2012 m. vasario 2 d., ketvirtadienis

Druskininkų savaitė 2012 m. vasario 3 d.

Apie šalčius jau nerašysiu, nes viskas, ko galėjau tikėtis blogiausio, jau atėjo, bet neapykanta tokiems orams tepasilieka tik mano asmenine problema. Sugrįžkime prie bendresnių temų, bendrųjų arba viešųjų reikalų, kuriuos dar antikiniai graikai praminė politika.

„Na va, Kvietkas ir vėl politikuos, greičiausiai ant mūsų mylimo mero ką nors bjauraus pavarys,”- šioje vietoje atsidus ne vienas druskininkietis. O man kaip tik norisi pakalbėti ne apie konkrečius to ar ano politiko darbus, o apie pastangas atsisakyti pačios politikos, kaip piliečių dalyvavimo viešųjų reikalų tvarkyme ir sprendimų priėmime. Kaip tik šią savaitę apie tai rašė kairioji filosofė Nida Vasiliauskaitė („Apie „(ne)politikavimus“ „Delfi”). Tik tokią nuostatą, kad „geras politikas – tai toks politinis subjektas, kuris (esą) nesielgia kaip politikas: jis paprasčiausias UAB LR administratorius, mėginantis techniškai ją sutvarkyti pagal viziją, kurios gerumu niekam neleidžia abejoti ar siūlyti alternatyvų”, mano nuomone, Lietuvoje įtvirtino ne dabartinė valdančioji dauguma, bet velionis AMB, o Kubilius tik stengiasi perimti. Gerokai anksčiau ir ne kartą apie tai buvo rašęs dešinysis politologas Vladimiras Laučius dar 2005 m. pabandęs viešai kalbėti apie „politikos kaip tokios marinimo ir nykimo požymius” ir identifikavęs mūsų viešosios erdvės herojus: „ūkininką”, „vadybininką”, „guodėją” bei „kultūrininką” („Atodangos”, 2005 m. lapkričio 4 d., Nr. 27).

STT direktorius Žimantas Pacevičius - dažnas svečias Druskininkų savivaldybės organizuojamuose vakarėliuose, bet tai nepakankamas pagrindas teigti, jog būtent todėl jos vadovai gali būti ramūs, kad jų neištiks Lazdijų ar Alytaus politikų likimas. Kristinos Platonovienės nuotrauka


Kaip danguje, taip ir ant žemės, tai yra, tie procesai, kurie vyksta visos valstybės lygiu, kartojasi ir savivaldybėse. O kartais netgi pralenkia ir kuria naujus precedentus. Pirmiausiai ten, kur stiprią daugumą savivaldybių tarybose turi viena partija ar tvirta kelių partijų koalicija. O štai čia žvilgsnis norom nenorom ir nukrypsta į mūsų Druskininkus, kur dabartinė valdančioji dauguma jau ne pirmus rinkimus laimi priešpastatydama efektyvų ūkinį veikimą politikai ir politikavimui. Būtent politikavimas, tarsi tai būtų aštuntoji iš septynių didžiųjų nuodėmių, o ne jų tiesioginė pareiga, dažniausiai prikišamas keliems į Druskininkų savivaldybės tarybą patekusiems opozicinių partijų atstovams. Nesiginčysiu, politikos, kaip bendro sprendimų aptarimo, tarimosi ir kompromisų, derinant interesus bei nuomones, pašalinimas iš viešojo gyvenimo išties atrišo rankas savivaldybės vadovams ir pagreitino sprendimų priėmimą. Uždarajai akcinei bendrovei ar individualiai įmonei būdingas valdymas, perkeltas į savivaldą, demonstruoja akivaizdų savo pranašumą – jis yra gerokai efektyvesnis. Nesitariant ir nesiginčijant sprendimai priimami greičiau negu kitose savivaldybėse, todėl Druskininkai laimi kovą dėl ES finansavimo ir vieną po kito įgyvendina dešimtmilijoninius projektus. Jei savivaldybė išties būtų privati bendrovė, o jos tikslas – uždirbti kuo daugiau pelno, tai vargu ar kas drįstų abejoti, jog tokį modelį reikia nukopijuoti visoje šalyje. Tik štai kur bėda – privataus verslo administravimo modelis, įgyvendintas savivaldoje, panaikina pačią jos esmę. Tai jau nebėra savivalda, tai – valdymas. Gal todėl savivalda vis dažniau imasi ūkinės veiklos, viešosios infrastruktūros objektais pavadindama savo valdomas įmones, kurios konkuruoja su privačiu verslu. Nes tokia jos prigimtis – tapti korporacija.


Taip mūsų kurorto gyventojai pamažu prarado bet kokią galimybę įtakoti jiems aktualius sprendimus. Formalios viešojo svarstymo procedūros, kai tokių reikalauja galiojantys įstatymai, žinoma, atliekamos preciziškai tiksliai, niekas neprikibs. Tikroji druskininkiečių nuomonė išsilieja interneto portalų komentaruose ir socialinių tinklų diskusijose, o formalūs vieno ar kito projekto svarstymai visuomet „sulaukia vieningo pritarimo”. Nes „suderinti su gyventojais” uždarajai akcinei bendrovei Druskininkų savivaldybė yra viešųjų ryšių, o ne politinė problema.


O kaip laisvi rinkimai, žmonės juk kiekvieną kartą turi teisę viską pakeisti? Teisę, bet ne galimybę. Mes taip pat turime teisę į nemokamą gydymą ir mokslą. Ir kaip, prireikus, sekasi jomis pasinaudoti?


Rinkimai, žinoma, yra šioks toks iššūkis, bet verslas įpratęs kasdien susidurti su iššūkiais, įveikti sunkumus. Juk atiduoti tiek metų kurtą korporaciją svetimiems būtų kažkoks nesusipratimas. Todėl būtina užsitikrinti Savivaldybės taryboje absoliučią daugumą. Bet tai irgi yra tik rinkodaros, o ne politinė problema. Sėkmingas verslininkas ir ją išsprendžia su šypsena, pasitelkdamas efektyviai dirbančią komandą, o, jei reikia, pasamdydamas geriausius tos srities specialistus.


O kaip tikrieji savivaldos šeimininkai – jos gyventojai? Kokie jau ten šeimininkai, korporacijai žmonės tėra resursas, kurį visada galima pakeisti, atnaujinti. Vietoje senų bambeklių atsivežti pigios darbo jėgos iš kaimyninių savivaldybių, o už centralizuotai tiekiamą šilumą neužsimokančius kurorto daugiabučių gyventojus pakeisti kartą ar du per metus pailsėti čia savo uošves atvežančiais naujaisiais rusais.