2012 m. sausio 26 d., ketvirtadienis

Druskininkų savaitė 2012 m. sausio 27 d.



Jei dabar sutikčiau bent vieną iš tų romantikų, kurie gruodį piktinosi šiltais, jų manymu, nepakankamai žiemiškais orais bei meldė sniego ir šalčių – kastuvą į rankas ir tegul nukasa bent jau įvažiavimo keliuką į mano kiemą. Na gerai, pats savaitgalį nusikasiu, jei tik nebus baisiai šalta. Ir nerodykite man pirštu į visą tą grožį: sniego kepures ant stogų, apšerkšnijusias medžių šakas. Grožis baigiasi, kai ryte reikia jį nugramdyti nuo automobilio priekinio stiklo, lipti į įšalusį saloną nešildomomis odinėmis sėdynėmis... Gerai, kad bent užsiveda, o kiek kas rytą matau stumdančių savuosius kledarus arba bandančių užvesti vieną nuo kito „krokodilais”. O kai sutemus sugrubusiomis rankomis šokinėdamas per pusnis nešiau glėbį malkų ir pusė jų išbyrėjo, prisiekiau sau, kad tą žiemos grožio ilgesį, gruodį plūdusį iš žiniasklaidos bei socialinių tinklų, būtinai jums priminsiu. O jei tai jūsų dar nesugraudino, ir malkas esate matęs tik prekybos centre, tai pabandykite įsivaizduoti, kokio dydžio šilumos sąskaitą gausite už sausį.

„Ne, čia ne Rio de Janeiro...”- mėgdavo sakyti „Dvylikos kėdžių” personažas Ostapas Benderis ir šiandien norisi jam paantrinti. Juk žmogus, su Dievo padėjimu išsivystęs iš primatų kažkur Afrikoje, neabejotinai yra šiltų kraštų gyvūnas. Na, tuo Dievo padėjimu galite ir netikėti, tai jau jūsų reikalas, bet juk nepaneigsite, kad nesame prisitaikę gyventi šaltyje. Tai suprantu vien pažvelgęs į mūsų Vidurinės Azijos aviganių veislės kalę Pandą, kuri išdidžiai liuoksi per pusnis. Su savo „avikailiu”  ji gali nusnūsti ant įšalusios žemės ir dėl to nejaučia jokio diskomforto. O dabar pažvelkite į savo kailį. Apgailėtina. Tai dabar man paaiškinkite, kokio galo mūsų protėviai atsikraustė į šitą atšiaurų kraštą, kuriame devynis mėnesius per metus belieka laukti vasaros, o iš likusių trijų pusę laiko lyja? Juk turėjo būti kažkokia priežastis, reikėjo gerokai pasikiaulinti, kad išvytų iš ten, kur šilta ištisus metus, arba reikėjo būti kvaištelėjusiais nuotykių ieškotojais.

Gyvenimas bjauraus klimato sąlygomis mus privertė nuolat dirbti, rūpintis ateitimi, tikėtis, kad bus dar blogiau, nes karti daugelio kartų patirtis išmokė, jog tie, kas mąsto tik apie šią dieną, pavasario ar sunkmečio pabaigos nesulaukia. Štai iš kur visas mūsų pesimizmas. Optimistai išmirė dar per aną ledynmetį ir nepaliko paveldėtojų. Mes esame palikuonys tų, kurie išgyveno, nes tikėjosi, jog bus dar šalčiau, kaupė malkas ir mamuto nuograužas. Pasaulį užpildo ne narsieji ir talentingieji, o atsargios vidutinybės.

Prieš porą savaičių teko dalyvauti druskininkietės liaudies dainų atlikėjos ir pedagogės Birutės Zalanskaitės mirties metinėms skirtose Šv. Mišiose Liškiavos bažnyčioje, į kurias suvažiavo žmonės iš visos Lietuvos. O keliaudamas namo prisiminiau, kaip prieš keletą metų iki Birutės mirties vežiau ją į Vilnių, Rašytojų klube vykusį renginį, kuriame ji sugiedojo pagal mano tėvo eilėraštį „Lakia žūsys” sukurtą dainą. Iki šiol gailiuosi, kad tada neįsijungiau diktofono ir neįrašiau mūsų pokalbio, nes rekonstruoti jo jau nepajėgsiu ne vien dėl muzikinio išsilavinimo stokos. Net keliose Dzūkijos bažnyčiose reguliariai giedodavusi B.Zalanskaitė tuomet apgailestavo, kad autentiškas mūsų krašto giesmes ir klasikinius kūrinius iš bažnyčių stumia „popsas” – primityvus, dažniausiai iš lenkų kalbos išverstas, paviršutiniškai linksmas, bet nepaliečiantis tikinčiojo sielos gelmių. Neturėjau kompetencijos apie tai su ja diskutuoti, bet dabar, jau po Birutės mirties, pradedu suprasti, jog susirūpinusi ji buvo ne be priežasties. Kalbėjo ir apie tuos laikus, kai už neslepiamą religingumą buvo ujama iš Druskininkų muzikos mokyklos. Nustebau, kad ji puikiai žinojo, kas iš į akis besišypsančių kolegų ją skundė sovietiniam saugumui. Nesijaudinkite, jokių pavardžių čia neminėsiu, nes tokia jau buvo B.Zalanskaitės valia – ne siekti keršto, o palikti viską Aukščiausiojo teismui.

O per porą pastarųjų savaičių į redakciją užsuko keli mūsų skaitytojai, nepriklausomai vienas nuo kito suformulavę daugmaž tą pačią mintį, kad nevalia visiškai užmiršti tokią šviesią asmenybę, kaip Birutė Zalanskaitė. Druskininkų miesto garbės piliete ji taip ir netapo, o po mirties šis titulas nesuteikiamas, bet ją prisimenantieji ir gerbiantieji druskininkiečiai bei Birutės mokiniai, galėtų bent jau pasirūpinti, kad prie Druskininkų M.K.Čiurlionio meno mokyklos arba namo, kur ji gyveno, būtų pakabinta kokia lentelė ar koks kitas ženklas, o gal B.Zalanskaitės vardo stipendija muzikai gabiems mūsų krašto vaikams.

P.S. Šiandien pastebėjau, kad, kol aš skaitinėjau diskusijas „Facebook" grupėje „Feminizmas", sniegą nukasė žmona.