2012 m. balandžio 5 d., ketvirtadienis

Druskininkų savaitė 2012 m. balandžio 6 d.


Našlių Velykos


Mėgstu stebėti žmones žvarbų Velykų rytą, vos prašvitus, suvažiavusius į Šv. Mišias automobiliais užgrūstame Ratnyčios bažnytkaimyje, seniai virtusiame Druskininkų kurorto priemiesčiu. Kadangi Ratnyčios parapijai priklauso kone pusė Druskininkų miesto miegamųjų kvartalų ir senieji šilinių dzūkų kaimai nuo pat Švendubrės iki Žiogelių bei Randamonių, tokį rytą greta suklumpa maldai orios kurorto valdininkės, mokytojos, gydytojos, smulkūs turgaus verslininkai, senukai rūpintojėlių veidais ir nesuskaičiuojama daugybė našlių, vaikų ir anūkų, suvežtų iš mažų trobelių po laukinėmis kriaušėmis ar nusvirusiom eglių šakom. Į aštuntą ar devintą dešimtį įkopusi našlė juoda skepeta, o ne geltonkasė tautiniais rūbais dabar yra tikras Dzūkijos simbolis. Tik ant jų laikosi pasaulis, dar žiba vakarais šviesa tarpumiškių vienkiemiuose, dar užsuka laiškanešys ar paskambina telefoniniai sukčiai. Per keliolika metų išeis jos, atsiguls greta seniai biria pieska užbertų savo vyrų bei sūnų, ir čia bus tuščia, kaip po maro. Kas antra troba jau dabar atgyja tik vasarą, kai iš miestų ar emigracijos trumpam atvažiuoja paveldėtojai ar poilsiautojai su nuo kiekvieno uodo įžnybimo nesavais balsais rėkiančiais vaikais ir nežinančiais kaip elgtis ant žolės kambariniais šunimis. Jų lizinginiai automobiliai kliūva už kupstų ir pernai nenupjautų kiečių stagarų, o kepamos mėsos dūmai sutraukia paskutinius kaimo pijokėlius, besitikinčius už kelių valandų simbolinį patalkininkavimą gauti litų ar išgerti.

Kiek kartų man teko apžiūrinėti po šeimininkų mirties paveldėtojų parduodamas sodybas, visada jausdavau kažkokį sunkumą, matydamas paliktus jau niekam nereikalingus mirusių žmonių asmeninius daiktus, nuotraukas, darbo įrankius, per didžiuosius vasaros atlaidus pirktus šventųjų paveikslus. Atrodo, kad žmogus tik trumpam kažkur išėjo, gal karvukės perrišti ar beržo sulos leisti. Grįš ir dar priguls metalinėje lovoje ryškiai mėlynais galais, prisuks vidurnaktį sustojusį rusišką žadintuvą, pakeis baterijas senam VEF-ui, raikys duoną šituo iki plonumo sugaląstu peiliu. Nenorėčiau, kad po manęs va šitaip svetimi kuistųsi po daiktus, kurie užpildė mano kasdienybę, bet kitaip juk nebus.

Bet grįžkim prie mūsų našlių, Velykų rytą lipančių iš eglišakių kvapu dvelkiančių senų „Audi 100” bei „Pasatų”. Susitikę šventoriuje seniai matytas giminaites, jos puikiai prisimena visą savo giminės genealogiją, iš veido bruožų atpažįsta kitų kartų palikuonius, gali papasakoti apie tai, ką po daugelio metų, kai jų jau nebebus, bergždžiai bandysime sužinoti internete ar valstybiniuose archyvuose. Todėl dabar kaip tik pats metas, pavyzdžiui, antrąją Velykų dieną, kai visi pailsės nuo kiaušinių mušimo ir riebios kopūstienės valgymo, įjungti diktofoną, kuris veikiausiai yra ir jūsų mobiliajame telefone, ir įrašyti vyriausių giminaičių pasakojimus. O jei dar ir įdėmiai klausysite, nustebsite, kiek vertų gero romanisto plunksnos istorijų nutiko ne kažkur didikų rūmuose, o jūsų pačių gimtojoje sodyboje. Kokios aistros kunkuliavo, kokie meilės trikampiai, pavydo dramos ir nesusipratimų komedijos atsitiko. Ir visa tai dar labiau užaštrino du pasauliniai karai, tremtys ir kolektyvizacijos, žemės grąžinimo neteisybės, netikėtos ligos, beveik stebuklingi išgijimai ir nelaimingi atsitikimai. Tik per daug jų neišgąsdinkite netikėtai parodytu dėmesiu, jeigu keletą pastarųjų metų stengėtės negirdėti, nes atrodys įtartinai - gal kokio palikimo gviešiatės ar protėvių mišką parduoti sumąstėte.

Kai buvau vaikas, kiaušinių dažymas man nebuvo pati įdomiausia pramoga, bet prieš keletą metų, kai pamačiau savo žmoną su dukra ištisą pusdienį vašku, svogūnų lukštais ir kažkokiais pirktiniais dažais kuriančias visokias grožybes, prieš akis iškilo į lininį rankšluostį suvynioti ir mano velionės močiutės dermatininiame rankinuke parnešti Velykų rytą pašventinti kiaušiniai, duonos riekės, nedidelis kiaulienos kumpio gabalas. Suprantu, kad ne valgiuose ir netgi ne jų šventinime yra šitos šventės esmė, bet per santykį su tradicija, per kvapus, skonį, margučių spalvas ir raštus įdaiktinamas ir įlaikinamas didysis Prisikėlimo įvykis. Aprūkusiame vienos sukrypusios trobos kampe, po įskilusiu stiklu, padengtu storu riebių dulkių sluoksniu, į mane žvelgė Nukryžiuotojo akys. Nubraukiau suodžius ir dulkes tiesiog ranka ir supratau, jog tai tas žvilgsnis man tądien suteikė keistą jausmą, jog mane, vaikštinėjantį po svetimus namus, nuolat kažkas stebi. Čia pat buvęs sodybos savininkas, nupirkęs ją vos prieš kelias dienas, pasiūlė tą paveikslą pasiimti, nes vis tiek ketinąs viską griauti ir statyti iš naujo. Dabar tas Kristus, nupieštas neabejotinai talentingo XX a. pradžios vokiečių grafiko, žvelgia į mane nuo mūsų kambario sienos. Tik žvilgsnyje, greta kančios, nuvalius dulkes, atsirado tvirta Prisikėlimo viltis. O gal tik aš ją ten matau.