Druskininkų savaitė 2011 m. birželio 17 d.

Keistoka pasitaikė savaitė – karščiai atlėgo, bet perkaitusių galvų aplinkui nors vežimu vežk. Antai toks lig šiol nedaug kam girdėtas Seimo narys Andrius Burba parlamente pateikė rezoliucijos projektą, kuriuo siūloma Vyriausybei imtis priemonių dėl demografinės padėties gerinimo ir emigracijos stabdymo. Pranešama, kad reikiamo palaikymo šis rezoliucijos projektas antradienį nesulaukė, tačiau nuspręsta dokumentą tobulinti. Vienas iš A.Burbos projekte siūlomų patarimų Vyriausybei – įpareigoti valstybės finansuojamus studentus, pabaigus studijas, kurį laiką dirbti Lietuvoje arba grąžinti valstybei studijų kompensavimo išlaidas. Suprantama, kad tokių priemonių emigracijai sustabdyti nepakaks, nes emigruoja ne vien tik studentai. Taigi, tobulinimui ribų nėra...

Žmonės išsibėgios, jeigu valstybė jų tvirčiau nepririš prie žemės. Pradžiai reikėtų kiekvienam pilnametystės sulaukusiam piliečiui suskaičiuoti, kiek jis skolingas už ikimokyklinį ugdymą, mokymą, sveikatos apsaugą ir kitas viešąsias paslaugas. Nori emigruoti – užsimokėk. Galima susirasti senus Lietuvos statutus ir pasinaudoti, kaip ten buvo sutvarkytas baudžiauninkų „pririšimas” prie žemės ir pono. Nepakenktų kiekvieną asmenį susieti su jo gyvenama savivaldybe ir leisti keisti gyvenamąją vietą tik savivaldybės tarybos sprendimu. Turtingos savivaldybės, pristigusios darbo jėgos, galėtų pirkti gyventojus iš tų, kuriose didesnis nedarbas.

Neabejoju, kad atsirastų bandančiųjų slapta emigruoti neužsimokėjus, todėl tektų numatyti baudžiamąją atsakomybę už tokį pabėgimą, o tada, išrašius Europos arešto orderius, bėglius priglaudusios šalys pačios juos sugrąžintų.

Tėvus, kurių bent vienas vaikas emigravo, reikia skubiai įrašyti į specialią įskaitą ir pradėti dirbti su likusiais šeimos nariais prevencinį darbą, o gal net apriboti tėvystės teises likusių vaikų atžvilgiu, perduodant juos į socializacijos centrus. Turėtų būti skubiai kriminalizuotas bet koks raginimas kitą asmenį emigruoti, emigracijos propagavimas ir informacijos, neva kažkam iš emigrantų pavyko rasti laimę užsieniuose, skleidimas.

Demografinei padėčiai gerinti pensinio amžiaus kaitaliojimo ar mokestinių lengvatų vaikus auginančioms šeimoms taip pat nepakanka. Va, jeigu kiekvienas reprodukcinio amžiaus asmuo, per metus nuo to laiko, kai sulaukia lytinės brandos, privalėtų pradėti atlikti savo Reprodukcinę pareigą Tėvynei Lietuvai. Pilietės, vengiančios atlikti Reprodukcinę pareigą Tėvynei Lietuvai, galėtų būti dirbtinai apvaisinamos, o piliečiai įpareigoti tapti sėklos donorais.

Susidomėjau, kas gi tas mūsų tautos gelbėtojas Andrius Burba? Iš oficialios biografijos: „Andrius Burba gimė 1978 m. balandžio 15 d. Klaipėdoje. Vaikystė buvo nelengva, turėjo tik 11 metų, kai tėvas paliko šeimą ir vienai mamai teko rūpintis jo ir penkiais metais vyresnio brolio Žydrūno išlaikymu. Ankstyvoje vaikystėje mėgo muziką, todėl pradėjo lankyti muzikos mokyklą. Išmoko groti pianinu. Berniukų ir vyrų chore „Gintarėlis“ dainavo dešimt metų. 1993 m. baigęs devynias klases įstojo į Klaipėdos politechnikos mokyklą...” Dabar suprantu – tai iš sunkios vaikystės ir neišsakyto pykčio šeimą palikusiam tėvui. Susiraskite, gerbiamas Andriau, savo tėvą ar bent jo kapą ir išsakykite viską, ką galvojate. Palengvės. O Lietuvos Respublikos piliečiams leiskite pailsėti nuo jūsų genialių sumanymų bent vasarą.

Nuliūdino žinia, kad Druskininkų sniego arenos atidarymas vėl atidėtas. Ne paslaptis, kad daugelis druskininkiečių iš šio įvykio tikisi tokio postūmio, kuris išjudintų visą mūsų kurortą – nuo nedarbo lygio iki nekilnojamo turto kainų. Įsivaizduoju, kaip nejauku dabar Druskininkų savivaldybės vadovams, kiekviena pasitaikiusia proga skelbusiems visam pasauliui, kad tas „pasaulio stebuklas“ bus atidarytas 2010-ųjų rudenį, vėliau – žiemą, tada – 2011 m. pavasarį... Paskutinė data buvo numatyta, berods, birželio 21 d. Dabar jau minimas 2011 m. ketvirtasis ketvirtis, tai yra vėlyvas ruduo arba žiemos pradžia. Kiekvienas, kam teko bent jau remontuoti butą ar statyti šuns būdą, supranta, jog tokie darbai niekada nebaigiami numatytu laiku ir netelpa į iš anksto sudarytas sąmatas. O juk čia truputį didesnis ir gerokai sudėtingesnis objektas. Bala nematė tų terminų, bet jeigu sąmata dėl iš anksto nenumatytų darbų išaugs, tai Europos Sąjungos fondai vargu ar sutiks primesti dar kelis milijonus. Teks jų ieškoti Druskininkų savivaldybei arba privačiam investuotojui. O savivaldybei skersai gerklę įstrigo „pagalvės mokestis“, kurį ne tik apskundė teismui grupė Seimo narių, bet ir pripažino prieštaraujančiu galiojantiems įstatymams Vyriausybės atstovo Alytaus apskrityje tarnyba, prižiūrinti, kaip savivaldybės tų įstatymų laikosi. Netrukus baigsis terminas, per kurį Vyriausybės atstovas Algimantas Pipiras reikalauja sprendimą dėl kurortinės rinkliavos atšaukti arba pakeisti.

Druskininkų savaitė 2011 m. birželio 10 d.

Mano kieme auga uosialapis klevas, kuris mano esąs krūmas, o aš įsitikinęs, kad jis privalo būti medžiu. 2-3 kartus per vasarą pagriebiu sekatorių ir apkarpau visas jo atžalas, kad būtų tikras medis, bet jis labai greitai išleidžia naujų ir vėl pamažu „krūmėja”. Kai pavargęs nuo popiečio kaitros po eilinio jo karpymo pasidalinau šia trumpa istorija su virtualiais draugais socialiniame tinkle, jie iškart atkreipė dėmesį, kad tai neblogai iliustruoja diskusiją dėl socializacijos ir žmogaus prigimties santykio. Gal ir pats truputėlį „ugnį pakursčiau“, parašęs, kad šiuo atveju simbolizuoju represyvią visuomenę, neleidžiančią asmeniui (medžiui-krūmui) pasirinkti norimos orientacijos.

„Naujieji kairieji mano, kad socializacija svarbiau nei kokia nors prigimtis, su kuo aš kategoriškai nesutinku...“ – rašo studentavimo laikų bičiulis Saulius I.

Aš, savo ruožtu, prisipažinau, kad ne visuomet suvokiu ribas, kur pasibaigia prigimtis ir prasideda dėl socializacijos įgytos savybės.

Kažin, kur dar būtų nukrypusi ta diskusija, bet iš atviros kiemo terasos, kurioje buvau įsitaisęs su planšetiniu kompiuteriu, mane išvijo mašalai. Tie patys baisieji kraujasiurbiai, kankindavę dzūkus ir gadindavę verslą Druskininkų kurortui XX a. pabaigoje. Nejauku tai pripažinti viešai, bet mašalų jau yra. Šeštadienį atkreipiau dėmesį į jų būrelius vaikštinėdamas po Veisiejų parką, kai ten vyko „Pasienio fiestos“ renginiai, bet dar turėjau abejonių, ar tai nėra kokia nors kita vietinė rūšis. Kitą dieną mano nuogąstavimus patvirtino Valdas iš Liškiavos, bet bėdą suvertė Nemuno artumui. O savaitės viduryje tai šen, tai ten jų pradėjo rastis jau daugelyje vietovių, nors dar sunku suprasti, ar tikrai tai bus toks antplūdis, kokių būdavo prieš keliolika metų. Ačiū Aplinkos ministerijai, kuri „pabrėžia, kad viešojoje erdvėje pasigirdę nuogąstavimai, jog po mėnesio, birželį, kraujasiurbių mašalų antplūdis Pietų Lietuvoje gali tapti vos ne stichine nelaime, nes šiemet neskirta pinigų jiems naikinti, tėra tik spėlionės, o ne pamatuotos prognozės“. Tai, būkit mieli, pamatuokit ir prognozuokit, nes mums čia, atsiprašant, gyventi reikia. Bet kraujasiurbių mašalų plitimo priežasčių mokslininkams galutinai nustatyti nepavyko. Bent jau taip teigia ministerija. O juk pakankamai rimti mokslininkai ne vienerius metus braidė paupių purvynus. Dabar ką nors iš jų sutikęs, neoficialiai pašnibždėčiau patarimą suversti bėdą Pasaulio klimato kaitai. 1999 m. kai mašalai buvo tyrinėjami, tai dar nebuvo madinga tema, todėl kalbėta apie pasikeitusį upės hidrologinį režimą ir vandens užterštumą. Tokiais protingais terminais su pinigus skirstančiais politikais geriau nė nepradėti šnekėti. Klimato kaita – visai kas kita. Kovai su jos priežastimis ir padariniais tiek visokių fondų prikurta, kad kuriame nors vis vien pinigų atsirastų, melžia juos kas tik netingi, tai kuo mes, dzūkeliai, prastesni. Sukurti teoriją, kad dėl klimato kaitos pakilo vidutinė Nemuno vandens temperatūra, galėtų ir maždaug antro kurso studentai. Juos samdyti būtų pigiau, negu tikrus mokslininkus, pakanka, kad jie būtų perskaitę „Nacionalinės klimato kaitos valdymo politikos strategijos įgyvendinimo priemonių planą“ ir kelias naujausias „Tarpvyriausybines klimato kaitos komisijos“ (IPCC) ataskaitas ir „Kioto protokolą“, kol jo galiojimas dar nepasibaigė. Jaunajai kartai tai taip pat naudinga, kaip mūsų tėvų kartai buvo TSKP suvažiavimų nutarimų citavimas. Įterpei po ištrauką pradžioje ir pabaigoje, o pačiame tekste tuomet galima prakišti ką tik nori. Anuomet tai lėmė sėkmingą karjerą, o dabar dar ir galimybę gauti įvairių fondų finansavimą savo projektams.

Ir nepamanykite, kad esu kategoriškas klimato kaitos skeptikas, nors kartais man įtikinamai skamba kai kurių mažiau viešumoje girdimų mokslininkų teiginiai, jog klimatas kinta pirmiausiai dėl didėjančio saulės aktyvumo, o ledynmečių ir itin karštų laikotarpių būta ir praeityje. Daugiau nerimo už pačią klimato kaitą ir galimas jos pasekmes man kelia vienos iš galimų teorijų – kaitos dėl žmogaus veiklos – skubus pavertimas neginčijama aksioma, kitaminčių tildymas ir tyrimų duomenų klastojimas. Nerimą kelia ir tas entuziazmas, su kuriuo klimato kaitos dėl žmogaus veiklos teoriją nusigriebė Vakarų Europos radikalai – „įvairaus plauko skirtingai nuprotėję kairieji, Stalino apologetai, apsirūkę trockistai, išpopinti milijonierių šeimose, latentiniai maoistai ir zoologiniai antisemitai, antiamerikiečiai ir antikapitalistai“, anot rašytojo Andriaus Užkalnio, tik jis taip apbūdino kairiojo britų dienraščio „The Guardian“ aplinką, bet, man regis, ir čia labai tinka. Klimato kaita jiems tapo puikia proga apkaltinti Vakarų civilizaciją ir kapitalizmą būsima pasaulio pabaiga, primesti kaltę kiekvienam ramiai gyvenusiam žmogeliui ir „išpirkos“ galimybę, mokant visokius „žaliuosius mokesčius“, nustatant „taršos kvotas“ ir finansuojant beprasmį pinigų švaistymą įvairioms „žaliosioms“ programoms.

Druskininkų savaitė 2011 m. birželio 3 d.

„Kažkas čia ne taip...“- sako iš matymo pažįstama druskininkietė, su dviem pūstažandžiais vaikiukais ir aplėpausiu vyru stebėdama žygiuojančią Druskininkų kurorto šventės eiseną. Ir kalba ji visai ne apie vakaruose besikaupiančius lietaus debesis. Aš irgi ne iškart supratau, kad eisenoje nedalyvavo mūsų kurorto sanatorijos ir viešbučiai, o be jų liko tik „privaloma tvarka“ sukviesti valdininkai, biudžetininkai, na ir viena kita tokiu būdu pasireklamuoti sumaniusi įmonė. Jeigu nebūčiau matęs ankstesnių metų eisenų, atrodytų, kad viskas taip ir turi būti. Bet dabar ir aš, ir kiti druskininkiečiai akivaizdžiai matė, kad nebeliko ne tik eisenos dalyvių gausos, bet ir ankstesnėms šventėms būdingo entuziazmo, jausmo, kad visi drauge esame šio kurorto šeimininkai, džiaugiamės kiekvienu svečiu, kiekviena pritraukta investicija. Tik pamažu, vieni anksčiau, kiti vėliau, pradedame suvokti, jog ta vienybė buvo iliuzinė. Kiekvienas savaip įsitikinome, kad mūsų pastangos reikalingos tik tada, kai jos atitinka iš anksto numatytą planą, vėliau – kad ir tą planą įgyvendinti turi teisę tik ištikimieji ir išrinktieji. Net ir keli Druskininkų savivaldybės tarybos nariai per šią šventę pasijuto tarsi nekviesti svečiai, į svetimas vestuves atėję. O gal laidotuves... Sako, net ir kvietimai į kažkokį ten šventės proga rengiamą balių „atsitiktinai“ nebuvo išsiųsti keliems Tarybos nariams. Bandžiau bent jaunajam Karoliui paaiškinti, kad tuo nereikėtų stebėtis, nes vien jo pasirodymas tokiame renginyje kurorto vadams sugadintų šventinę nuotaiką. Sanatorijų ir viešbučių karas su savivalda dėl kurortinės rinkliavos atskleidė mums tikrąją padėtį, kad tų ištikimųjų ir išrinktųjų kasmet likdavo vis mažiau, o dabar beliko artimiausias savivaldybės vadovų pavaldinių ratas ir keli investuotojai, gaunantys kelių remonto ir statybų už europinius pinigus užsakymus ir randantys būdų, kaip paremti reikiamą partiją prieš rinkimus. Pažįstu naiviai manančių, jog tai kada nors baigsis panašiai, kaip Alytuje, bet, atleiskite, aš tuo netikiu, ypač, kai pamatau šventiniuose renginiuose kviestinių svečių būrelyje šmėžuojant žilsterėjusią STT vadovo galvą. Jau greičiau kokių nors „planinių tikrintojų“ sulauks drįstantieji išsižioti prieš savivaldybę sanatorijų vadovai. VMI jau spėjo paskelbti akciją „Poilsis ir gydymas“ ir, dar jai neprasidėjus, išplatino žinią, jog „yra rizika, kad kai kurių įmonių darbuotojams faktiškai mokamas darbo užmokestis nėra apskaitomas“. Įrodyti kokį nors ryšį tarp šios akcijos ir sanatorijų pasipriešinimo kurortinės rinkliavos įvedimui, žinoma, neįmanoma, bet tam ir yra žiniasklaida, kad sugretintų du įdomius faktus ir paliktų skaitytojui pačiam pasidaryti išvadas. Kita vertus, bent jau tai, kad sanatorijų vadovai sulaukė skirtingoms frakcijoms priklausančių Seimo narių palaikymo, teikia viltį, kad jie bent jau nebus palikti priešintis vieni, kaip kažkada „Nemuno“ sanatorijoje šeimininkavusi Aldona Balsienė. Beje, ar matėte, kaip dabar atrodo ši sanatorija, kai ją iš netinkamai besitvarkiusios profesinės sąjungos įmonės atėmė valdžia? Yra toks ganėtinai įdomus internetinis projektas Apleisti.lt, kuriame mūsų „Nemuno“ sanatorija – kone svarbiausia „žvaigždė“ ( http://www.apleisti.lt/2010/12/druskininku-sanatorija-%E2%80%9Enemunas%E2%80%9C-video/ ).

Kad jau pradėjau dalintis nuorodomis, tai paminėsiu Klaipėdos dienraštyje „Vakarų ekspresas“ žurnalisto Ryto Staselio pasvarstymus „Ričardo Malinausko strėlės“ ir iš jų pacituosiu jums džiugią naujieną, kad mūsų meras „prezidentės teigimu, būtų visai svarstytinas kandidatas kada nors vadovauti nacionalinei vykdomajai valdžiai“. Pavyzdžiui, po kitų Seimo rinkimų, kai šiandieninę Seimo daugumą pakeis kas nors panašaus į buvusią aną kadenciją. Jei jau savivaldos rinkimuose mūsų opozicija neturi jokių šansų bent simboliškai pasipriešinti „mero komandai“, tai belieka įkalbėti jos lyderį tapti, kaip kažkada sakė Artūras Zuokas, „visos Lietuvos meru“. Jei jau tiek daug komentatorių aikčioja, kaip, jų manymu, idealiai tvarkomas Druskininkų kurortas, tai mums būtų baisiai nepatriotiška prieštarauti, kad tas tvarkytojas imtųsi daryti tvarką visoje Lietuvoje. Kad žydėtų gėlės ant stulpų ne nuo Vieciūnų iki Leipalingio, o nuo Adutiškio iki pat Būtingės, nuo Biržų iki Kapčiamiesčio. O mes truputį pailsėsime ir iš tolo gėrėsimės gražėjančia Lietuva.

Druskininkų savaitė 2011 m. gegužės 27 d.

Savaitgalį prasidedančioje Druskininkų kurorto šventėje Prezidentės Dalios Grybauskaitės tikriausiai neišvysime. Ir ne tik todėl, kad šalies vadovė bus labai užimta. Ir nors antradienį su ja susitikęs Druskininkų savivaldybės meras Ričardas Malinauskas įteikė Ekscelencijai įspūdingą puokštę geltonų tulpių, tai nepadėjo. Abu ne itin mėgstantys girdėti kitokias nuomones politikai susikirto kaip reikiant. Jeigu taip paprieštarauti Prezidentei išdrįstų kas nors iš Vyriausybės narių ar Prezidentūrai pavaldžių institucijų vadovų, veikiausiai „galva nusiristų” per 24 valandas... Bet meras tai ne ministras – jį renka savivaldybės taryba ir Prezidentė tam jokios įtakos, išskyrus savo autoritetą, neturi. Daugiau kaip prieš dešimtmetį R.Malinauskas jau buvo susikirtęs su anuometiniu Prezidentu V.Adamkumi dėl degalinės statybvietėje iškirstų pušų. Tada ir sužinojome, kad meras, jei tik nori, gali nusispjauti į Prezidento nuomonę ir savo teritorijoje daryti ką tik nori. Žinoma, mūsų savivaldybės vadovas mandagesnis už Seimo narį A.Valinską ir „boba“ Prezidentės, bent jau viešai, išties nepavadintų. Bet Prezidentės raginimas prisiimti atsakomybę už šilumos kainas reiškia, kad kiekvienas druskininkietis, gavęs astronominę sąskaitą už buto šildymą, turėtų į ką pirštu parodyti. Žinoma, meras negalėtų paneigti, kad per jo valdymo dešimtmetį priimti svarbiausi šilumos kainą lemiantys sprendimai dėl šilumos ūkio išnuomojimo ir dujotiekio atvedimo iš Baltarusijos. Pirmajame šios kadencijos Druskininkų savivaldybės tarybos posėdyje R.Malinauskas bandė guostis, kad sprendimas išnuomoti šilumos tinklus priimtas būnant išties beviltiškoje padėtyje, kai įmonė buvo įklimpusi į skolas. Akivaizdu, kad dėl šio sprendimo jam teks teisintis kiekvieną kartą, kai tik dar ir dar sykį bus didinamos šilumos kainos. Pažiūrėję į kuro kainas degalinėse, daugmaž galime įsivaizduoti, kad panašiai, kaip jos pasikeitė nuo metų pradžios, turės keistis ir centralizuotai tiekiamos šilumos kainos. Ir vargu ar savivalda gali nuo tos atsakomybės visiškai atsiriboti, nes, kaip pastebėjo Prezidentė, šilumos ūkio valdymas ir katilinių kuro pasirinkimas išimtinai priklauso savivaldybėms. Abejoju ar artimiausiu metu sužinosime, kas yra įmonių, kurios tarpininkauja ir atsiriekia savo pelno dalį nuo tiekiamų į Druskininkus dujų, akcininkai, todėl visi svarstymai, kodėl šiluma gaminama būtent tokiu būdu, kaip ji gaminama dabar, ir kainuoja tiek, kiek kainuoja, yra panašus į mano juodosios katės Puodės gaudymą tamsiame kambaryje. Pirmiausiai reikia uždegti šviesą, tada ir matysime, kiek dar tų „riebių katinų“ slepiasi už krosnies.

Šventė yra puiki proga truputį rimčiau pasišnekėti tarpusavyje ir su mus aplankysiančiais neabejingais svečiais apie tai, kokį kurortą visi mes norime matyti artimiausioje ir kiek tolimesnėje ateityje. Šiandien jis dar labiau panašus ne į kurortinį miestą, bet į statybų aikštelę, bet jau rytoj svarbiausi gatvių tvarkymo darbai bus baigti, iš visų Lietuvos pakraščių suvažiavę darbininkai grįš namo, o juos pakeitę šventės svečiai aikčios, koks lygus centrinių miesto gatvių asfaltas, kokie nauji šaligatviai. Visa tai išties reikalinga ir už tai net ir aš, kaip po šitą miestą kasdien vairuojantis ir pėsčiomis vaikštantis žmogus, prieš mūsų savivaldybės vadovus kepurę nukelčiau. Bet gerokai svarbesnis už naujus ar senus šaligatvius yra kurorto vystymo krypties pasirinkimas ir ta tema vis dažniau išgirstu visai ne vien susižavėjimo šūksnius. Vyresnio amžiaus žmonės, kuriems Druskininkai visuomet simbolizavo ramybę ir gydančias gamtos galias, kažkodėl vis dažniau mieliau renkasi Birštoną ar Nidą, o Druskininkus kažkodėl lygina su Palangos Basanavičiaus gatve. Kai Neringos savivaldybės vadovai pagarsina planus statyti gydyklą, tampa aišku, kad jie supranta, jog gydomasis turizmas yra bene didžiausią pridėtinę vertę teikianti paslauga. O tuo metu mes, turėdami poros amžių kurortinio gydymo tradiciją, skubame ją paneigti, statydami grandiozinius pramogų kompleksus. Ir tik šios Druskininkų kurorto šventės šūkis „Druskininkai – sveikatos šaltinių kurortas“ teikia vilties, kad dar nespjausime į gręžinį, iš kurio taip ilgai gėrėme. Žinoma, jeigu tai nėra tik šūkis.

Druskininkų savaitė 2011 m. gegužės 20 d.

Kadangi druskininkiečiai jau spėjo įtikinti savo valdžią, jog jiems nors kuolą ant galvos tašyk, vis tiek atbėgs pono rankos bučiuoti, tai dėl vadinamojo pagalvės mokesčio naujoji vietinė valdžiukė per daug nesuko sau galvos. Juolab, du litai nuo kiekvieno poilsiautojo galvos – ne astronominė suma, kai turime omenyje tik tą vieną žmogų. Tik tie neklusnūs sanatorijų vadovai kažkodėl pradeda skaičiuoti, kiek jų vadovaujamoms įstaigoms iš viso tai atsieis: pavyzdžiui, „Eglei” šiemet teks sumokėti 300-400 tūkstančių litų naujosios kurortinės rinkliavos, „Grand SPA Lietuva” – apie 200 tūkst. Lt. Ne taip jau mažai, ar ne? Jūs su tokia sumele kišenėje turbūt kurį laiką visai neblogai pagyventumėte, aš taip pat rasčiau kur išleisti. Druskininkų kurorto apgyvendinimo įmonių vadovai sako, kad ir jiems tai yra nemaži pinigai. Anokia čia paslaptis, kad sunkmetis Druskininkuose buvo nesunkus tik vienam žmogui, per jį europiniais, skolintais ir vietinio biudžeto pinigais įgyvendinusiam savo sapnus ir svajones. Vietiniam verslui tuo metu teko nesudėtingas vaidmuo: pritarti toms svajonėms, šypsotis parodose ir pritariamai linkčioti galvas. Ar bent jau patylėti apie patiriamus nuostolius ir mažėjančius poilsiautojų srautus. Žmonės sukando dantis, sumažino visas įmanomas išlaidas, atleido dalį darbuotojų, o likusiems sumažino algas ir laukė geresnių laikų. Tai leido gerokai sumažinti paslaugų kainas ir bent pigumu prisivilioti vieną kitą rusą ar lenką. O dabar vis girdime, kad tie geresni laikai jau atėjo. Krizės pabaigą skelbia visi – nuo biudžeto surinkimo duomenimis besidžiaugiančios ministrės I.Šimonytės iki Lietuvon atvykstančių turistų skaičių skaičiuojančių valdininkų. O čia dar Seimas PVM viešbučiams ir kitoms apgyvendinimo įstaigoms sumažino. Druskininkų apgyvendinimo įstaigos dėl to kaip nors ypatingai nepralobtų, bet bent jau galėtų tikėtis dirbti be nuostolių, o gal ir vienam kitam sunkmetį už minimalią algą ištikimai vilkusiam padidintą darbo krūvį darbuotojui algą bent iki padoraus lygio padidinti, vieną kitą naują kambarinę ar apsukresnį rinkodaros vadybininką įdarbinti.

„Esame verčiami tai daryti metų viduryje, kai jau pasirašytos sutartys su klientais, paslaugų kainos suderintos. Galima dar būtų diskutuoti, jeigu mokestis būtų įvedamas nuo sausio pirmos, bet dabar tai visiškai ne laiku padaryta”, - šią savaitę dienraščiui „Lietuvos žinios“ komentavo Druskininkų kurorto sveikatinimo įstaigų asociacijos prezidentas, „SPA Vilnius Sana” generalinis direktorius Valdas Trinkūnas.

Ir ne tik komentavo. 14 asociacijai priklausančių apgyvendinimo įmonių vadovų rimtai susiruošė Druskininkų savivaldybės tarybos sprendimą įvesti vietinę rinkliavą už naudojimąsi viešąja infrastruktūra skųsti teismui. To jau per daug! Pasipriešinti mero valiai gali koks keistuolis rašytojas su „žaliųjų“ ir pensininkų palyda arba savo galių ribų nesuvokiantis regioninės kultūros paveldo institucijos vadovas. Bet ir tai būta tik aną dešimtmetį. Bet tikėtis, kad miesto šeimininkui pasipriešins vietiniai, beveik savi, tokiu metu, kai jo svajonėse „kosminiai laivai“, atsiprašau, gondolos plaukia dangumi, o jas pamatę investuotojai ir ES fondai laukia prie kabineto durų su pinigų maišais... Gal todėl meras net nesistengia slėpti įniršio: „O jeigu ponui V.Trinkūnui norisi, kad pas jį kas nors ateitų, atsiklauptų ir paprašytų jo palaiminimo, tai, atleiskite, pagal Lietuvos įstatymus savivaldybės taryba pati priima tokius sprendimus.“ Griežtai suformuluota! Nenustebčiau, jei ne spaudai ir riebiau pasakytų. Nes bet koks tarimasis su vietiniu verslu jam yra „atsiklaupimas“. Akivaizdu, kad „SPA Vilnius Sana” generalinis direktorius Valdas Trinkūnas ir  „Eglės” sanatorijos generalinis direktorius Romualdas Domarkas mieste dabar taps „liaudies priešais“ Nr.1, baisesniais už mūsų valdžią pašiepti mėgstantį „Skyrybų centro“ vadovą S.Vaikšnorą arba profsąjungos „Solidarumas“ veikėjus.

„Dabar atrodo, kad verslas tiesiog reketuojamas”, - išdrįso viešai pasakyti V.Trinkūnas. Anksčiau apie tai, kaip „privalomai-savanoriškai“ tekdavo remti šventes bei kitus valdžios sumanymus, tekalbėjo smulkusis vietinis verslas, ir tik patyliukais.

Dar baisiau, kad į valdžios sprendimo kritikų pusę stojo ir naujasis sveikatingumo ir poilsio komplekso „Grand SPA Lietuva” generalinis direktorius Petras Lisauskas, nes už jo nugaros nesunku įžiūrėti vieno turtingiausių Lietuvos žmonių Bronislovo Lubio siluetą. O juk dar neseniai šiam savo šimtus milijonų litų mūsų kurorte investavusiam žmogui buvo suteiktas Druskininkų garbės piliečio titulas. Berods, kaip tik tada jis šnekėjo, kad nesitiki, jog Druskininkuose sukištos investicijos greitai atsipirks. Bet ir B.Lubiui norėjosi, kad „Lietuva“ sugebėtų veikti bent jau nenuostolingai, todėl ne kartą kaitalioti įvairaus lygio vadovai. 200 000 litų per metus „Lietuvai“ nėra didelė suma, bet metines sutartis su turizmo agentūromis pasirašiusiai ir centų tikslumu biudžetą suplanavusiai įmonei tai gali sujaukti visus planus. Gal todėl „informacinė kampanija“ prieš kurortinę rinkliavą pirmiausiai prasidėjo su tuo pačiu B.Lubiu siejamose „Lietuvos žiniose“. Darosi įdomu.

Druskininkų savaitė 2011 m. gegužės 13 d.

Šią savaitę pradėjau žolės pjovimo sezoną. Neskubėjau tai padaryti pirmas visoje apylinkėje, nes norėjosi, kad sunkią žiemą iškentusi veja bent šiek tiek sutvirtėtų, o ir pienių žiedai tiesiog maldavo leisti dar bent vieną-kitą dienelę pasidžiaugti saule. Apsigyvenęs užmiestyje nė nenumaniau, kad žolės pjovimas yra ištisas mokslas, o vejos priežiūros technikos įvairovė ne ką mažesnė už automobilių. Senelio pamokytas, vaikystėje esu mojavęs dalgiu ir maniau, kad tokių įgūdžių visiškai pakanka, bet netrukus pastebėjau, kad šio lietuvių literatūros klasikų apdainuoto įrankio jau beveik niekas nebenaudoja. Prekybos centre nusipirkau pigiausią elektrinę žoliapjovę, žmonių vadinamą „trimeriu“ ir ilgą laidą. Pabandęs juo mojuoti, netrukus įsitikinau, kad rezultatai apgailėtini – žolė „iškandžiota“ kuokštais, o įrankio plastikinės dalys netruko sulūžti. Sukrapštęs per šimtą litų parsivežiau namo stumdomą elektrinę vejapjovę, taip pat pagamintą iš plastmasės, bet labai kompaktišką ir lengvą. Beje, ji iki šiol sėkmingai tarnauja gerokai mažesnį kiemą turinčiai mano mamai, ar bent jau ji nedrįsta pasakyti, jog tas daiktas niekam tikęs, nes kas kelis žingsnius tenka sustoti ir tuštinti žolės rinktuvą. O aš kitą vasarą internetiniame skelbimų tinklapyje aptikau nebrangią naudotą mulčiuojančią žinomo švedų gamintojo (pavadinimų dykai nereklamuoju) elektrinę vejapjovę. Būtent ji nuskuto daug metų nepjautą sodą, išlygino kiemą, kentėjo nuo kelmų, akmenų ir mano nemokšiškumo, kol žolė tapo panaši į veją. Nežinantiems paaiškinsiu, kad mulčiavimas yra toks veiksmas, kai nupjauta žolė susmulkinama vos ne į miltus, paskleidžiama ir tampa trąša jūsų pievutei. Tais pačiais metais įsitikinau, kad tampytis paskui save elektros laidą yra baisiai nepatogu. Kiek kartų jis apsivyniodavo apie medžius, akmenis, pindavosi tarp kojų ir taikydavosi mane pargriauti. Kartą drėgnu oru pervažiavau jį peiliais, tai taip nupurtė, kad jau kitą dieną nuvažiavau pirkti benzininės vejapjovės. Per keletą pastarųjų metų turėjau jų naujų ir naudotų, pigių ir pobrangių, pirktų turguje, parduotuvėje, internete, kaitaliojau jų peilius ir variklius, porą esu netgi pardavęs. Mano išvados buvo negailestingos – dauguma pardavėjų veža ir siūlo pirkėjams pačią pigiausią mėgėjišką techniką, skirtą labai nedideliems žolės plotams pjauti. Jų skardiniai korpusai jau po pirmo sezono surūdija, plonytės rankenos neapsaugo jūsų nuo vibracijos ir lūžinėja, o, pasibaigus garantijai, jos akimirksniu virsta metalo laužo krūva. Rimtas vejapjoves su nerūdijančiais lieto aliuminio korpusais, metaliniais, o ne plastmasiniais ratais, masyviomis rankenomis gamina vos keli stambiausi sodo technikos gamintojai ir priskiria jas profesionalams skirtoms gaminių serijoms. Nauja tokia technika gali kainuoti kaip dar neblogai važiuojantis automobilis arba pigus sodo traktoriukas, o naudota į turgų arba į skelbimų tinklalapius patenka tik tada, kai būna visiškai „sudrožta“, nes retas švedas ar vokietis išmeta brangiai pirktą patikimai tarnaujantį daiktą, kol jis nesugenda taip, jog remontas kainuoja brangiau už naujo įsigijimą.

Tiesa, mes čia, Rytų Europoje, kone visi, net ir visiški humanitarai, jaučiamės visų sričių mechanikais, ir tai, ko joks vakarietis nedrįstų ardyti, patys ar draugų padedami nesunkiai susiremontuojame. O pats žolės pjovimas visame pasaulyje teikia džiaugsmą daugybei skirtingo amžiaus, pažiūrų ir išsilavinimo žmonių, vyrų ir moterų. Net jeigu veją prie savo namo pjaunančio žmogaus vaizdas jums asocijuojasi su amerikietiško pavyzdžio vartotojiška visuomene, baltomis tvoromis, žemės resursus negailestingai eikvojančiais dideliais automobiliais, didkepsnių, mėsainių ar dešrelių kepimu bei valgymu, šešių alaus skardinių pakuote... Bala nematė tos klimato kaitos ir besivystančio pasaulio skurdo, prisiminsime jį, kai prasidės rudens darganos, o dabar, kai šviečia saulė ir žydi obelys, plati amerikietiška šypsena prie aplinkos dera labiau, negu kančia ir liūdesys. Kai po surašymo paaiškėjo, kad mūsų čia beliko vos 2,7 milijono, būtų laikas suprasti, jog visiems gali užtekti bent po keliolika arų pievutės, kelis medžius ir virš galvos čirenantį vieversį. Jei jau esame paskutinė karta, ir po pasaulį pasklidę mūsų vaikai čia nebeturi ką veikti, tai bent jau nugyvenkime mums likusią gyvenimo dalį kaip tie „Titaniko“ keleiviai, skambant muzikai. Nes tokių saulėtų gegužės dienų, ryto rūkų, saulėlydžių bei naktinio karkvabalių bumbsėjimo į kiemo šviestuvo stiklą galime tiesiog nepastebėti per kasdienius rūpesčius ir tarpusavio rietenas.

Druskininkų savaitė 2011 m. gegužės 6 d.

Nors gimiau ne vakar ir kas antras barzdos plaukas spėjo pražilti, bet niekaip negaliu prisiminti tokio pavasario, kai gegužės mėnesį prisninga. Ir ne kokios trys snaigės, susimaišę su lietumi – trečiadienio rytą visas mano kiemas buvo baltas, lapus jau spėję užsiauginti obelys ir alyvų krūmai linko nuo sniego svorio. Truputį šiurpokai tas sniegas atrodė ant tulpių ir slyvų žiedų. Didelės žalos augalams tas sniegas, žinoma, nepadarė, nes iki pietų jo nebeliko, o svarbiausia – nebuvo smarkiai atšalę. Bet nebeliko to jausmo, kad jau beveik galima džiaugtis vasara. Juk prieš kelias dienas Druskininkų kurortą tvarkantys darbininkai jau kur ne kur pirmą kartą pjovė žolę, didmiestiečiai, savaitgalį suvažiavę į savo sodybas Dzūkijos pamiškėse, suskaičiavo visus išdaužytus langus ir pavogtas vejapjoves bei krūmapjoves. O dabar nieko nebesinori – tik užsikurti krosnį ir susirangyti fotelyje kaip po bulviakasio.

Keli pastarojo meto įvykiai, mano kuklia nuomone, gali nemenkai įtakoti druskininkiečių gyvenimą artimiausiu metu. Pirmasis – tai pakankamai rimti Muitinės departamento ketinimai „prastumti“ įstatymų pataisas, leisiančias plėšti akcizą iš mūsų piliečių, kuo legaliausiai savo automobilių bakuose atsivežančių pigesnio kuro iš kaimyninių šalių. Nesvarbu, kad visos ES direktyvos tai leidžia, nusispjaunama į nekaltumo prezumpcijos principą ir visi, vykstantys per sieną dažniau kaip 5 kartus per mėnesį, paskelbiami nusikaltėliais. Urmu, be jokio tyrimo. Nors Lietuvoje teisingumą vykdo teismas, muitininkai nori turėti teisę patys nuspręsti, kam važinėjimas per sieną yra „verslas“ ir apmokestinti akcizais. O jau tada tu, žmogau, įrodinėk, kad nesi, atsiprašant, nešulinis gyvulys. Nes vadovautis nekaltumo prezumpcija ir kaltinimus pareikšti tik tada ir tik tiems, kuriuos sugauna išsiurbiant degalus iš savo automobilio bako ir kam nors parduodant, mūsų valstybė nepajėgi. Juk dažniausiai tai vyksta nuosavuose kiemuose ir garažuose, parduodama tik nuolatiniams klientams, draugams ir pažįstamiems. Bet pripažinti savo bejėgiškumo valstybė nenori. Užuot iškėlę rankas ir pasakę, jog kalbos apie milijardą iš šešėlio tebuvo priešrinkiminiai viešieji ryšiai, jie geriau laužys Konstituciją ir tūkstančius žmonių pavers be kaltės kaltais. Gal tuomet paprasčiau būtų visiems, gyvenantiems 30 ar 50 km nuo Baltarusijos sienos, automatiškai paskirti baudas už galimybę verstis kontrabanda? O visus vyriškos lyties piliečius priversti mokėti alimentus, nes turi įrangą, kuria gali pridaryti vaikų, kuriuos gali palikti be išlaikymo?

Sprendimas dėl kurortinės rinkliavos jau nebėra vien projektas. Jį patvirtino naujoji Druskininkų savivaldybės taryba. Visi žinome, kad turistų apgyvendinimo verslas mūsų mieste klesti arba tuojau suklestės, kai tik duris atvers ištisus metus veikiančios sniego arenos, dangumi plaukios gondolos, o oro uoste leisis... Taigi, nuoširdžiai tuo suklestėjimu tikintys vietos politikai nusprendė, kad atėjo laikas atsiriekti savo kąsnį, ir nustatė, jog nuo birželio 1 d. kiekvienas Druskininkuose apsistojęs svečias jį apgyvendinusiam viešbučiui ar sanatorijai kainuos po 2 litus už parą. Taip pat nustatyta vietinės rinkliavos 100 proc. lengvata ligoniams, kuriems medicininės reabilitacijos paslaugos apmokamos iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšų, vaikams iki 7 metų bei vaikams iki 18 metų, atvykusiems gydytis į VUVL filialą Druskininkų „Saulutė“ bei sanatoriją „Belorus“. Jeigu tų poilsiautojų čia kaip reikiant privažiuos ir bus jie ne tik du vasaros mėnesius, bet ir ištisus metus, iš tų litų galėtų susidaryti išties solidi suma. Bus pinigų gėlytėms sodinti, žolei pjauti, šiukšlėms rinkti. O gal ir mašalams naikinti? Kasmet šiam reikalui pinigų pavykdavo iškaulyti iš Vyriausybės. O šiemet ėmė ir nedavė. Norite gyventi kraujasiurbių neišsiurbti – finansuokite patys. Tikriausiai ne vakar buvo žinoma, kad tų pinigų Vyriausybė neketina skirti. Bet vietos politikai vis tikėjosi – nepaliks bėdoje. O jei ir paliks, tai bus galima garsiai šaukti, koks blogas Kubilius, kaip nemyli dzūkų, kad palieka juos mašalams „an suėdzimo“.

Nesu toks jaunas, kad neprisiminčiau, kaip prieš dešimtmetį vasaros pradžioje druskininkiečiai ir kurorto svečiai vaikščiojo gatvėmis mojuodami nusilaužtomis krūmų šakelėmis. Tiesa, tų svečių ne kažin kiek ir buvo. Būdavo ir taip, kad iš Lenkijos atvykę poilsiautojai, vos išlipę iš autobuso ir apnikti mašalų spiečiaus, tuojau pat pareikalauja juos vežti atgal. O grįžę ten tokią „reklamą“ mūsų kurortui padarydavo, kad iki šiol kartais tenka įrodinėti, jog mašalų Druskininkuose jau nėra arba beveik nėra. Nelengva buvo ir Dzūkijos kaimo žmonėms. Daržus ravėdavo ar šieną grėbdavo veidus išsitepę dyzelinu arba panaudotais tepalais. Sakydavo, kad mašalai to dvoko nemėgsta ir nesiartina. Tik tas dyzelinas tada buvo pigesnis, o dabar jau turbūt pigiau visokius specialiai apsaugai nuo vabzdžių skirtus purškalus pirkti. Nuoširdžiai linkiu, kad nei jums, nei man jų neprireiktų, o kitąmet Vyriausybė ir nuo mašalų kenčiančios Pietų Lietuvos savivaldybės sugebėtų tarpusavyje susitarti ir bendromis jėgomis to Nemunan pilamo bakteriologinio preparato nupirkti.