2013 m. birželio 27 d., ketvirtadienis

Brazauskienės moratoriumą reikėtų taikyti visiems mirusiems politikams

Minint trečiąsias Algirdo Mykolo Brazausko mirties metines iš naujo užvirė ginčai, kaip reikėtų įamžinti Prezidento atminimą. Pasipylė siūlymai velionio vardu pervadinti tiltus bei elektrines ir tik Prezidento našlė Kristina Brazauskienė pasiūlė 10 metų moratoriumą tokiems sprendimams. Retai pritariu ponios Brazauskienės nuomonei, bet šis atvejis yra kaip tik toks. Tik moratoriumo, mano supratimu, reikėtų ilgesnio - ne 10, o bent 25 ar 50 metų. Ir visai ne todėl, kad, kaip sakė K.Brazauskienė, „po kiekvienos diskusijos vėl pasipila purvo lavina”.

Vienam iš septyneto antikinių graikų išminčių, spartiečiui Chilonui, priskiriamas posakis „Apie mirusius gerai arba nieko” šiuolaikiniame pasaulyje jau tapo beprasme atgyvena. Didžiosios Britanijos premjerės Margaret Thatcher mirties dieną beveik devyni šimtai kairiųjų pažiūrų britų ir žmonių iš kitų šalių prisijungė prie „Facebook” grupės, kviečiančios, atsiprašant, nusišlapinti ant jos kapo, o apie kritiškus jos viso gyvenimo veiklos vertinimus neverta nė užsiminti.

Mirtis neišvengiamai keičia mūsų santykį su viešu asmeniu. 1994 m., nusišovus Kurt Cobain, „Nirvana” albumų pardavimas, žinoma, padidėjo, dar labiau tai buvo juntama po Michael Jackson mirties 2009-aisiais ir Whitney Houston 2012 m., bet ar dėl to jų įrašyti muzikos kūriniai tapo geresni ar blogesni? Tokie klykiančios iš susijaudinimo popdievaičius garbinančių paauglių minios susižavėjimo pliūpsniai yra įprasti ir prognozuojami. Tik abejoju, ar jų elgesio modelį privalome perimti, vertindami naujausių laikų savo šalies istoriją.

Netrukus tapsime ištisos kartos politikų, kurie tapo žinomi 1988-1990 m., išėjimo liudininkais. Sąjūdiečių, komunistų, disidentų ir kolaborantų... Paskaitę jų biografijas, įsitikinsite, kad daugumos jų amžius artėja prie tos ribos, kada tik Aukščiausiajam žinoma, kada ir kuri liga pakirs. Jeigu nuspręstumėm vien tik Nepriklausomybės akto signatarų vardus suteikti naujoms gatvėms, tektų ne tokį jau mažą miestelį pastatyti.

A.M.Brazausko biografijoje visada liks neištrinami faktai, kad jis buvo ir pirmuoju šiuolaikinės Lietuvos Respublikos Prezidentu, ir aukščiausiu lygiu kolaboravo su okupantais, iškildamas iki Lietuvos komunistų partijos Centro komiteto pirmojo sekretoriaus. Pabandykite įsivaizduoti Viši kolaborantų režimo prezidento Philippe Petain vardu pavadintą gatvę Prancūzijoje. Nedidelei daliai mūsų visuomenės, sovietinėje praeityje gebančiai įžvelgti negrįžtamai prarastą aukso amžių, tas kolaboravimas yra didesnis nuopelnas už A.M.Brazausko darbus, nuveiktus einant Lietuvos Respublikos Prezidento ir Premjero pareigas. Bet dar daugiau yra tų, kuriems A.M.Brazausko pavyzdys padeda apsiginti nuo sąžinės priekaištų už tai, ką veikė sovietmečiu. Už visus kompromisus ir principų išdavystes, prisitaikymą, melą ir veidmainystę. Ir nė kiek neabejoju, kad yra žmonių, kuriems santrumpa AMB buvo ir dar ilgai liks keiksmažodžiu.

K.Brazauskienės sugalvotas moratoriumas, dėl kurio terminų dar reikėtų apsispręsti, galėtų būti taikomas visiems mirusiems politikams. Paminklas kapinėse ir daugiau nieko. Gal už tokį pasiūlymą labai nesupyks profesorius Vytautas Landsbergis ir Prezidentas Valdas Adamkus, jeigu tiki, kad jų vaidmuo bus deramai vertinamas ir po tų 25 ar 50 metų. Per tą laiką šiandieniniai Lietuvos gimnazistai, baigę istorijos studijas įvairiuose pasaulio universitetuose, be mūsų kartai neišvengiamai būdingų meilės ir neapykantos santykių aprašys XX a. antrosios pusės istoriją.

Mūsų kartai reikėtų statyti paminklus dviejų XIX a. sukilimų veikėjams, prisiminti XX a. pradžios šviesuolius, keistuolius ir išsišokėlius. Jeigu koks plačiai žinomas viduramžių kraugerys būtų kilęs iš mano kaimelio, ko gero, pats inicijuočiau paminklo statybą. Aptikęs Thomas Harris romane „Hanibalas: pradžia“ („Hannibal Rising”), kad autoriaus išgalvota jos pagrindinio veikėjo Hanibalo Lekterio pilis buvo kažkur Pietų Lietuvoje rimtai svarsčiau galimybę tą vietą „atrasti” kur nors nuosavoje žemėje ir sukurti patrauklią lankytiną vietą turistams. Ir mažiausiai nerimavau, kad H.Lekteris mėgo užkandžiauti savo priešų mėsyte.