Didžiagrybiška Druskininkų šeimininko garbė

Ar jau ragavote pirmųjų šios vasaros grybų? Ne iš prekybos centro šaldiklio, o pačių susirinktų arba nupirktų iš pakelėje jais prekiaujančios strazdanotos dzūkaitės. Brangu? Pabandykite patys atsikelti su aušra ir per pamiškių žolynuose spindinčią rasą nubristi iki pušynėlio, kuriame per naktį iš po samanų geltonuoja Dzūkijos auksas – voveraitės. Arba suprasti, kodėl šito krašto žmonės net ir miške vengia aptarinėti vietinės politikos aktualijas arba prabyla kone mintinai išmoktomis standartinėmis viešųjų ryšių specialistų surašytomis frazėmis.

Voveraitės mus gelbėjo per visas krizes ir sunkmečius. Kai tik dzūkui tapdavo nepakeliamai sunku, nebelikdavo nei darbo, nei uždarbio, jis visuomet atsigręždavo į mišką. XX a. paskutinio dešimtmečio pradžioje, kai kaime nebeliko kolchozų, o stiprių ūkininkų, galinčių samdyti mažažemius ar neverslius kaimynus dar nebuvom užsiauginę, miestuose ir miesteliuose po privatizavimo užsidarinėjo gamyklos, o į Europą be vizų negalėjome ištrūkti, prasidėjęs grybų supirkimo vajus šitame miškingame krašte tapo svarbiausiu maitintoju. Neužmiršiu, kaip gausiai baravykai ir voveraitės dygo 1997-ųjų rudenį, prieš pat Rusijos krizę. Ir jau šiame amžiuje, kai vienas kitam perpardavinėdami pamiškių sodybas ir sklypus išpūtėme jų kainas tiek, kad nebeliko kam įsiūlyti, miškas padėjo sulaukti geresnių laikų.

Garsiausi dzūkų oligarchai, seniai praradę pojūtį, kur baigiasi nuosavi ar bičiulių kiemai bei verslai, o prasideda viešosios erdvės bei interesai, juk irgi nuo grybukų supirkinėjimo pradėjo. Galima sakyti, kad iš tos pačios grybienos, kaip ir jų nuolankūs pavaldiniai išaugo. Bene iš grybų supirktuvių laikų bus ir tas naujarusiškai arogantiškas požiūris ne tik į kukliai monetas už priduotą grybukų pintinę delne spaudžiantį vargetą, bet ir kiekvieną savo kelyje į politikos Olimpą sutiktąjį. Tada jau nebestebina poreikis puikuotis „Maseračiais” ir puoštis blizgiais kostiumais, dabinti negrįžtamai užvaldytą kurortą įvairiaspalvių trinkelių beskonybe bei dvaro menininkų nulipdytais avinais ir pasagomis.

Aną savaitę didžiagrybiška Druskininkų šeimininko garbė buvo įžeista net kelis kartus iš eilės. Pirmiausia „Transparency International“ Lietuvos skyrius išdrįso paskelbti šalies savivaldybių neskelbiamų derybų būdu vykdytų viešųjų pirkimų statistiką ir paminėti Druskininkų savivaldybę, tokiu būdu su statybų kompanija „Parama“ pernai sudariusią 19,5 mln. Lt įvertintą sutartį. Druskininkų savivaldybės administracijos direktorei Vilmai Jurgelevičienei teko skubiai vaidinti nepelnytai įžeistą ir įrodinėti, kad čia būta ne šiaip neskaidraus sandorio, o „išskirtinio gerosios praktikos pavyzdžio”. Kažkaip niekas neprisiminė, kad tos pačios „Paramos“ valdomos įmonės yra dosniai rėmę Lazdijų socialdemokratus, kurie savo ruožtu bendroje Lazdijų – Druskininkų vienmandatėje rinkimų apygardoje į Seimą išvedė Druskininkų savivaldybės mero pavaduotoją Kristiną Miškinienę.

Antru įžeidimu tapo Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos pradėtas tyrimas, ar Druskininkų meras Ričardas Malinauskas, viešai reklamuodamas dienraštį „Lietuvos žinios”, nepažeidžia Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo nuostatų. Labiausiai šio tyrimo išvadų turėtų laukti Seimo narys Viktoras Uspaskichas, prieš dešimtmetį gavęs pylos nuo etikos sargų už kėdainietiškų agurkėlių reklamą. Jeigu R.Malinauską VTEK išteisins, jam bus proga skelbti, kad visa agurkėlių istorija tebuvo politinis susidorojimas, nes kitiems, štai prašom, už tą patį veiksmą nieko nekliūva.

O baisiausiai Druskininkų šeimininką įžeidė Lietuvos banko vadovas Vitas Vasiliauskas, išdrįsęs sunerimti dėl išsipūtusių savivaldybių skolų. Sunku pasakyti, kokios veislės šuva tarp jų perbėgo, juk dar visai neseniai Lietuvos bankas net Druskininkams skirtų proginių monetų buvo nukaldinęs bei kurorto merui padovanojęs.

Oficialiai Druskininkai, pasak mero R.Malinausko, dabar yra pasiskolinę „apie 17 – 18 mln. litų”. Tik niekas neskaičiuoja, kiek savivaldybė yra įsiskolinusi paslaugas jai teikiančioms įmonėms bei savivaldybės įmonės – kitiems verslo subjektams. Ir neskaičiuos, nes viešai priminti, kad buhalterijoje kabo išrašyta savivaldybei ir kelis mėnesius neapmokėta sąskaita, išdrįsęs verslininkas kito neskelbiamų derybų būdu rengiamo viešojo pirkimo jau tikrai nesitikėtų laimėti. Beliktų išeiti į mišką, o paskui atsisėsti pakelėje su voveraičių krepšiu ir stebėti, kaip sostinės kryptim švilpia skolon išdailinto kurorto grožybių per savaitgalį pakerėti ponai ir ponios.