2012 m. gegužės 31 d., ketvirtadienis

Druskininkų savaitė 2012 m. birželio 1 d.


Apie Tėvo dienos simbolių prasmę


„Tėvystė veža!”– ne taip jau seniai skelbė vienos gražios programos, skatinusios vyrus išeiti tėvystės atostogų, autoriai. Tik jau tas „veža”... „Nesiparink!”, „Darom!”, „Druskininkai jėga!”... Kas sugalvojo, kad su jaunais žmonėmis ir vadinamąja liaudimi reikia kalbėti kažkokiais bendro naudojimo laiptinėje saulėgrąžų lukštus spjaudančių apsmuktkelnių žodžiais? Tokie vis tiek nesupras, o įgalius kažką suvokti jaunus žmones tai paprasčiausiai erzina. Padaryti kažkam vaiką, susituokti „iš reikalo” ir paskui skaičiuoti, kuriam iš tėvų finansiškai naudingiau išeiti vaiko auginimo atostogų yra labai toli nuo sąmoningos tėvystės. Žinoma, jei tik tai yra siekiamybė.

Kai Seimo socialinių reikalų ir darbo komiteto pirmininkas Rimantas Jonas Dagys sako, jog būtina, kad valstybė šeimą pripažintų didesne vertybe nei karjera, moterys gimdytų anksčiau ir ne po vieną, o 3-4 vaikus, galima tik nusijuokti ir pasakyti, jog tai yra tuščios kalbos, beviltiška utopija, sudūžtanti į realybę anapus veidrodinių Seimo pastato langų. Visa bėda, kad kalbos nelieka tik kalbomis ir pagal jas bandoma konstruoti visą valstybės socialinę politiką. Todėl pirmiausiai reikėtų išsiaiškinti, ko mes siekiame. Jeigu tikslas yra tik bet kokia kaina išgelbėti esamą „Sodros” sistemą, tai Socialinių reikalų ir darbo komiteto pirmininkas daugmaž teisus.

Gimstamumo mažėjimas ir darbingų žmonių emigracija ją tikrai sužlugdys, ir tam apskaičiuoti pakaktų pradinės mokyklos matematikos žinių. Truputį sudėtingesnį uždavinį, kaip tą sistemą reformuoti, kad kažkokią pensiją gautų ir mano karta, bando spręsti dauguma senstančių Europos šalių ir dar nė viena ypatingai nesigyrė ją visiškai išsprendusi. O mes, kaip tie pradinukai, imam ir paprasčiausiai suskaičiuojam, kiek reikia vaikų, kad uždirbtų mums pensijas. Ir štai, prašom, sprendimas yra. Belieka jį įgyvendinti, kažkokiu būdu priverčiant mano dukrą mesti mokslą gimnazijoje, atsisakyti svajonių apie studijas universitete, susirasti reprodukcijai tinkamą vyriškį ir kuo greičiau už jo ištekėti, nes nesantuokinių vaikų ši valstybė nemyli. O čia ir ateina laikas pakalbėti apie Tėvo dieną ir tėvystę.

Būdamas daugmaž sveiko proto, brandaus amžiaus ir sugebėdamas įvertinti, kas man svarbiau, drįstu pareikšti, kad dukros likimas man svarbiau už penkias „Sodras” ir devynis Seimo komitetus drauge sudėjus. Svarbiau net ir už pensijos, kurią kada nors gausiu, dydį. Todėl, kaip besistengtų valstybė tai sutrukdyti, dėsiu visas pastangas, kad dukra turėtų galimybę pasiekti, ko nori. Čia, Lietuvoje, arba kažkur kitur, jeigu Lietuvoje tai prieštaraus R.J.Dagio valiai ir bus neįmanoma. Žmonos dar nepaklausiau, bet beveik neabejoju, kad mūsų nuomonės šiuo klausimu sutampa. Jeigu to reikės, parduosime viską, ką turime, įkeisime bankams paskutinę šuns būdą, bet neatimsime iš vaiko galimybės siekti išsilavinimo. Dar daugiau, esu tikras, kad panašiai elgiasi, o gal ir mąsto daugelis tėvų. Ne tik Lietuvoje, net ir iš skurdžiausių Trečiojo Pasaulio šalių plūstantys ekonominiai migrantai dažniausiai savo pabėgimo iš tėvynės priežastimi pavadina siekį, kad bent jų vaikai turėtų ateitį. Todėl Tėvo diena yra pati tinkamiausia proga pasakyti, kad neleisime tos ateities iš savo vaikų atimti. Mes, tėvai, pasirūpinsime, kad jie galėtų mokytis ir siekti karjeros, kiek sugebės, kurti šeimas ir gimdyti vaikus, kada patys to norės. Nes Tėvo dienos simbolis – tai ne tik visiems gerai žinomas vyriškis violetiniais marškinėliais su rūkstančiu pistoletu rankoje besivaikantis tikrus ar įsivaizduojamus dukros skriaudikus. Juo būti labiau tinka tūkstančiai tėvų, kasdien atsisakančių geresnio kepsnio, didesnės įstrižainės televizoriaus, naujesnio automobilio ar poilsio šiltesniuose kraštuose vardan savo vaikų išsilavinimo. Kaip ir mano senelis Adomas iš Neravų sodžiaus, kurio kapą sekmadienį būtinai aplankysiu, šlykščiais pokario metais išleidęs į aukštuosius mokslus abi savo dukras. Viena tapo puikia užsienio kalbų mokytoja, kita - reto originalumo dailininke. Bet, kadangi aš esu vienintelis p. Adomo anūkas, R.J. Dagio bendraminčiams tokia istorija gali nuskambėti kaip demografinė katastrofa.

Apgailestauju, gerbiamieji, pasaulyje gyvena jau per 7 milijardus žmonių ir tai yra gerokai daugiau, negu gali sutilpti, nesunaikinant iki mūsų buvusių ekosistemų, neištaškant resursų. Manyti, kad vieno ar dviejų vaikų politika Kinijoje ar Indijoje yra gėris, o mums – pražūtis, be kita ko yra pobjauris rasizmas. Nes „mes” pirmiausiai esame žmonės, o tik tada – europiečiai ar azijiečiai, lietuviai ar tamilai. Dangstyti rasizmą ar nacionalizmą krikščioniškomis tradicijomis juolab nepadoru, kai Šv. Paulius laiške Galatams rašė: „Nebėra nei žydo, nei graiko; nebėra nei vergo, nei laisvojo; nebėra nei vyro, nei moters: visi jūs esate viena Kristuje Jėzuje!“.