2012 m. sausio 6 d., penktadienis

Druskininkų savaitė 2012 m. sausio 6 d.


Pirmoji savaitė po švenčių – pagirių ir depresijos metas. Kalėdinės girliandos dar šviečia, bet jau nedžiugina, o po Trijų karalių jas išvis reikės nusirinkti. Kartu su senaisiais metais pasibaigė ir analoginė Druskininkų regiono televizija. Kažkada, jos atidarymo šventėje esu viešai lepterėjęs, kad atsirado ši televizija iš didelio vietos politikų noro matyti savo kalbančias galvas televizoriaus ekrane. Nedėkingo darbo imtis įgyvendinti jų svajonę ėmėsi buvusi mūsų redakcijos darbuotoja Laima, kuriai kuo nuoširdžiausiai, be jokio akmens užantyje, linkėjau sėkmės. Kadangi mūsų šalies įstatymai draudžia valdžiai kurti savo žiniasklaidos priemones, buvo sugalvota paini nuosavybės ir finansavimo schema, kai televiziją formaliai valdė privačios įmonės, pajamas uždirbančios iš miesto tvarkymo ir gatvių lopymo darbų. Žinoma, Druskininkuose jos laimėdavo daugelį viešųjų pirkimų konkursų, o už tai jautė pareigą išlaikyti vietos politikų gerus darbus garsinančią žiniasklaidos priemonę. Suprantama, kad per tuos metus žiūrovai taip ir neišvydo nė vieno kritiško reportažo, o priešrinkiminiai „debatai“ virsdavo mero oponentų triuškinimu į vienus vartus. Keisčiausia, kad šis darinys numarintas likus metams iki Seimo rinkimų, kai vienmandatėje Lazdijų-Druskininkų rinkimų apygardoje socialdemokratai susiruošė kelti Druskininkų savivaldybės mero pavaduotoją Kristiną Miškinienę. Belieka tik spėlioti, ar meras taip įtikėjo savo pavaduotojos populiarumu, kad nemato reikalo taškyti pinigus jos liaupsinimui, ar jam ne taip jau smarkiai rūpi, kas bus išrinktas. Juolab, šios televizijos nemato arba nežiūri pusė rinkimų apygardos – kaimyninis Lazdijų rajonas, kur ponia Kristina nėra tokia žinoma bei populiari, kaip Druskininkuose. Druskininkų regiono televizija dar galėjo veikti iki 2012 m. rudens, kol bus išjungti analoginiai siųstuvai, jei tik būtų sugebėjusi užsidirbti iš reklamos pakankamai pinigų. Tik tos reklamos savo noru niekas, išskyrus savivaldybei pavaldžias institucijas, neskubėjo užsakinėti.

Ir vis dėlto valdžia be savo žiniasklaidos neliko. Skubiai buvo sukurpta nauja finansavimo schema ir tarpušvenčiu į druskininkiečių pašto dėžutes išmėtytas pirmasis naujo nemokamo ketvirtinio leidinio „Mano Druskininkai“ numeris. Išlaikyti šį daiktą pavesta Druskininkų švietimo centrui, kuris yra Druskininkų savivaldybės biudžetinė įstaiga, besirūpinanti pedagogų kvalifikacijos kėlimu ir suaugusiųjų švietimu. Kitaip sakant, už tą į pašto dėžutes sugrūstą popierių sumokėta tiesiai iš jūsų, mieli mokesčių mokėtojai, kišenės. Kadangi tas leidinys turi ISSN (unikalus tarptautinis standartinis aštuonių skaitmenų kodas, identifikuojantis periodinį leidinį), reiktų suprasti, jog tai yra ar pretenduoja būti žiniasklaidos priemone. Tik tuomet būtų gražu nurodyti ir jo tekstų autorius, redaktorę, tiražą... Tiesa, tiražo skelbti neprivalo tie vietiniai, regioniniai ir respublikiniai leidiniai, kurių jis mažesnis negu 500 egzempliorių arba kuriuose nespausdinama reklama. Skelbiamas tiražas privalo būti paremtas finansiniais dokumentais. Leidinyje anonsuojamas internetinis adresas manodruskininkai.lt šios savaitės viduryje išvis neveikė. Teko girdėti, kad jis turėtų tapti valdžios atsaku į jau spėjusį išpopuliarėti siejamą su Darbo partija internetinį projektą „Druskininkietis.lt“, pastaruoju metu negailintį kritikos Druskininkų merui ir jo partijai. Kam reikėjo informacijos apie savivaldybės sprendimus, tas ją šiaip taip susirasdavo oficialiame jos tinklalapyje, o galimybė iš oficialių pranešimų apie jos nuveiktus darbus padaryti normalų naujienų portalą man kelia rimtų abejonių.

Kokios naujos erdvės atsivers televizijai, išjungus analoginius siųstuvus, pamatėme Naujųjų metų išvakarėse, kai LNK išbandė galimybę tiesiogiai transliuoti didelės raiškos vaizdą. Pirmiausia derėtų prisipažinti, kad iki šiol niekuomet nežiūrėdavau televizinių šokių projektų, o ir pats šokti nemėgau net ir paauglystėje, kai draugai nusitempdavo į anuomet populiariausias Vilniaus diskotekas arba kaimo gegužines. Man visada buvo lengviau užkalbinti nepažįstamą merginą gatvėje, autobuse ar kavinėje, negu iškviesti šokių salėje, kai, garsiai skambant muzikai bei žybsint šviesoms, gerai negali vienas kito nei matyti, nei girdėti. Dėl šių bei daugelio kitų priežasčių susilaikysiu nuo laidos turinio aptarimo. Pabandžiau susirasti bandomąjį LNK HD kanalą „Sony Bravia“ televizoriumi, turinčiu gamykliškai įmontuotą skaitmeninės antžeminės televizijos (DVB-T) tiunerį, pritaikytą MPEG-2 vaizdo standartui su jo dekodavimo į MPEG-4 kortele ir plačiajuoste decimetrine lauko antena su papildomu signalo stiprinimu. Tokia sistema leidžia man nemokamai žiūrėti per tris dešimtis nemokamų standartinės raiškos lietuviškų, lenkiškų ir baltarusiškų skaitmeninės televizijos programų. Nesunkiai susiradau DVB-T 1st kanalą, kuriuo turėjo būti transliuojama LNK HD. Garsas yra, o vaizdo – ne. Teko atsinešti iš kito kambario DVB-T MPEG-4 standarto tiunerį, jungiamą prie televizoriaus didelės raiškos signalą gebančiu perduoti HDMI kabeliu. Tada jau atsirado ir vaizdas, kokybe nenusileidžiantis gaunamam iš blu-ray leistuvo. Tikras full HD tai yra 1920x1080 vaizdo taškų, jokių „pakibimų“ ar trukdžių!

Jei po 2012 m., kai bus išjungti analoginės televizijos siųstuvai, atsilaisvinę kanalai bus panaudoti, įkuriant bent vieną ar kelis lietuviškus raiškiosios televizijos kanalus, mano supratimu, tai galėtų bent šiek tiek atitolinti televizijos, kurią praryti grasina internetas, mirtį. Ir labai norėtųsi tikėti, kad 2012 m. Londono olimpinių žaidynių transliacijas didele raiška galės matyti ne tik sostinės, bet ir Druskininkų bei visos Lietuvos žiūrovai – kiek galima mus laikyti technine pažanga nesidominčiais provincialais.