2012 m. sausio 19 d., ketvirtadienis

Druskininkų savaitė 2012 m. sausio 20 d.


„Keisiu stogą,”- anądien sako man bičiulis S.B., prieš keletą metų išsikraustęs gyventi iš Druskininkų į namą kaime. Kadangi žinau, jog ant galvos jo svetainėje nelyja – kartais užsuku į svečius – tai iškart nusistebėjau, iš kur pas žmogų toks užsidegimas bei papildomi pinigai. Gal kartais loterijoje laimėjo ar kokį palikimą paveldėjo? Tuomet ir paaiškėjo, kad S.B. tiesiog įdėmiai perskaitė „Druskininkų naujienose” apie naująją kompensavimo už asbestinio šiferio stogų keitimą tvarką ir nusprendė, kad ji surašyta kaip tik jam. Man pačiam šia ES fondų programa pasinaudoti, deja, jau nepavyks, nes namo stogas jau prieš penketą metų perdengtas laminuota skarda, o ūkinių pastatų stogų keitimo nieks nekompensuoja. Prisipažinsiu, anuomet tiesiog netikėjau, kad panašių kompensacijų greitai sulauksime, o ir šiferis jau atrodė apgailėtinai.


Skaitant nacionalinius dienraščius ar diskutuojant su virtualiais draugais susidaro įspūdis, kad nemaža dalis didmiestiečių ir netgi druskininkiečių retai bepasidairo, kaip pasikeitė kraštovaizdis už jų miesto ribos, o nuomonę susidaro tik žiūrėdami kriminalines televizijos laidas ir prisimindami, kaip vaikystėje klampojo po traktoriaus išmalto kiemo purvynus nuvežti pas kolchozinėje gyvenvietėje gyvenančius giminaičius. Vyrauja keli mitai, turintys ne tiek jau daug bendro su tikrove.


Pirmasis skelbia, kad kaimas yra visos mūsų tautos dvasinės gyvasties šaknys, kurios, nors sovietmečiu ir gerokai nukapotos, vis dar maitina visą mūsų kultūrą. Prisiskaitę Krėvės ir vėlesnių kaimo romantizuotojų, jie susižavėjimo kupinais žvilgsniais palydi kiekvieną kokiame nors Dzūkijos nacionalinio parko kaime sutiktą vyresnio amžiaus žmogų ir iš jo tikisi išgirsti per šimtmečius išsaugotos išminties perlų... O išgirsta, dažniausiai, kokį sovietmečio anekdotą arba iš televizijos infošou laidos nugirstą banalybę. Romantikai neatsižvelgia į akivaizdų faktą, kad dauguma smetoniškų senolių jau atgulė jaukiose bažnytkaimių kapinaitėse, o dabartinių pensininkų armiją didžia dalimi sudaro jau po karo mokyklas baigusi bei kolchozų politrukų bei kultmasovykų auklėta bei ugdyta karta. Todėl kerdžiaus Lapino išminties geriau semtis tiesiai iš Krėvės raštų, o nupirkę alaus prie Merkinės „Cento” parduotuvės stoviniuojantiems „lapinams” geriausiu atveju išgirsite jums nežinomą anekdotą apie Petką ir Čiapajevą.


Romantikų iliuzijų nereikia skubėti griauti pirmiausiai todėl, kad tik jiems galima triguba kaina įsiūlyti kokį žemės sklypą saugomoje teritorijoje, kur artimiausią šimtą metų legaliai negalės net palapinės pasistatyti. Jie yra nuolatiniai ekologiškų turgelių lankytojai, išperka visas mugėse ir šventėse brangiausiai parduodamas tošies pintines bei amatų mokyklų pirmakursių drožtus rūpintojėlius. Kaimo žmonėms jie moka už pieną tiek, kiek nė viena supirkimo įmonė neduoda nė turtingiausiose Vakarų Europos šalyse, o žvelgdami į raudoną nuo saujomis pripilto E621 kaimišką dešrą nė nebando suabejoti jos ekologiškumu, jei tik pardavėja galvą apsimuturiavusi atitinkamo senumo skara.


Antrasis mitas yra visiškai priešingas ir teigia, kad visas mūsų kaimas yra beviltiškai prasigėręs, gimdo vaikus, kol jų neatima į globos namus, vien dėl pašalpų ir iš to gyvena nuo pat to meto, kai Landsbergis kolūkius sugriovė. Visi be išimties kaimiečiai yra „naivieji laukiniai”, iš kurių apsukrūs vertelgos bei žemėtvarkininkai už „ugninio vandens” butelį išviliojo atgautus žemės sklypus paežerėse, sodybas bei šimtamečius miškus. Todėl jie ir geria, skandindami savo nuoskaudas. O išgėrę mušasi, žudo ir plėšia vieni kitus. Tuo šventai tikintis žmogus nuoširdžiai džiaugiasi, kad likimas jam lėmė gimti mieste, ir kaimo žmonių stengiasi vengti, kad neužsikrėstų kokiu nors ebolos virusu ar bent džiova. Jeigu tokį žmogų jums pavyktų atlupti nuo televizoriaus ir atsivežti į kokį nors kaimo bendruomenės renginį, įsitikinęs, kad ten jo niekas neketina mušti iš tvoros išlaužtais kuolais ar įtraukti į sangulavimą su mėšlinais naminiais gyvuliais, jis staiga pamato, jog kaimo žmonės yra stebėtinai civilizuoti. Keisčiausia net ne tai, kad jie vilki tokiais pat rūbais, kaip miestiečiai, važinėja ne ką pigesniais automobiliais ir bendrauja išmaniaisiais telefonais bei internetu. Miestietį labiausiai nustebintų, kad dauguma kaimo žmonių visai nėra prasigėrę ir alkoholį vartoja netgi rečiau už miesto bendrabučių gyventojus, nes neturi tam tiek laiko.


Trečiasis mitas yra tariamas kaimo žmonių skurdas. Pažvelgę į darbo užmokesčio ir sumokėtų mokesčių statistikos skaičius, tikrai pamatytumėte, kad vidutinės miestų gyventojų pajamos gal net kelis kartus viršija tai, ką oficialiai uždirba kaimiečiai. Tik kas iš tų didelių skaičių, jei didelę dalį uždirbtų pinigų tuojau pat tenka atiduoti už butų šildymą, o jei dar šeima yra pasiėmusi būsto paskolą, moka lizingo įmokas už buities techniką, automobilį.


Priemiestinių kaimų gyventojai, kasdien važinėjantys į darbą mieste, ūkininkai, savo verslus pradėję kaimo žmonės ir paprasti pensininkai bent jau žino, kad jokia skolų krizė Graikijoje ar savos valstybės bandymai giliau lįsti į piliečių kišenes, net jei bus ir skaudūs, jų neįveiks. ES tiesioginės išmokos ir pačių žmonių darbštumas pamažu keičia mūsų kaimo vaizdą. Žiūriu, vienas mano kaimynas jau langus pasikeitė, kitas naują tvorą tveria, garažą stato, o šiferiniai stogai ir be jokių kompensacijų vienas po kito perdengiami šiuolaikinėmis medžiagomis. Ir nereikia verkšlenti, kai pro automobilio langą matote, kaip pakelėse nedirbama žemė apauga jau už mane aukštesnėmis pušelėmis, nes greitai tai bus miškas, aprūpinsiantis ir jūsų namus pigesne negu rusiškos dujos šiluma.

Iliustracija: Cabin on the Pond by Ervin Molnar