2012 m. balandžio 19 d., ketvirtadienis

Druskininkų savaitė 2012 m. balandžio 20 d.


Virtualus bendravimas yra vertingesnis už gyvą


Nuo pat interneto ir pirmųjų pokalbių programų sukūrimo pradėjo lietis ir gąsdinimai, kaip mums kenkia virtualus bendravimas, pakeičiantis tikrą žmogaus ryšį su žmogumi. Vien per keletą pastarųjų savaičių šią temą aptarinėjo populiari televizijos pokalbių laida, išspausdinti keli straipsniai nacionaliniuose dienraščiuose, o jau pačiame internete jų nė neskaičiavau. O kur dar reklama, lyginanti vienos lietuviško alaus rūšies vartojimą su bendravimu socialiniuose tinkluose. Tėvams vis dažniau primygtinai patariama riboti laiką, kurį jų vaikai praleidžia prie kompiuterio, o iškart nepatikėjusieji interneto grėsme bauginami istorijomis apie  „Facebook” pažintis, pasibaigusias išprievartavimais ir žmogžudystėmis. Didžiausias baubas vis dėlto yra priklausomybė nuo interneto, kuri, tariamai atsiras, vos tik prisėsite prie kompiuterio ir paleisite naršyklę.

Stebėtina, bet iš visų mano pažįstamų bei draugų, tarp kurių yra įvairaus amžiaus, išsilavinimo ir socialinės padėties žmonių, nė vienas dar nemirė nuo interneto. Yra mirusių nuo vėžio, širdies ligų, narkotikų perdozavimo bei nesaikingo alkoholio vartojimo sukeltų ligų. Yra žuvusių nelaimingų atsitikimų metu, savižudžių. Tebūna jiems lengvos dzūkiškos kapinių smiltys ar tolimų kraštų žemė. Bet nuo interneto dar nemirė nė vienas. Dar daugiau, nė vienas rimtai nesusigadino sau šeimyninio gyvenimo ar profesinės karjeros dėl to, ką veikė internete. Į pažinčių portalus dažniausiai nuklysdavo tie, kurių meilė sutuoktiniui ar sugyventiniui jau seniai buvo išblėsusi. Darbo paieškos internete, apsipirkimas ir prekyba skelbimų portaluose tapo visų mūsų kasdienybe.

Drybsojimą fotelyje prieš televizorių su alaus skardine rankoje pavadinti intelektualesne veikla už naršymą internete galėtų tik TV prodiuseriai arba aludariai. Negi turėčiau tikėti jų nuoširdumu?

Tai gal baisus ne pats internetas, o tik jo socialiniai tinklai, pakeičiantys žmogui „gyvą bendravimą” su kitais žmonėmis? Kadangi didžia dalimi tai yra pastarojo dešimtmečio fenomenas, nepradėsiu stebėtis, kodėl būtent socialinių tinklų populiarumas taip gąsdina tėvus, pedagogus ir populiariosios psichologijos straipsnių rašytojus. Pradėkime nuo to, su kuo mes bendraujame socialiniuose tinkluose ir nevirtualioje realybėje. Ir ten, ir ten tai yra gyvi žmonės. Mirusių asmenų profilių socialiniuose tinkluose nėra daug ir, galų gale, jei jau primygtinai siekiate bendrauti tik su gyvaisiais, galite išmesti juos iš draugų sąrašo. Didžiąją dalį iš kelių šimtų savo „Facebook” draugų ir per tūkstantį žmonių, esančių mano „Google plus” draugų ratuose kada nors esu kokiomis nors aplinkybėmis sutikęs arba žinau juos tikrai egzistuojant. Net ir už tokių profilių kaip „Galerija Sofa”, „Pipedija Enciklopedija” ar „Šūdų Kultas” slepiasi realūs asmenys. Su vienu iš jų sveikinamės, susitikę prekybos centre, kito vardą ir pavardę seniai žinojau, o dėl trečiojo tiesiog nesuku sau galvos. Dauguma žmonių ten pasirašė tikru savo vardu bei pavarde ir, skirtingai, nei rašydami anoniminius skundus į laikraštį arba komentarus populiariuose žinių portaluose, atsakingai rašo ir bendrina tai, už ką prisiima visą atsakomybę.

Norėdamas pasišnekėti akis į akį su visais žmonėmis, esančiais mano virtualių draugų sąrašuose, ištisus metus turėčiau važinėti ir skraidyti po pasaulį ir tesuspėčiau jiems pasakyti: „Labas, kaip gyveni...” Arba tektų apsiriboti bendravimu su tais, kurie gyvena, dirba, pramogauja ir apsipirkinėja ten pat, kur ir aš.

 Turiu teisę suabejoti, ar toks apsiribojimas vardan bendravimo „gyvumo” turėtų kokią nors prasmę, atneštų naudos ar padarytų mane dvasingesniu. Interneto socialiniai tinklai būtent todėl ir išplito taip sparčiai, kad leidžia mums bendrauti ne su tais, kurie fiziškai yra šalia, bet neturi ką mums pasakyti, o su bendraminčiais ir bendrų pomėgių turinčiais žmonėmis iš viso pasaulio. Kaimyną, kuris po pirmo „bambalio” ištuštinimo ieško su kuo susimesti antram, ir pageidautų 3 valandų „Tu mane gerbi?” stiliaus pokalbio, gal ir įskaudins jūsų pasirinkimas geriau tuo metu pasitarti su virtualiais pašnekovais apie motociklų variklių priežiūros ypatumus arba naujo „Olympus” beveidrodinio fotoaparato keičiamais objektyvais dinaminį diapazoną. Tegul pratinasi - tai vadinama skaitmenine atskirtimi.

Teisingumo ministras, klausiantis tūkstančių virtualių draugų, tuo pat metu esančių ir visiškai realiais rinkėjais, nuomonės apie autorių teisių apsaugą sugriežtinančias įstatymų pataisas ir sostinės meras, iš komentarų prie savo įrašų sužinantis, kurie jo sprendimai labiausiai erzina miestiečius, turi daugiau galimybių jausti ryšį su žmonėmis, negu socialinių tinklų besibaidantys jų kolegos. Jeigu tai populizmas, tai toks skaitmeninis populizmas mums visiems yra gerokai patogesnis už praeitame amžiuje praktikuotas politikų „gastroles” po miestelių kultūrnamius, atsakinėjant į iš anksto atrinktus rinkėjų klausimus.

Drįsčiau prognozuoti, kad 2012 m. Seimo rinkimai bus pirmieji, kuriuose tiesioginis darbas su rinkėjais ir politinė reklama interneto socialiniuose tinkluose įgaus lig šiol dar neregėtą reikšmę balsavimų rezultatams. Laikai, kai rinkimus laimėdavo tas, kas sugebėdavo sukurti keletą skambių šūkių, gražiai atrodydavo nufotošopintuose plakatuose ir turėdavo už ką dažniausiai rodytis televizorių ekranuose, negrįžtamai baigėsi. Vienas interneto trolis gali akimirksniu paversti neapdairų politiką visuotinės pajuokos objektu ir realiu laiku tai pasieks didžiąją dalį jo rinkėjų. Vienas lemiamą akimirką parašytas sakinys ar įkelta nuotrauka, pabendrinta tūkstančius kartų, gali pakeisti viską. Mes pasikeitėme bent jau ne mažiau, negu Arabų pavasarį sukėlusios Šiaurės Afrikos bei Artimųjų Rytų tautos, ir vargas tam politikui, kuris nepastebėjo tų pokyčių ar bandys juos ignoruoti.