kaimynų dėmesio, kolchozinių prievolių, sunkaus ir prastai atlyginamo žemdirbiško darbo. Viliojo viltis greitai tapti miestiečiais, įsidarbinti sanatorijoje, gauti bendrabučio kambarį, paskui butą, vaikščioti gatvėmis tarp šventiškai nusiteikusių poilsiautojų. Todėl Druskininkų žiburiai viliojo kaimų jaunimą ne ką mažiau už pramoninius didmiesčius.
Druskininkiečių padėtis buvo privilegijuota net ir lyginant su Vilniaus ar Kauno gyventojais. Ne veltui iki pat 1990-ųjų butą Druskininkuose galėjote pasikeisti į tokio pat dydžio butą Vilniuje be jokios priemokos. Tą išskirtinumą sudarė galimybės papildomai užsidirbti išnuomojant kambarius poilsiautojams. Pavyzdžiui, mano seneliai Sadauskai, gyvenę nuosavame name P.Cvirkos gatvėje, vienu metu sugebėdavo apgyvendinti 16 svečių, o patys glausdavosi lauko virtuvėlėje.

Sanatorijų darbuotojai iš darbo grįždavo nešini pilnais krepšiais nusuktų nuo poilsiautojų pietų maisto produktų. To nė nevadindavo vagystėmis, sakydavo, kad tiesiog parsineša iš darbo mėsos, grietinės, varškės... Druskininkų prekybininkai tapo atskiru klanu, kuris keitėsi tarpusavyje į atvirą prekybą nepatenkančiomis deficitinėmis prekėmis. Net ir tos prekės, kurių kituose šalies miestuose buvo galima laisvai nusipirkti, čia buvo paverstos deficitu, nes parduotuvėse viską šluodavo nuo lentynų iš alkanų Rusijos didmiesčių suvažiavusių poilsiautojų minia.

Niekur kitur Lietuvoje nebuvo tiek KGB agentų, nes Druskininkai turėjo visasajunginio kurorto statusą. Čia suvažiuodavo daug žydų tautybės poilsiautojų, tarp kurių būta nemažai disidentų ar bent trokštančių išvykti į Izraelį asmenų. Kurorte apsigyveno daug tremtinių, kuriems neleista grįžti į tėviškes Lazdijų ir Varėnos rajonuose. Juos sekė ir stebėjo ištisa skundikų armija. Puikiai prisimenu, kaip 1988 m. vasarą, kai visoje Lietuvoje jau vyko masiniai Sąjūdžio mitingai, kilo Trispalvės, Druskininkai priminė giliame sovietmetyje užstrigusį miestą.

Staiga visa tai pasibaigė. 1990-ieji visai Lietuvai pirmiausiai reiškė laisvės atgavimą, bet druskininkiečiams tai buvo ir jų išskirtinio statuso praradimas. Nebeliko šimtų tūkstančių nereiklių poilsiautojų iš Sovietų sąjungos, o drauge ir darbo vietų jiems skirtose sanatorijose, gydyklose. Apie kažkokius Europos Sąjungos struktūrinės paramos fondus dar negalėjome nė pasvajoti, o vilniečiai ir kauniečiai neturėjo pinigų savaitgaliais pasilepinti kurorte.
Dirbau tada „Lietuvos aido“ korespondentu Druskininkuose ir kasdien girdėdavau, kaip iš Vilniaus mažinamas finansavimas reabilitaciniam gydymui sanatorijose, o vietinė valdžia neturėjo jokių galimybių įtakoti Specialiajam fondui besikuriančioms profesinėms sąjungoms remti priklausančios infrastruktūros veiklą. Neįtikėtinai žema ir niekšinga dabar kaltinti tuos žmones, kad jie kažko ten nepadarė ir naudoti politinei agitacijai praeito amžiaus pabaigos ir šių dienų kurorto vaizdelių palyginimą. Keitėsi ne tik Druskininkai – per tą laiką net ir badaujančių Užsacharės Afrikos šalių miestuose pridygo plieno ir stiklo dangoraižių.

Druskininkiečiai buvo daug kuo panašūs į Rytų Ukrainos šachtininkus, griūvant Sovietų sąjungai taip pat praradusius savo išskirtinį statusą ir pajamas. Ir ten, ir čia permainų traumuotų žmonių sąmonę buvo ypatingai lengva paveikti propaganda, kad jiems reikalingas šeimininkas, kuris grąžins prarastą aukso amžių, tarsi atsuktų laikrodžio rodykles į 1970-uosius ar 1980-uosius. Donecko, Luhansko ir Druskininkų separatistai kalba, kad likusi Ukrainos ir Lietuvos dalis jų nesupranta, nori primesti savo europietiškus įstatymus ir etikos standartus. Todėl visi skandalai apie tvoras, sklypus, mokesčių mokėtojų pinigų panaudojimą propagandai daliai druskininkiečių net nepasiekia tos vietos, kur galėtų būti mąstančio žmogaus smegenys. Jie atmetami kaip bereikšmis priekabiavimas iš kažkokio įsivaizduojamo pavydo ar noro atimti galią iš kurorto šeimininko. Panašiai kaip Rytų Ukrainos separatistai gyvena visiškai kitoje informacinėje erdvėje, tikėdami Rusijos televizijos kanalų pasakomis apie „Dešiniojo sektoriaus“ „fašistų“ nukryžiuotą berniuką, analizuoti skirtingus informacijos šaltinius nepajėgūs druskininkiečiai užsisklendė virtualiame pasaulėlyje, kuriame mero svajonių rūmams viešai nepritarę menininkai yra netikri arba suklaidinti, o ramybę drumsčia blogio jėgų pasamdyti pavyduoliai.


Virtuali Didžioji kinų siena tarp Lietuvos ir Druskininkų jau seniai pastatyta, todėl visai nesvarbu, ar ji bus įkūnyta dar vienu butaforiniu griozdu, ar taip ir liks tik druskininkiečių galvose.