2013 m. birželio 14 d., penktadienis

Pažangiai mokyklai vaikų nereikia

Sėdėdamas automobilyje, priparkuotame prie didžiausios seno miestelio krautuvės, ir laukdamas, kol žmona sukomplektuos iškylai sodyboje prie laužo būtinų prekių krepšelį ir atstovės eilę prie vienintelės veikiančios kasos, mėgstu paslapčia stebėti vietinius žmones. Žemuogėmis kvepiančioje Merkinėje, Veisiejuose ar Seirijuose per dešimtmetį beveik neliko vaikų ir pensinio amžiaus vyrų. Pastarieji tiesiog išmirė, palikę savo moteris našlauti, o vaikai dabar gimsta kažkur toli nuo čia, Londono priemiesčiuose ar Norvegijoje.

Mažesniuose dzūkų kaimuose ir tarpumiškių vienkiemiuose išvis gyvena vien našlės, o vasaros savaitgaliais suvažiuojantys poilsiautojai jau net nebesistebi, kad nebėra ką pasamdyti žolės nušienauti ar per vasaros audrą perkūnijos perskeltą medį susmulkinti. Nebėra kaime vyrų, išnyko kaip neprisitaikiusi rūšis, neatlaikiusi gal klimato kaitos, gal ruginukės stiprumo. O be jų ir vaikai nesigauna, juolab ir moterų amžiaus vidurkis jau toks, kad draugėn suėjus kalba krypsta ne apie krikštynas, o apie vietą po pušele ant smėlio kalvos, šalia tėvulio ir motulės, anksčiau išėjusių brolių ir seserų.

Susitaikę su žinia, kad mūsų seniai nebe tie iš M.Mikutavičiaus dainos trys milijonai, o labai greitai, kai šitos našlės mus paliks, nebus nė dviejų, neskubame atitinkamai pertvarkyti savo valstybės. Tarsi greitųjų paskolų prisiėmusiam studenčiokui, atrodo, kad rytoj ar poryt viskas gal kaip nors savaime pasikeis, susitvarkys, gal loterijoje aukso puodą išloš ar paveldės nepažįstamo tolimo giminaičio turtus. Neišlošime ir nepaveldėsime. Kitaip nebus, nei emigrantai čia urmu visi sugrįš, nei gimstamumas pasidarys kaip Vidurio Afrikoje. Svetimšalių, trokštančių apsigyventi Lietuvoje, eilės jei kada ir išsirikiuos, tai tik tam, kad gautų galimybę keliauti toliau į Europą, kur pašalpos riebesnės ir socialiniai būstai geresni už mūsų Seimo viešbutį.
Kol gyventojų mažėja, valstybės ir savivaldybių įstaigos bei įstaigėlės nė nemano atitinkama proporcija susimažinti. Jiems, matai, reikia vykdyti įstatymų deleguotas viešojo administravimo funkcijas ir teikti viešąsias paslaugas. Nesvarbu, kad tuoj nebeliks kam tomis paslaugomis naudotis. Kokio nors ryšio čia net nereikia ieškoti, nes valstybės tarnyba skirta tarnauti valstybei, o ne kažkokiems nepribrendusiems suvokti jos misijos gyventojams.

„Lietuvos žmonės gali daug. Tačiau mūsų pažangos stabdžiu tampa riboti valdžios gebėjimai,”- metiniame pranešime Seimui sakė Prezidentė Dalia Grybauskaitė.

Brangų ir ribotų gebėjimų valstybės aparatą net sunkmetis neprivertė susimažinti bent tiek, kiek mažėjo mokesčius uždirbančio verslo pajamos. O jau dabar, kai po truputį atsigauname, gebėjimai bus didinami pučiantis ir steigiant naujus etatus.

2013 m. pradžioje Lietuvoje gyveno vos 543,8 tūkst. vaikų iki 18 metų amžiaus. Palyginti su 2012 metų pradžia, vaikų skaičius sumažėjo 12,5 tūkstančio. Sumažėjus mokinių, nepanaudotos mokinio krepšelio lėšos būdavo grąžinamos į Valstybės biudžetą ir atitinkamai privalėjo trauktis visos švietimo įstaigos.

Švietimo ir mokslo ministras Dainius Pavalkis, pasitaręs su socialiniais partneriais vadinamomis pedagogų profsąjungomis ir Lietuvos savivaldybių asociacija, tą procesą bando pasukti atgal. Vaikų skubiai prigimdyti arba iš Trečiojo pasaulio šalių importuoti neplanuojama. Planuojama nepanaudotus nesamų vaikų nesamų krepšelių pinigus palikti švietimo sistemai. Vaikų mažės toliau, o pedagogų - ne. Tiesiog idealus planas, pagal kurį teoriškai vaikų gali ir visai nelikti nė vieno. Sistema juk dirba ne jiems, o „socialiniams partneriams”. Ministras siūlo mažinti reikalavimus vidurinėms mokykloms sudarant 11-as klases, taip pat reikalavimus vidurinėms mokykloms, pretenduojančioms tapti gimnazijomis, dėl mokinių mažėjimo neuždarinėti kaimų mokyklų. Skamba išties gražiai, patriotiškai. Tik vaikų nuo to kaimuose nepadaugės, o pastatus toliau reikės šildyti, mokėti algas mokytojams. Tai lyg vienam važinėtis po miestą septynviečiu visureigiu - gražu, bet šiek tiek neekonomiška. O jei apsimesti, kad gali sau tai leisti, bando ne kelias įmones valdantis verslininkas, o bedarbis, kurio vaikai nemokamai maitinami, kaimynams bus ne tiek pavydu, kiek juokinga.

Pažadai neuždarinėti mokyklų ir nemažinti darbo vietų mokytojams buvo bene visų 2012 m. Seimo rinkimus laimėjusių partijų programose ir padėjo jiems pelnyti ne vieno dėl savo ateities nerimaujančio pedagogo balsą. Bet kodėl už paramą jiems turėtų būti atsilyginama suteikiant pirmenybę kitų visuomenės grupių sąskaita? Medikai irgi norėtų gauti algas negydydami pacientų, autobusų vairuotojai - važinėtis be susikaupti trukdančių keleivių, o kalėjimo prižiūrėtojai - saugoti tuščias kameras. Ir pakaks to primityviojo liberalizmo, neva pinigus jiems kažkas turi uždirbti!


„Scanpix“ nuotrauka