2012 m. gegužės 17 d., ketvirtadienis

Druskininkų savaitė 2012 m gegužės 18 d.


Ar sunkmečio pabaigos ženklai pranašauja neišvengiamą kairiųjų grįžimą į valdžią?


„Šiandien vyks bandomasis Lietuvos muitinės konfiskuotų cigarečių naikinimas. Kviečiame dalyvauti ir susipažinti, kaip naikinamos konfiskuotos cigaretės...”- rašo man Lietuvos muitinė. Norėjau atsakyti, kad nedalyvausiu, nes negalėčiau į tokį vaizdą neašarodamas žiūrėti, bet suabejojau, ar rimti pareigūnai tokį pajuokavimą supras. Bet kuriam jautresniam rūkoriui, pagalvojus apie tai, ašaros tvenkiasi akyse kaip tam senos rusiškos komedijos „Operacija Y” personažui, kuris nesuprato, kaip galima degtinę sudaužyti.

Anądien vienas mano kaimynas grąžino prieš porą savaičių pasiskolintus 16 litų. Kitą dieną vėl atėjo skolos grąžinti, nes pirmojo grąžinimo neprisiminė, ir pasijuto tarsi tuos pinigus radęs ar loterijoje išlošęs. O kai žmogus jau turi atliekamų pinigų, galima sakyti, jog sunkmetis baigėsi. Na, gal ne taip smarkiai, kaip Andrius Užkalnis parašė („Geros vasarosgeras kvėpavimas”. Protokolai.com) pajutęs, kad „kažkoks optimizmas ore: toks, kurio negali paneigti net nuolatiniai burbekliai.” Truputį mažiau, bet vis tiek juntamas. O jei jau sunkmetis visai suvisai baigėsi, tai į valdžią turi sugrįžti buvusieji. Na tie, kurie valdė mus beveik dešimtmetį, kol pradėjo tvenktis tamsūs Pasaulinės finansų krizės debesys.

Po to, kai Vladimiras Laučius „Delfyje” tvarkingai sudėliojo visas tikėtinas po rudenį vyksiančių Seimo rinkimų koalicijas („Kas valdys porinkimų?”), o Ingrida Šimonytė „15min” prasitarė pavydinti būsimam finansų ministrui lengvo darbo, virtualioje viešojoje erdvėje nuvilnijo dešiniųjų pažiūrų politikų ir jų elektorato komentarai, kuriuos galėčiau palyginti su vieno didelio paukščio galvos kišimu į smėlį. Nors gamtininkai sako, kad iš tikrųjų tas paukštis pavojaus akivaizdoje galvos smėlyje neslepia, bet tai jau niekam nesvarbu. Kaip ir didžiajai daliai rinkėjų visai nerūpi, kad „Dviračio” politologų-peliukų frazė „Kaip Kūūbyylius nuvaaarė Lietuvąąą...” - tik daugybę kartų pakartotas ir dėl to dar juokingesnis pokštas. Jie žino, kas kaltas dėl to, kad staiga prireikė veržtis diržus, ir to žinojimo neišmuš jokia rinkimų agitacija.

Neseniai sulaukiau priekaištų, kad, daug metų dirbdamas ir gyvendamas socialdemokratų valdomuose Druskininkuose, pervertinu šios partijos galimybes laimėti Seimo rinkimus visoje šalyje. Neneigsiu, gali būti ir taip, argumentai, jog šiandieniniai socialdemokratai nėra tokie stiprūs, kaip buvo XX a., neturi tokių charizmatiškų lyderių, kaip velionis Algirdas Mykolas Brazauskas, o visuomenė dėl natūralios kartų kaitos ir emigracijos gerokai pasikeitė, ir mane įtikina, kad rinkėjų simpatijų švytuoklė nepasisuks taip smarkiai į kairę, kaip 1993-ųjų rudenį. Bet ir sėdintieji kondicionuotuose sostinės kabinetuose mato bei girdi tik savo aplinkos nuotaikas, todėl įsivaizduoja, kad dar kažkaip gali nutikti, jog dabartinėje valdančiojoje koalicijoje esančios partijos po rinkimų vėl formuos Vyriausybę. Ir negali patikėti, kad LSDP tik tam ir užleido valdžią dešiniesiems, kad šie liktų „atpirkimo ožiais” už visus krizės sunkumus. Dabar skaudžiausi taupymo veiksmai jau padaryti, tai galima atsiimti valdžią. Didelių pastangų jie tam nedės, bet gaus daugiausiai balsų daugiamandatėje apygardoje ir dar pridės gausų būrį vienmandatininkų. Dabartinės koalicijos atliktas finansų konsolidavimas leis kairiesiems nuosaikiai išlaidauti didžiąją dalį savo kadencijos ir galutinai įtvirtinti negebančių rimčiau analizuoti procesų rinkėjų galvose supratimą, kad prie konservatorių visada būna sunku, o socdemų valdžia reiškia gerovę.

Kartą mano žmona, ir šiaip jau mokanti skaičiuoti pinigus, sugalvojo priversti mūsų šeimą po kažkokio neplanuoto paišlaidavimo išgyventi iki mėnesio pabaigos už sumenkusius algos likučius, neliečiant šeimos santaupų. Paskaičiavo, kiek kasdien galime išleisti maisto prekių parduotuvėje, kiek kišenpinigių reikia duoti į mokyklą einančiai dukrai, kiek kuro galima įsipilti degalinėje... Gal jai toks sadizmas ir patiko, bet kiti šeimos nariai jautėmės bjauriai. Taupymas ir ypač kalbos apie taupymą išties užknisa. Ne tik mane - ir prancūzus, graikus... Pamažu ima erzinti ir tas žmogus, kuris nuolat primena apie poreikį taupyti. O jeigu tuo metu kažkas pasako, kad „diržų veržimosi” galima išvengti, pinigų - neskaičiuoti, o gyvenimo puota privalo tęstis, iškart lengviau pasidaro. Jeigu taip sureagavo tokių skirtingų šalių, kaip Prancūzija ir Graikija rinkėjai, patikėkite, tai tikrai yra ne stebuklas, o dėsningumas. Idealiai subalansuotoje sistemoje truputį smarkiau taupantys dešinieji ir vos daugiau išlaidaujantys kairieji keistų vieni kitus per kiekvienus rinkimus, ir tai nesutrikdytų sveikos šalies ūkio raidos. Bet mes gyvename keistu laiku, kai, net ir matydamas antrą kartą tos pačios skolos grąžinti atėjusį kaimyną, negaliu būti tikras, ko rytoj jis vėl ateis - pasiskolinti ar grąžinti.