2012 m. vasario 23 d., ketvirtadienis

Druskininkų savaitė 2012 m. vasario 24 d.


Vos tik pašūkavome „Žiema, žiema, lauk...”, ji kaip mat ir pakluso. Tiesa, kai visi varė ją lauk iš kiemo, mes, druskininkiečiai - į „Snow areną”. Vos neparašiau „Snoras Snow areną”, nors tas pavadinimas pakeistas tik išgirdus apie „Snoro” bėdas. Stebėtina, kaip greitai išsižadėta bičiulystės ar bent artimos pažinties su bankrutavusio banko vadovais. Liko tik nuotraukos iš arenos atidarymo, kuriose plačiai besišypsančiam Raimundui Baranauskui spaudžia ranką merai ir premjerai bei Seimo nariai. Iškart prisiminiau, kaip su aukščiausiais šalies vadovais mėgdavo fotografuotis šiuo metu bausmės atlikimo vietoje gyvenantis EBSW koncerno vadovas Gintaras Petrikas. Gal būtent todėl, kad artimi ryšiai su juo politikams buvo tiek kartų oponentų viešai prikišti, dabar taip greitai atsiribota nuo bičiulystės su R.Baranausku.

Nuosava reputacija kartais gali būti itin svarbi, kaip vienam iš aukščiausio lygio bendrovės „Olympus“ vadovų Tsutomu Omori, kuris pasikorė sekmadienio vakarą, kaip spėjama, dėl koncerną krečiančio korupcijos skandalo. Galima dar prisiminti 2010 m. Panevėžyje nusižudžiusius bankrutavusios langų prekybos įmonės šeimininkus. O kiti reputacijos praradimą išgyvena lyg niekur nieko. Net kai jų pavardės atsiduria, pavyzdžiui, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro paskelbtame buvusių KGB rezervo karininkų sąraše. Kol informaciją išspausdinęs tinklalapis lūžo, neatlaikęs visų susidomėjusių srauto, dar spėjau paieškoti jame artimųjų ir kaimynų. Tada sulyginau šį 238 pavardžių sąrašą su virtualių draugų socialiniuose tinkluose „Facebook” ir „Google+” sąrašais. Kadangi pastarajame draugus galima skirstyti į „ratais” vadinamas grupes ir suteikti joms pavadinimus, jau buvau susikūręs tokį ratą „KGB rezervistai”, bet neradau, ką į jį patalpinti. Turbūt visiems drauge reikėtų dėl to apsidžiaugti, tik tas džiaugsmas dėl tariamai švarios reputacijos būtų pernelyg fariziejiškas. Esam pernelyg jauni, kad spėtumėm iki to KGB rezervo išsitarnauti. Vienas iš gyvų lietuviškojo anarchofeminizmo klasikų Bacevyčia ta proga prisiminė, kaip jį studentavimo laikais kėgėbistai bandė įkalbinti bendradarbiauti: „Pasakiau, kad per daug geriu, visada pirmas smingu, išsiplepu... O jūs dar drįstate sakyti, kad alkoholis žudo - alkoholis gelbsti nuo nešlovės, išpuikimo ir kitų mirtinų nuodėmių.”

Net ir gimusieji tada, kai KGB Lietuvoje oficialiai nebeliko, šių dienų studentai taip pat sėkmingai sugeba susigadinti reputaciją. Veiksmingiausias būdas - bent trumpam susidėti su kokia nors radikalų grupuote. Pakovoti už pasaulinę revoliuciją su Algirdo Paleckio frontu arba pražygiuoti su fašistuojančiais patriotais. Pastaruoju metu stengiuosi jų be rimtos priežasties viešai neminėti, nes beveik patikėjau eisenų dalyviu ir organizatoriumi prisistačiusio Edmundo Girskio („Baubsime tol, kol mus išgirsite!”) išvada, kad žiniasklaida, aprašinėjanti kaip didžiausią grėsmę kiekvieną jų žingsnį, gausina jų gretas. Ieškančiam būdų save išreikšti kuo labiau vyresniesiems nepriimtina forma (kas gi paauglystėje nemaištavo?) jaunam žmogui pateikiame gatavus atsakymus - rinkis rudą arba raudoną ideologiją ir tikrai būsi pastebėtas. Daugiau už ekstremalias sporto rūšis adrenalino suteikiantis žaidimas dviprasmiškais šūkiais ir simboliais, manipuliavimas ant ribos tarp to, kas smerkiama tik politiškai, ir to, kas užtraukia baudžiamąją atsakomybę, yra didelė pagunda, jei jums ne 40 ar 60, o vos 16 ar 18 metų ir tėvai, pedagogai bei televizorius kasdien moko siekti sėkmingos karjeros valstybės tarnyboje arba versle, bet čia pat pasakoja, kaip ten viskas perkama ir parduodama. Nerimą kelia tik pačių „tautinio jaunimo” lyderių prisipažinimas, kad jų „daugės tol, kol vieną dieną situacijos nebesukontroliuosime <...> tada bus prisimintas kiekvienas, juodinęs, melavęs, šmeižęs ir pylęs purvą ant šio jaunimo. Šiurpokas scenarijus?”.

Tiesą sakant, nelabai. Net jei ta atidžiai specialiųjų tarnybų stebima kelių šimtų radikalų kolona per ilgesnį laiką padvigubėtų, realia jėga ji netaps nei politikoje, nei gatvėje. Na, kelias vitrinas arba smalsių praeivių akinius sudaužyti, kol atvyks viešojo saugumo pareigūnai, norėdami gal ir sugebėtų, bet tik tiek. Maždaug tokios pat sėkmės, pasak sociologų apklausų, jie galėtų tikėtis per Seimo rinkimus šį rudenį. Kol vyresnieji tautininkai dar nebuvo išsiskyrę su TS-LKD, jie, nors ir tramdomi, galėjo tikėtis prastumti kažką iš savo radikalių sumanymų į įstatymų projektus. Dabar gi liks mažai girdima neparlamentine opozicija kartu su „Fronto” revoliucionieriais ir dar keliais šimtais ne tokių radikalių, bet taip pat niekam neįdomių politinių darinių. O mūsų į priešrinkiminį streikų periodą įžengusiai pedagogų bendruomenei pats laikas būtų paieškoti įtaigių žodžių, kad jų mokiniai patikėtų, jog susilaužyti galūnes ar netekti dantų, čiuožiant sniego arenos trasa, yra gerokai linksmiau, negu tarpuvartėje aiškinantis santykius tarp „fašistų” ir „antifų”.