2012 m. vasario 9 d., ketvirtadienis

Druskininkų savaitė 2012 m. vasario 10 d.


Po kelių dienų, vieną paskui kitą minėsime dvi šventes, kurių iki šiol taip ir nesugebėjome integruoti tarpusavyje. Vasario 16-ąją su rūsčiais signatarų veidais iš pageltusių portretų vejasi šelmė Valentino diena, pamėgta prekybos centrų, klubų ir korporatyvinių vakarėlių organizatorių. Nė nebandysiu siūlyti jas apjungti į vieną ir paversti šių dienų meilės Lietuvos valstybei savaite, nes iškart atsilieps kas nors tos valstybės pamylėtas itin iškreiptais būdais. Gal geriau tepasilieka jos abi tokios kaip yra nepanašios, skirtos skirtingai „tikslinei auditorijai”. Prieš keletą metų, kai anuometinis Druskininkų Švč. Mergelės Marijos Škaplierinės klebonas Bronius Krakevičius atrado kurorto bažnyčioje saugomas Šventojo Valentino relikvijas, buvo galima tikėtis, kad iš to užgims kokia nors nauja tradicija. Deja, nei pats klebonas ne itin stengėsi tai populiarinti, nei vestuvių organizavimo verslas į tą žinią atkreipė dėmesį. O juk tuoktis ir švęsti vestuves Druskininkuose lyg ir savaime tampa populiaru tarp pramogų verslo įžymybių, tai ta mada turėtų užsikrėsti ir jų mėgdžiotojai. Tapti tikru Meilės miestu Druskininkams nebūtų itin sunku, juk vyresnioji karta dar pamena sanatorijų šokiuose nutikdavusius meilės nuotykius, o istorikai retkarčiais ištraukia į viešumą kokią pikantiškesnę nusenusio Tarpukario Lenkijos diktatoriaus Juzefo Pilsudskio ir jaunos gydytojos Eugenijos Levickos draugystės detalę. Svarbu tik nepersistengti, nes sintetinių tropikų, uždarų slidinėjimo trasų ir dirbtinės jūros mieste gali atsirasti ir pripučiamų kurtizanių namai.

Televizorius parodė, kad Dubajaus uždaros sniego arenos labai panašios į mūsiškę, šeimininkai atsivežė pingvinų. Vaikučiai krykštauja iš džiaugsmo, juos pamatę, turistai fotografuojasi... Neatsiliekam, druskininkiečiai, neatsiliekam... O gal perspjauti Dubajų ir iškart įsitaisyti baltą mešką? Galima būtų nebrangiai įsigyti iš Ąžuolyno, kol jos šeimininkas su žmona bylinėjasi, ir peroksidu perdažyti. Jei neparduos - anokia čia bėda. Taip ir įsivaizduoju Druskininkų bedarbius tiesiai per naują tiltą iš Darbo biržos į Snow areną kaip pingvinai vorele krypuojančius. Pakeliui miškelyje pingvinų kostiumais persirengia... Neabejoju, kad atsirastų nemažai norinčiųjų už socialinę pašalpą skiriamus viešuosius darbus atidirbti būtent taip, o ne šiukšles rinkti,sniegą kasti ar, atsiprašant, šieną ravėti. Galima prigalvoti ir kitų elitinių pramogų - bedarbiai, perrengti miško žvėreliais, su dirbtinio kailio kostiumais bėga per apsnigtą lauką, o elitiniai ponai poilsiautojai paleidžia skalikus... Sakote, tai jau kažkur girdėta, kažkas taip gūdžiais baudžiavos laikais linksmindavosi. Tai tuomet būdavo taikoma šiokia tokia prievarta, o dabar visi sotūs, linksmi ir beveik laimingi.


Jei jau pradėjau apie svajones, tai tęsiam toliau. Lietuvos lenkų rinkimų akcijos lyderis, europarlamentaras Valdemaras Tomaševskis šią savaitę pranešė neslepiantis ambicijų dalyvauti valdančiosios koalicijos formavime po 2012 m. Seimo rinkimų. Labiausiai LLRA norėtų vadovauti Švietimo ir mokslo, Žemės ūkio bei Susisiekimo ministerijoms.
„Manau kad gal pirmiausia reikėtų rinkimus laimėti...”- komentavo vienas mano virtualus bičiulis, kai pasidalinau šia naujiena interneto socialiniuose tinkluose. Atsakiau jam, kad ponas Valdemaras gan tiksliai suskaičiavo, kiek balsų gaus, o LLRA valdomų rajonų gyventojai už ką nors kitą balsuoti neturi nei noro, nei teisės. Po Seimo rinkimų, kurių, kaip tikėtina, niekas nelaimės, prasidės toks koalicijų sudarymo „Tymo turgelis”, kad LLRA balsai taps „auksiniai” ir bent jau Švietimo ministeriją jiems bet kas atiduos. Tiesiog susitaikykite su realybe – Švietimo ministru bus LLRA atstovas. Pabadykite šiame įvykyje įžvelgti „pozityvą”, kaip kartais dabar mėgstama pasakyti. Nebeliks konflikto su Lenkija dėl švietimo reikalų. Jei jau savo aukštais reitingais dar labiau užtikrinta Lietuvos socialdemokratų partija Aplinkos ministeriją ketina patikėti Broniui Bradauskui, o Energetikos ministeriją – Birutei Vėsaitei, tai ir Tomaševskis, kaip sakoma, jiems „į porą” tinka.

* * *

Ne ką mažiau linksma buvo skaityti, kaip „Lietuvos ryte” publicistą Andrių Užkalnį pabandė auklėti neurolingvistinio programavimo ir profesinės saviugdos žinovas Vladas Pranevičius („Apie A. Užkalnio pamokymusvalytojai Norvegijoje”). Kaip pats save kartą pristatė: „pagal išsilavinimą inžinierius-elektrikas, pagal pašaukimą – dviejų dukrų tėtis, dviejų anūkių senelis, vyras, žentas, verslininkas, vadovas, senatvėje susidomėjęs psichologija.” V.Pranevičius bando mums primesti tokią Europos kairiųjų nuvalkiotą mintį, neva turėtumėm gėdytis, jog negimėm aštuntu vaiku bedarbių narkomanų romų šeimoje. Ir nuolat galvoti apie alkstančius Somalio vaikus bei jausti kaltę. Tada jie galės mums parduoti išrišimą aukų kokiai nors radikaliai pasaulį sulyginti norinčiai partijai ar bent Maisto bankui forma. Andrius Užkalnis savo ruoštu, turėtų gėdytis, kad vaikystėje jį tėvai išmokė skaityti, o ne varė elgetauti prie stoties. Apgailestauju, bet taip manęs neužprogramuosite. Neveikia. Paieškokite įmantresnės programinės kalbos.