2015 m. gegužės 22 d., penktadienis

Druskininkams reikia ne medžių, o betono, stiklo ir plieno

Artimiausiame Druskininkų savivaldybės tarybos posėdyje ketinama svarstyti sprendimo projektą dėl medinių buvusios „Nemuno“ sanatorijos pastatų Kosciuškos g. 2, 2A, 2B nugriovimo. Pastatai yra saugojamoje istorinio Druskininkų senamiesčio teritorijoje, bet patys į jokį paveldo sąrašą neįtraukti. Svarstant šį klausimą tarybos komitetuose opozicijos atstovai suabejojo, ar tikrai tokiam barbariškam griovimui svarbioje miesto dalyje nereikia jokių paveldosaugos specialistų leidimų.

„Nemuno“ medinukai tarybos sprendimo projekte įvardijami kaip „neparduotini dėl fizinio ir funkcinio nusidėvėjimo“. Tik kas juos tokiais padarė, jei ne mūsų brangioji savivaldybė, atėmusi sanatoriją iš veiklą joje vykdžiusių profesinių sąjungų. Negaliu teigti, kad mažieji „Nemuno“ korpusai sąmoningai supūdyti, bet tiek metų svaigstant apie grandiozinius projektus sanatorijos vietoje ir nieko nedarant, kitokio rezultato vargu ar galima buvo tikėtis.

Dar keistesnis šviežias skandalas dėl saugomų kultūros paveldo objektų sąraše įrašyto meno kūrinio sunaikinimo buvusioje „Nemuno“ valgykloje. Už paveldo saugojimą neabejotinai atsakingas pastato šeimininkas – Druskininkų savivaldybė. Tai dabar teks ieškoti „iešmininko“, kuriam būtų galima suversti bėdą už tai, kad meno kūrinys nebuvo tinkamai saugomas.

Druskininkuose tęsiasi medžiapjūtė. Skaitytojai kartais priekaištauja, kad neparašau laikraštyje apie vieną ar kitą juos papiktinusį medžio nupjovimą. Mielieji, juk puikiai suprantate, kad tie, kuriems rūpi kiekvienas medis, esame apgailėtina mažuma, o koja kojon su progresu žengiantiems Druskininkams reikia ne medžių, o betono, stiklo ir plieno. Be to, naujus želdinius sodinant galima įsisavinti ne tiek jau mažai viešųjų pinigų, o malkos iš senų medžių šiais biokuro plėtros laikais paklausios.

Džiaugsmas dėl Druskininkų pasirinktos krypties, spjovus į natūralius gamtinius gydomuosius faktorius, kurti pramoginį sintetinių tropikų imitacijos ir dirbtinio sniego kurortą, kurio svečiai linksminasi uždaryti gigantiškuose pastatuose ir iš jų vis rečiau išeina, man primena pirmą kartą gyvenime į „Akropolį“ atvažiavusio provincialo nuostabą.

Kiti Lietuvos kurortai neskuba tokiu pavyzdžiu sekti.

Gegužės 14 d. Birštono centriniame parke, priešais „Eglės“ sanatoriją buvo atidarytas vienintelis Lietuvoje mineralinio vandens garinimo bokštas. Šio kurorto svečiai turės galimybę nemokamai išbandyti inhaliacijas po atviru dangumi, stiprinti sveikatą, grūdinti organizmą šviesos terapiją teikiančiu nauju turizmo objektu. Į garinimo bokštą natūralus mineralinis vanduo tiekiamas iš gręžinio „Rūta“. Priminsiu, kad ne taip seniai ten atsidariusi „Eglė“ yra nauja tų pačių savininkų, kurie valdo ir tokio paties pavadinimo sanatoriją Druskininkuose, investicija.

Anykščiuose baigiamas statyti unikalus turistinis objektas – medžių lajų takas. Juo pakilus bus galima apžvelgti garsųjį Anykščių šilelį ir jo apylinkes. Turistai galės užkopti ir į trisdešimt šešių metrų aukščio apžvalgos bokštą, prilygstantį dvylikaaukščiui pastatui, o neįgaliuosius į jį kels liftas. Tako statybai išleista daugiau nei pustrečio milijono eurų Europos Sąjungos fondų ir savivaldybės lėšų.

Takas bus visai prie pat Anykščių šilelyje įsikūrusio „SPA Vilnius“ viešbučio. Priminti, kad tai yra tos pačios bendrovės, kuri valdo ir „SPA Vilnius“ centrą Druskininkuose, manau, jums nereikia.

Kuo mažiau žmogaus subjaurotos gamtos stebėjimas turistus iš Vakarų domina gerokai labiau, negu sintetinės pramogos, kurių jie gali rasti neišvykdami iš savo kraštų. Pavyzdžiui, Skandinavijoje ir Didžiojoje Britanijoje veikia nesuskaičiuojama daugybė paukščių stebėjimo klubų. Ornitologinės kelionės Vakaruose yra puikiai organizuotos, tačiau brangiai kainuoja, o Lietuvos turizmo verslas dar tik atranda šią nišą. Lietuvoje aptinkama per 340 paukščių rūšių, o kai kurios iš jų yra retos kitose šalyse. Net ir mums įprasti baltieji gandrai Vakarų Europoje jau beveik išnykę, o Lietuvoje jų priskaičiuojama per 14000 porų.


2010 m. Vokietijoje atidarytas 1300 m ilgio Baumwipfelpfad lajų takas, vedantis didžiausio Europoje saugomo miško medžių viršūnėmis ir virš jų, iškart tapo vienu lankomiausių Vokietijos turizmo žemėlapio objektų. Vokiečiai giriasi, kad statant taką, kitaip negu tiesiant Druskininkų „kalnų“ keltuvą, nenukentėjo nė vienas miško medis.