Jei dabar sutikčiau bent vieną iš tų romantikų, kurie gruodį
piktinosi šiltais, jų manymu, nepakankamai žiemiškais orais bei meldė sniego ir
šalčių – kastuvą į rankas ir tegul nukasa bent jau įvažiavimo keliuką į mano
kiemą. Na gerai, pats savaitgalį nusikasiu, jei tik nebus baisiai šalta. Ir
nerodykite man pirštu į visą tą grožį: sniego kepures ant stogų,
apšerkšnijusias medžių šakas. Grožis baigiasi, kai ryte reikia jį nugramdyti
nuo automobilio priekinio stiklo, lipti į įšalusį saloną nešildomomis odinėmis
sėdynėmis... Gerai, kad bent užsiveda, o kiek kas rytą matau stumdančių
savuosius kledarus arba bandančių užvesti vieną nuo kito „krokodilais”. O kai
sutemus sugrubusiomis rankomis šokinėdamas per pusnis nešiau glėbį malkų ir
pusė jų išbyrėjo, prisiekiau sau, kad tą žiemos grožio ilgesį, gruodį plūdusį
iš žiniasklaidos bei socialinių tinklų, būtinai jums priminsiu. O jei tai jūsų
dar nesugraudino, ir malkas esate matęs tik prekybos centre, tai pabandykite
įsivaizduoti, kokio dydžio šilumos sąskaitą gausite už sausį.
„Ne, čia ne Rio de Janeiro...”- mėgdavo sakyti „Dvylikos
kėdžių” personažas Ostapas Benderis ir šiandien norisi jam paantrinti. Juk žmogus,
su Dievo padėjimu išsivystęs iš primatų kažkur Afrikoje, neabejotinai yra šiltų
kraštų gyvūnas. Na, tuo Dievo padėjimu galite ir netikėti, tai jau jūsų
reikalas, bet juk nepaneigsite, kad nesame prisitaikę gyventi šaltyje. Tai
suprantu vien pažvelgęs į mūsų Vidurinės Azijos aviganių veislės kalę Pandą,
kuri išdidžiai liuoksi per pusnis. Su savo „avikailiu” ji gali nusnūsti ant įšalusios žemės ir dėl
to nejaučia jokio diskomforto. O dabar pažvelkite į savo kailį. Apgailėtina.
Tai dabar man paaiškinkite, kokio galo mūsų protėviai atsikraustė į šitą
atšiaurų kraštą, kuriame devynis mėnesius per metus belieka laukti vasaros, o
iš likusių trijų pusę laiko lyja? Juk turėjo būti kažkokia priežastis, reikėjo
gerokai pasikiaulinti, kad išvytų iš ten, kur šilta ištisus metus, arba reikėjo
būti kvaištelėjusiais nuotykių ieškotojais.
Gyvenimas bjauraus klimato sąlygomis mus privertė nuolat
dirbti, rūpintis ateitimi, tikėtis, kad bus dar blogiau, nes karti daugelio
kartų patirtis išmokė, jog tie, kas mąsto tik apie šią dieną, pavasario ar
sunkmečio pabaigos nesulaukia. Štai iš kur visas mūsų pesimizmas. Optimistai
išmirė dar per aną ledynmetį ir nepaliko paveldėtojų. Mes esame palikuonys tų,
kurie išgyveno, nes tikėjosi, jog bus dar šalčiau, kaupė malkas ir mamuto nuograužas.
Pasaulį užpildo ne narsieji ir talentingieji, o atsargios vidutinybės.
Prieš porą savaičių teko dalyvauti druskininkietės liaudies
dainų atlikėjos ir pedagogės Birutės Zalanskaitės mirties metinėms skirtose Šv.
Mišiose Liškiavos bažnyčioje, į kurias suvažiavo žmonės iš visos Lietuvos. O
keliaudamas namo prisiminiau, kaip prieš keletą metų iki Birutės mirties vežiau
ją į Vilnių, Rašytojų klube vykusį renginį, kuriame ji sugiedojo pagal mano
tėvo eilėraštį „Lakia žūsys” sukurtą dainą. Iki šiol gailiuosi, kad tada
neįsijungiau diktofono ir neįrašiau mūsų pokalbio, nes rekonstruoti jo jau
nepajėgsiu ne vien dėl muzikinio išsilavinimo stokos. Net keliose Dzūkijos
bažnyčiose reguliariai giedodavusi B.Zalanskaitė tuomet apgailestavo, kad
autentiškas mūsų krašto giesmes ir klasikinius kūrinius iš bažnyčių stumia
„popsas” – primityvus, dažniausiai iš lenkų kalbos išverstas, paviršutiniškai
linksmas, bet nepaliečiantis tikinčiojo sielos gelmių. Neturėjau kompetencijos
apie tai su ja diskutuoti, bet dabar, jau po Birutės mirties, pradedu suprasti,
jog susirūpinusi ji buvo ne be priežasties. Kalbėjo ir apie tuos laikus, kai už
neslepiamą religingumą buvo ujama iš Druskininkų muzikos mokyklos. Nustebau,
kad ji puikiai žinojo, kas iš į akis besišypsančių kolegų ją skundė sovietiniam
saugumui. Nesijaudinkite, jokių pavardžių čia neminėsiu, nes tokia jau buvo
B.Zalanskaitės valia – ne siekti keršto, o palikti viską Aukščiausiojo teismui.
O per porą pastarųjų savaičių į redakciją užsuko keli mūsų
skaitytojai, nepriklausomai vienas nuo kito suformulavę daugmaž tą pačią mintį,
kad nevalia visiškai užmiršti tokią šviesią asmenybę, kaip Birutė Zalanskaitė.
Druskininkų miesto garbės piliete ji taip ir netapo, o po mirties šis titulas
nesuteikiamas, bet ją prisimenantieji ir gerbiantieji druskininkiečiai bei
Birutės mokiniai, galėtų bent jau pasirūpinti, kad prie Druskininkų
M.K.Čiurlionio meno mokyklos arba namo, kur ji gyveno, būtų pakabinta kokia
lentelė ar koks kitas ženklas, o gal B.Zalanskaitės vardo stipendija muzikai
gabiems mūsų krašto vaikams.
P.S. Šiandien pastebėjau, kad, kol aš skaitinėjau diskusijas
„Facebook" grupėje „Feminizmas", sniegą nukasė žmona.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą