2015 m. liepos 24 d., penktadienis

Sustojęs laikas amžinojo poilsio mieste

Buvo tokia pat graži vasara, keli poilsiautojai tingiai irstėsi po Druskonio ežerėlį, o Čiurlionio sode skambant muzikai pareigūnai užtverdavo gatvę, kad pravažiuojančių automobilių triukšmas nenustelbtų jos garsų.

Tais metais, metęs filosofijos studijas Vilniaus universitete, grįžau į vaikystės kraštą, kuriame ką tik prasidėjo permainos - pirmoji laisvai išrinkta vietinė valdžia mokėsi gyventi be nurodymų iš vienintelės neklystančios partijos. Dviratuku važinėjantis meras viešuose renginiuose skaitė prastą poeziją, o rūsčios Pagankos močiutės, atvažiavus traukiniui į Druskininkų stotį, jau nebeeidavo prie kiemo vartų pasitikti rusakalbių poilsiautojų, kuriuos meiliai vadindavo žydais.

Nes traukiniai jų daugiau nebeatveždavo. Netrukus juos okupavo tos pačios močiutės, keliaudavusios į Pariečę ir Gardiną pigesnių rūkalų, brendžiu vadinto dažyto spirito skiedalo ir kitų gėrybių.
Poilsiautojai nustojo važiuoti, nes pas juos pačius griuvo sistema, dalindavusi nemokamus kelialapius į kurortus darbo pirmūnams arba sugebantiems įsiteikti savo gamyklos profsąjungos pirmininkui pataikūnams. Bet Pagankos močiutės šventai tikėjo, kad tai yra pelnytas atlygis už viską, ką blogo apie Sovietų valdžią prikalbėjo tada dar jaunas Profesorius.

Anas irgi atvažiuodavo - užsirišęs rankų darbo tautinę juostelę vietoje kaklaraiščio, lydimas tamsiais kostiumais vilkinčių kūnsargių, diskretiškai atsitraukdavusių, kai jis skambindavo Čiurlionį prie atlapoto lango į obelų sodą.

Kartą taip atvažiavęs Profesorius ir man, pasislėpusiam po vieno iš muziejaus namelių stogo kraštu nuo netikėtai užklupusio lietaus, priėjęs paspaudė ranką ir paklausė, už ką druskininkiečiai labiausiai keikia naująją Lietuvą. Gal ir ne visiškai tais žodžiais, įrašo juk nedariau, bet mintis buvo būtent tokia. Tiksliai prisimenu, kad buvo 1994-ieji, nes kaip tik tais metais vedžiau ir po stogu nuo lietaus slėpiausi jau ne vienas, o drauge su žmona.

Pamenu sugebėjęs išlementi kažką painaus, apie ištuštėjusias sanatorijas, o reikėjo pasakyti paprasčiau: už tai, kad nevažiuoja rusai. Tie patys, druskininkiečių meiliai vadinti žydais.

Pora dešimtmečių prabėgo tarsi vienas ilgasis savaitgalis, ir tokią pat mielą vasaros popietę įsitaisiau ant suoliuko Druskonio ežero pakrantėje ir rūkydamas stebėjau, kaip dama šviežios veršienos spalvos suknele irkluoja valtį su pusamžiu vyriškiu, pasipuošusiu balta kepuraite ir „žmonų mušėjo“ stiliaus baltais berankoviais marškinėliais. Vaizdas nebuvo toks intriguojantis, kad vertėtų ilgai žiopsoti, bet neskubėjau nueiti, nes įsitikinau, kad sėdint toje vietoje vėjo gūsiai periodiškai atnešdavo bangą purslų nuo ežere trykštančio fontano, kurie suteikdavo taip trokštamos atgaivos.

Ant kito suoliuko galo prisėdo dvi garbingo amžiaus senolės, veikiausiai dar galėjusios prisiminti, kaip po tą ežerą irstėsi Juzefas Pilsudskis. Keistu lenkų, rusų ir baltarusių kalbų mišiniu jos pradėjo aptarinėti kurorto aktualijas, iš kurių svarbiausia buvo lygiai tokia pati, kaip prieš 20 metų: rusai nevažiuoja.

Vieningai pripažinusios, kad dėl to Druskininkų laukia liūdnas likimas, ponios ėmėsi svarstyti, kas dėl to kaltas. Ta, kuri kalbėdama vartojo daugiau lenkiškų žodžių, buvo bepradedanti abejoti vietinės valdžios neklystamumu, bet jos oponentė, kalbanti beveik rusiškai, maždaug per pusvalandį sugebėjo ją įtikinti, kad visa kaltė tenka Landsbergiui.

Per 20 metų tai jau ne kartą buvo girdėta, bet šį kartą diskusijos dalyvės sugebėjo mane nustebinti, kai drebančiu balsu ištarė to piktojo vardą: Gabrielius.

Paaiškėjo, kad ponios netgi yra girdėję, nors tikrai ne iš lietuviškų informacijos šaltinių, ką jaunasis Lietuvos politikas, kaip jos sakė „nagavkal“ (liet. priamsėjo) iš Europos Parlamento tribūnos apie Rusiją.


Juk sakiau, kad tie du dešimtmečiai prabėgo kaip vienas ilgas savaitgalis, tarsi Druskonio pakrantėse vis dar XX amžiaus pabaiga. O gal vidurys ar pradžia - dabar net sunku pasakyti, kuomet sustojo laikas šitame amžinojo poilsio mieste.