2012 m. vasario 15 d., trečiadienis

Druskininkų savaitė 2012 m. vasario 16 d. LIETUVĄ NUO KORUPCIJOS IŠVADUOS TELEFONINIAI SUKČIAI


Iškart po Šventojo Valentino būtų gražu pakalbėti apie meilę. O kadangi esu jau tokio amžiaus, kai paaugliški šėliojimai ne itin domina, tai imsiuosi meilės artimui temos. Juk būtent šio jausmo vedini žmonės iškrečia didžiausias kvailystes, apkartinančias jų pačių ir artimųjų gyvenimą. Vos tik suskamba telefonas ir penkis kartus teistas narkomanas su nebaigtu pradiniu išsilavinimu ima pasakoti solidžiai damai, kad kažkuris iš jos artimųjų pakliuvo į bėdą, būtent ta meilė apakina ir sutrukdo pastebėti akivaizdžią apgaulę. Bet stebina mane ne tiek sukčių apgautų žmonių naivumas, kiek tai, kaip jie tikisi išspręsti savo artimųjų problemas - pinigais. Iškrapštyti santaupas iš palovyje slepiamo stiklainio arba banko sąskaitos ir sumokėti apsimetusiam pareigūnu sukčiui gali tik žmogus, kuris šventai tiki visų mūsų šalies institucijų paperkamumu. Sukčių auka juk iš esmės pati daro nusikaltimą. Na ir kas, kad pinigus paimantis pareigūnas yra netikras. Aukos duodamas kyšis tai tikrų tikriausias. Suprantu, kad šie žmonės ir taip nukenčia už savo bukumą, bet ar nereikėtų jiems dar ir antrankius uždėti už pasikėsinimą papirkti valstybės pareigūną? Gal tai būtų ir pernelyg žiauru, bet kaip kitaip išmušti iš jų nuo senatvės suminkštėjusių smegeninių tokį korupcijos suvokimą? Galima būtų netgi padėkoti telefoniniams sukčiams, kad palieka šiuos žmones be pinigų, nes jų turėdami, jie ir kitas kasdienio gyvenimo problemas neabejotinai sprendžia tokiais pat korumpuotais būdais. Duosiu pinigų ir nebaus policininkas, praleis per sieną su neleistinai gabenamomis prekėmis muitininkas, greičiau negu kaimynei atmatuos žemės sklypą žemėtvarkininkas, efektyvesnių kompensuojamųjų vaistų prirašys gydytojas. Jeigu patys taip nepadaro, ar, neduok Dieve, pareigūnas ar valstybės tarnautojas tų pinigų nepaima, šitie žmonės itin mėgsta aptarinėti reikalus su bendraminčiais ir neišvengiamai prieis išvadą, jog kyšis liko nepaimtas tik todėl, kad turčius kaimynas ar konkurentas dar daugiau davė. Iš lūpų į lūpas jie perduoda nerašytus papročius, kiek, kam ir kada reikia duoti. Įsitikinimą, kad korupcija persmelkusi mūsų visuomenę gerokai smarkiau, negu yra iš tikrųjų, skuba išnaudoti į valdžią besiveržiantys populistai, ifošou žanro televizijos laidos... Net ir „Transparency international” rengiamas šalies korupcijos suvokimo indeksas atspindi ne tiek pačios korupcijos paplitimą, kiek tai, kaip ją įsivaizduoja visuomenė.


Valstybės atkūrimo dieną gražu būtų pabūti pilietiškiems ir sugalvoti kokią nors išeitį. Palikime ramybėje vyriausiąją kartą, kurios net ir telefoniniai sukčiai jau nieko nebeišmokys. O štai jauni žmonės, vos pradedantys savo aktyvų gyvenimą po mokyklos, universiteto ar grįžę iš emigracijos, bent jau bando gyventi ne pagal korupcinę paprotinę teisę. Belieka juos tik truputį padrąsinti. Paskatinti net ir ten, kur nugirsta, jog kažkas bando spręsti problemas kaišiodamas pinigus, elgtis pagal įstatymą, reikalauti lygių teisių ir galimybių. Užuot pasakę „visi jie vagys”, netoleruodami pavienių korupcijos faktų, vieną dieną pasieksime lūžio tašką, kada būti gudresniam už kaimynus ir nusipirkti sprendimus priimančių valdininkų palankumą taps gėdinga ir nepriimtina. Viskas prasideda nuo smulkmenų. Jeigu šiandien neleisiu tarpmiestinio autobuso vairuotojui neduoti man bilieto, o rytoj nesuprasiu pareigūno užuominos, kad pigiau būtų mokėti baudą už nespėtą užsisegti diržą „vietoje”, labai greitai jau galėsiu reikalauti sąžiningumo ir iš aukščiausių šalies vadovų.


Dedantieji į šuns dienas, jų manymu, sugedusį ir nepilietišką jaunimą, kuriam, neva, tik pramogos ir sidras terūpi, daro esminę klaidą. Jeigu gimnazistiško amžiaus jaunuoliai nedemonstruoja entuziazmo drauge su pensininkais giedoti „Ąžuolai žaliuos” ir klausytis tų pačių kelioliktą kartą pasakojamų prisiminimų, kaip kentėjo sovietmečiu, negalėdami nusipirkti dešros, tai dar nereiškia, kad jų pilietiškumas nepasireikš kitomis formomis. Prisiminkime, kiek kartų partijos ir politiniai judėjimai nusibodusiais šūkiais kvietė žmones į mitingus, o paskui, kai pamatydavo, kad susirenka tik apgailėtinas bendraminčių būrelis, keiksnojo piliečių abejingumą. Bet, kai tik pasklido žinia apie Lietuvos pasirašytos ACTA sutarties grėsmę interneto laisvei, per rūstų speigą į mitingą susirinko įspūdinga jaunų žmonių minia. Pilietinis aktyvumas bunda socialiniuose tinkluose, jaunų žmonių tinklaraščiuose ir studentų susibūrimuose. Jie žino savo teises, jaučia atsakomybę už savo veiksmus ir yra pasiruošę padaryti šitą šalį tinkamą civilizuotai gyventi. Nebambėkime ir nesipainiokime po kojų. Leiskime jiems padaryti tai, ko patys nesugebėjome per 20 metų. Galbūt ir mums patiems toje šalyje bus patogiau gyventi.