2015 m. birželio 19 d., penktadienis

Gamta nepaklūsta politikų žodžiams

Apsauga nuo mašalų
Anądien  stovėdamas vieno didelio prekybos centro eilėje nugirdau pokalbį, kurį knieti čia atpasakoti. Prieš mane eilėje stovėjo motina ir kokių 14 – 15 metų jos sūnus.

- Betmaaaamaaa. Aš rimtai nedėjau tos nuotraukos į feisbuką.
- O tai kaip ji ten atsirado?
- Vakar važinėjau dviračiu, paskui maudžiausi Grūte. O ten žolė. Ir iš tos žolės erkės lipa ant kojų, pilvo, nugaros. Kiek pajaučiau, nusikračiau. Parvažiavau namo, bet neramu, kad galėjo ten insisiurbt. O veidrodžio mano kambaryje nėra.
- Kur ten, į pilvą?
- Ne, žemiau, tarp kojų, kažkur tarp to ir ano.
- Tai ar išsitraukei?
- Tai kad negalėjau pamatyt, tai galvojau aifonu nufotografuosiu ir pažiūrėsiu. Pažiūrėjau – nėra. Tik nutrinta nuo dviračio sėdynės. O paskui man pradėjo žinutės eit. Ir nuo klasiokių, ir nuo kažkokių diedų. Tik po valandos supratau, kad mano aifonas taip nustatytas, kad visas nuotraukas feisbukan deda. Visas.
- O tai ko neištrynei?
- Tai kad šitiek laikų dar niekad nebuvau surinkęs.

Grįžęs namo užrašiau šitą istoriją, pabendrinau „Facebook“ socialiniame tinkle ir išėjau pasivaikščioti į pelkę.

Čia jūs, miestiečiai, pražingsniuojate šimtą metrų šaligatviu, pro šalį nenutrūkstamu srautu riedant nesudegusiu baltarusišku dyzelinu dūmijantiems automobiliams, ir jaučiatės nuraminę savo sąžinę, kad gyvenate fiziškai aktyvų gyvenimą. Mano pelkė iš to tik pasijuoktų. Tai yra pasijuoktų didelės žalios varlės išsprogusiomis akimis, žvilgsniu palydinčios kiekvieną į jų valdas įklampojusį dvikojį padarą. Kadangi nesu labai panašus į gandrą, jos mane prisileidžia visai arti. Taip arti, kad, kaip toje rusiškoje pasakoje, galėčiau pabučiuoti ir atversti į princesę. Bet neatversdinėsiu, nes žmona nepatikėtų, jeigu kokią ajerais aplipusią princesę iš pelkės parsivesčiau.

Todėl parsinešiau tik porą šimtų nuotraukų fotoaparato atminties kortelėje. O kai jas sukėlęs į kompiuterį pasižiūrėjau, kas vyksta feisbuke, mano įrašas apie tą vargšą vaikinuką ir jo mamą jau buvo palaikintas pusantro tūkstančio žmonių, o per šimtą pasidalino juo su savo draugais. Iki šiol nežinau atsakymo, kodėl taip išpopuliarėjo būtent šis įrašas.

Panašiu greičiu druskininkiečiai pasirašinėjo peticiją dėl savivaldybės lėšų skyrimo mašalams naikinti. Šitą galiu suprasti – kanda. Pirmadienį ta peticija buvo įteikta Druskininkų savivaldybės peticijų komisijai. O antradienį savivaldybėje lankęsis druskininkietis man pasakojo, kad namelyje su vėliava visi baisiai pyksta ant peticijos iniciatoriaus. Kaip jis drįso visai Lietuvai išduoti, kad Druskininkuose yra mašalų – šitokia gėda, neigiama reklama... Tik gamta, skirtingai nuo politikos, turi vieną keistą savybę. Politikoje pasitaiko įvykių, kuriuos galima būtų apibūdinti posakiu „Pasakiau ir prisnigo“. Charizmatiškam lyderiui pasiūlius kažkokį sumanymą jis užkrečia kitus ir žodžiai materializuojasi – virsta Valdovų rūmais, vandens parkais ir nuostolingomis avialinijomis.

Bet gamta politikų žodžiams nepaklūsta. Pasakius kad mašalų nėra, jie niekur neišnyks ir nedings. Jų nei pagausės, nei sumažės. Iš meilės savo lyderiui artimiausi jo pasekėjai gali kurį laiką apsimesti, kad mašalų nėra ir kantriai kęsti įkandimus. Dabar juk visokia meilė toleruojama – su antrankiais, kaukėmis, botagėliais, mašalais... Bet visi  kiti įkandimus vis tiek jaus, o neigimas labai greitai atsigręš prieš patį neigėją. Visi pamenate, kaip 1998 m. konservatorių Premjeras Gediminas Vagnorius sakė, kad Rusijos krizė Lietuvos nepalies, o 2008 m. tą patį apie Pasaulinę finansų krizę kalbėjo jo bendravardis socialdemokratas Kirkilas. Tikrovės neigimas jiems kainavo Vyriausybės vadovo pareigas ir populiarumo praradimą. Vienas dabar tenkinasi trečiaeiliu vaidmeniu Darbo partijoje, o kitas nustumtas į paribį socialdemokratų gretose.


Peticiją pasirašiusių žmonių skaičius ir žiniasklaidos dėmesys mašalų problemai liudija, kad bandyti ją neigti jau vėlu. Jeigu ten dar kam nors rūpi Druskininkai, belieka atidėti ambicijas ir drauge su peticijos autoriais ieškoti naudingiausio kurortui sprendimo, kad iki kito pavasario, kuomet ateis tinkamas laikas pilti į Nemuną bakteriologinį preparatą, būtų ir pinigų surasta, ir visos viešųjų pirkimų procedūros atliktos.