2012 m. balandžio 26 d., ketvirtadienis

Druskininkų savaitė 2012 m. balandžio 27 d.


Išmokime skirti buitinį anarchistą nuo runkelio ir varguolio


Likus mažiau kaip savaitei iki Tarptautinės darbininkų dienos mano bedarbis bičiulis V. užsuko į redakciją išgerti kavos ir paplepėti apie pastarojo meto naujienas. Pastarąjį kartą įsidarbinęs jis buvo pačioje šio amžiaus pradžioje ir ne Lietuvoje, o norvegų žvejybiniame laive. Grįžęs į Lietuvą tada nusipirko sodybą šalia Druskininkų ir nė nebandė čia ieškoti darbo, nes vis pasitaikydavo galimybių ką nors pigiai nupirkti ir brangiau parduoti arba sutarpininkauti už niekur oficialiai nefiksuojamą atlygį. Darbo biržoje V. įsiregistravo tik tuomet, kai niekur neapskaityti bedarbiai buvo apdėti Privalomojo sveikatos draudimo mokesčiu. Nuo to laiko jam reguliariai tekdavo joje lankytis ir kaip nors išsisukti nuo darbo pasiūlymų. Nemeluosiu, nežinau, kaip jam tai pavyko - ar biržos konsultantei gražiai nusišypsojo, ar kokių dovanų atnešė.

Bet šiandien V. pranešė džiugią naujieną - savo noru pasiprašė išbraukiamas iš bedarbių sąrašo. Tik susirado jis ne darbą, o sužinojo apie galimybę nebemokėti nelemtojo PSD asmenims, kurie turi ne mažiau kaip du nepilnamečius vaikus. Pakako atsinešti į Teritorinės ligonių kasos skyrių vaikų gimimo liudijimus ir parašyti prašymą būti draudžiamam Privalomuoju sveikatos draudimu “pagal vaikus”. Darbo biržoje apie tokią galimybę nedaug kas buvo girdėjęs, ar bent labai stengėsi jos nereklamuoti, todėl truputį pavaikė V. iš kabineto į kabinetą, bet galų gale oficialiai atleido nuo visų bedarbio pareigų. Ir dar spėjo apie tokią galimybę papasakoti keliems laisvalaikiu į Baltarusiją važinėjantiems, butus ir automobilius remontuojantiems bedarbiams bei vienam dvejojančiam, ar verta pratęsti verslo liudijimą, smulkiajam verslininkui.

PSD mokestis buvo tuo botagu, kuris suvarė visus oficialioje darbo rinkoje nedalyvavusius bedarbius į Darbo biržą, o dabar per konservatoriškos Šeimos politikos “skylę” iš jos pasprukti gali tik atlikusieji reprodukcinę pareigą Tėvynei. Banalu būtų pradėti moralizuoti žmonėms, kurie tenori būti palikti ramybėje visų valstybės institucijų, nieko iš jos neprašo, bet ir niekuo nesidalina. Bet koks kalbėjimas apie solidarumą, viešąjį interesą, pareigą kažkaip prisidėti prie valstybės prisiimtų įsipareigojimų finansavimo neturi jokios prasmės. Taip pat sėkmingai jiems galėčiau pasakoti apie būtinybę gelbėti planetą nuo klimato kaitos mažiau kvėpuojant. Čia ne ta žmonių rūšis, kuri kaulija socialinių pašalpų, piktinasi, jog darbo birža nesuranda jiems darbo, Kubilius nedidina minimalios algos, o bjaurybės šilumininkai siunčia pernelyg dideles sąskaitas. Apie pastaruosius jau pakankamai prikalbėta ir prirašyta, jie suklasifikuoti į runkelius ir varguolius, o dėl jų balsų varžosi kaip niekad daug socialinį teisingumą ir tvarką žadančių politikų. V. balsuoti neina, o kartą, kai atėjo, skambino man mobiliuoju telefonu tiesiai iš rinkimų apylinkės ir garsiai diktavo kandidatų pavardes, klausdamas, kuris iš jų neįves nekilnojamojo turto mokesčio, iki ašarų prajuokindamas ne tik komisiją, bet ir stebėtojus bei kitus rinkėjus. Jų pažiūros gali svyruoti nuo anarchokapitalizmo ir libertarizmo iki kažko panašaus į amerikietiško Arbatėlės judėjimo ideologijos arba visiško jų neturėjimo. Tenesupyksta tikrasis anarchistas Darius Pocevičius, jeigu apibendrindamas pavadinsiu šiuos žmones buitiniais anarchistais, taip atskirdamas juos nuo negausaus, bet maištingo anarchizmo klasikų veikalų prisiskaičiusio sostinės jaunimo būrelio. Buitiniai anarchistai į mitingus neis ir su policija gatvėse nesikaus. Jeigu bus geras oras iškylauti gamtoje, kibs žuvys, dygs grybai arba atvirkščiai, bjauriai lis, neis ir balsuoti. Todėl atstovaujamoje valdžioje jų balsas negirdimas. Bet jų daug ir, palankiai susiklosčius aplinkybėms, jie gali gerokai padidinti kurios nors liberalios partijos gautų balsų skaičių arba atvesti į valdžią kokius nors nesisteminius marginalus.

Tipiškas buitinis anarchistas yra kažkur pasimokęs, bet ne iki diplomo gavimo. Jis, ar rečiau ji, niekur nedirba, bet turi pinigų daugiau už varguolį ir netgi už dažną runkelį. Jis gali užsiimti kažkokiais menais ar amatais, išmanyti savo veiklos srityje gerokai daugiau už diplomuotus specialistus, bet niekada nebandys įgyvendinti savo sumanymų stambioje korporacijoje ar valstybės tarnyboje. Mūsų šeimos draugas autoelektrikas S., turintis visus buitinio anarchisto požymius, su kiekvienu darbdaviu bandydavo derėtis, kad ateis į darbą, kada norės ir išeis, kada baigs pradėtą darbą, net jei tai būtų vidurnaktį... Todėl dauguma buitinių anarchistų dirba sau, perka verslo liudijimus, registruoja individualią veiklą arba darbuojasi nelegaliai. Valstybės ir savivaldybių tarnautojai, sutikę tokį žmogų, jaučia gal net nesąmoningą norą priversti jį gyventi pagal jų taisykles, įsidarbinti, deklaruoti gyvenamąją vietą bei pajamas, užregistruoti santuoką, mokėti mokesčius ir važinėti keliais pagal Kelių eismo taisykles, uždėti jo šuniui antsnukį, o motociklui - duslintuvą. Buitinis anarchistas, jų požiūriu, yra paauglys, kuris taip ir nesubrendo. O jam anie yra kostiumuotos žiurkės, trukdančios džiaugtis gyvenimu. Vieni kitų jie niekada nesupras, bet bent jau galėtų išmokti pripažinti bei toleruoti vieni kitų egzistavimą.