2015 m. birželio 11 d., ketvirtadienis

Patepimas į poilsiautojus

Asociatyvi nuotrauka iš Youtube.com
Tėvo dienos sekmadienį atvažiavęs į Druskininkus senelių kapų aplankyti, trumpam prisėdau vienoje lauko kavinėje miesto centre. Kol pasisaldžiau savo mėgiamą stiprią juodą kavą, užsidegiau cigaretę ir perskaičiau feisbuko atnaujinimus telefone, virš galvos susitelkė toks mašalų spiečius, kad iškart supratau, jog ramiai atsikvėpti nepavyks. Tik tada pastebėjau, kad dauguma kavinės lankytojų tarsi viduržiemį sėdi jos viduje, o prie lauke esančių staliukų drįsta įsitaisyti vos vienas kitas. Daugiausiai tie, kurie neatsivedė drauge mažų vaikų, dar nespėjo patirti mašalų įkyrumo arba, kaip aš, išmoko nekreipti dėmesio į kraugerius.

Pirmadienį atvėsęs oras ir kiek sustiprėjęs vėjas tuos mašalus trumpam išblaškė. Beliko vengti užuovėjų, slėnių, atsispirti pagundai prisėsti ant suoliuko parke po medžiais. Bet jau savaitės viduryje vėl atšilo ir mašalai tapo dar įkyresni.

Praeito amžiaus pabaigoje jie buvo tapę neatskiriamu Druskininkų vasaros simboliu, o negausūs kurorto svečiai, savo nelaimei pataikę čia atvykti birželio pradžioje, vaikščiodavo gatvėmis mojuodami nusiskintomis medžių šakelėmis tarsi kokie Verbų sekmadienio procesijos tropinėje šalyje dalyviai.

Išbandžiau tada daugybė visokių purškalų ir tepalų, bandydamas patikrinti, kuris iš jų geriausiai atbaido mašalus. Vieni gyrė gvazdikėlių aliejų, kiti primygtinai rekomenduodavo vietnamietišką tepalą „Žvaigždutė“, bet nė vienas iš jų nuo kraujasiurbių vabzdžių visiškai neapgindavo. Dabar tų apsaugos priemonių įvairovė parduotuvėse gerokai didesnė, tik dauguma purškalų net ir nuo paprasčiausio uodo neapgina. O ir veikia jie vos kelias ar keliolika minučių, tik pasipurškus. Dar mažiau naudos iš visokių elektrinių vabzdžių žudyklių, ypač pačių pigiausių, sukurtų ir pagamintų Kinijoje. Gal tenykščiai mašalai į jas ir skrenda, bet dzūkiški į visas mano bandytas visiškai nekreipdavo dėmesio.

Neginčijamą efektyvumą pademonstravo tik viena mano bandyta priemonė nuo mašalų, atrasta paprastų Dzūkijos kaimo žmonių. Dirbdami laukuose per mašalų antplūdį jie išsitepdavo rūbais nepridengtas kūno vietas dyzeliniu kuru. Eksperimentavau juo išsitepęs veidą ir rankas vaikščiodamas paupiais, kur mašalų spiečiai didžiausi, ir visi kraujasiurbiai vabzdžiai laikėsi nuo manęs atokiai. Žmonės, tiesa, irgi, net kelias dienas, nors ploviau kurą nuo odos karštu vandeniu ir muilu.

Šiemet kaip nors naikinti mašalus jau vėlu. O ir dėl kitų metų man kyla rimtų abejonių, nes mūsų vietiniai politikai, nors ir mėgsta puikuotis nuotraukomis iš balių Premjero bei ministrų kompanijoje, bet kaip nors įkalbėti Vyriausybę ar Seimo daugumą skirti pinigų mašalų naikinimo programai tęsti nepersistengia. Važiuojant tarnybiniu limuzinu pro klimato kontrolės sistemos oro filtrus joks vabzdys neprasiveržia, o kam rūpi varguoliai, kurie pėsčiomis vaikšto. Netikiu, kad daug naudos bus iš tos peticijos, kurią šią savaitę pasirašinėjo šimtai įvairių pažiūrų druskininkiečių. Nes iš anksto su valdžia nesuderintų, iš apačios kylančių iniciatyvų čia niekam nereikia. O jei dar įteiks peticijos tekstą koks nors opozicinės partijos veikėjas, tai rimto svarstymo nebus pradedama iš principo, net jei parašų ten būtų surinkta trys milijonai.

Toks rambumas, žinoma, gali kainuoti labai brangiai, nes mašalų sugelti poilsiautojai ilgam išbrauks Druskininkus iš lankytinų vietų sąrašo. Bet darbų dėl to netekti rizikuoja sanatorijų kambarinės ir viešbučių administratoriai, o ne miesto galvos. Principas nė artyn neprileisti opozicijos prie miesto tvarkymo reikalų juk svarbesnis už visa kitą.

Todėl belieka jau dabar pradėti naudoti vienintelę efektyvią priemonę nuo mašalų – kiekvieną atvykusį į Druskininkus svečią dar ties miesto riba ištraukti iš automobilio ir ištepti dyzelinu. Panašiai, kaip žmonės su keistais skafandrais nupurkšdavo dezinfekciniu skysčiu išvažiuojančiųjų iš kokio nors užkrato zonos automobilius ir drabužius mano taip mėgiamuose amerikietiškuose katastrofų žanro filmuose.


Jeigu visa tai bus padaryta žaismingai, imituojant kokį senovišką įšventinimo ir patepimo į poilsiautojus ritualą, su šamaniškais šokiais ir būgnelių muzika, svečiai ypatingai protestuoti neturėtų. O vėliau, žinoma, jie kiek pakeiksnos mus dėl bjauraus kvapo, bet ne dėl mašalų įkandimų.