2013 m. liepos 4 d., ketvirtadienis

Ar Europa pasiruošusi pasukti Lietuvos parodytu keliu?

Dž. G. Barysaitės nuotrauka
Valstybės diena, kurią švęsime šį savaitgalį, tikriausiai yra tinkamiausia proga savęs paklausti, ar iš tiesų pavyko politinis projektas, kažkada pradėtas vienintelio mūsų karaliaus Mindaugo, o šiandien virtęs Lietuvos Respublika. Ypač dabar, kai mūsų Prezidentė, pristatydama Lietuvos pirmininkavimo Europos Sąjungos Tarybai pradžią Europos Parlamento plenarinėje sesijoje, džiaugiasi vadovaujanti šaliai „kuri puikiai žino, kaip nelengva priimti sunkius sprendimus ir kokia jų tikra kaina, bet kartu supranta, kokios naudos galima tikėtis, kai tokie būtini sprendimai priimami”. Ar mes tikrai galime būti pavyzdžiu visai Europai, ir ar ta Europa yra pasirengusi mus tokiu pavyzdžiu pripažinti?

Mes visada mokėmės iš Vakarų - nuo pat Mindaugo karūnavimo, Jogailos ir Vytauto parvežto krikšto iki šių dienų, kai skausmingai mokomės taikyti europietiškus žmogaus teisių standartus. Net ir sovietmečiu, kai oficialaus gyvenimo gaires nustatinėjo TSKP suvažiavimai, paskelbdami tai kukurūzų sodinimo, tai darbo drausmės stiprinimo vajų, mes patyliukais dairėmės, kaip ten, supuvusiuose kapitalistiniuose vakaruose gyvenama. Ir kopijavom šukuosenas, rūbų madas, mokėmės groti jų muziką, džiaugėmės ir didžiavomės kiekvienu per geležinę uždangą pervežtu daiktu. Pirmasis atkurtos Lietuvos Respublikos dešimtmetis buvo tikra europietiškumo mokykla, kai, išsikėlę sau tikslą įstoti į Europos Sąjungą, derinome įstatymus, prekių ir paslaugų standartus.

Šiandien, kai mums patikėta pusmetį pažaisti, neva vadovaujame visai Europai, galime tiesiog kuo pavyzdingiau atlikti patikėtą vaidmenį. Arba pasakyti tai, ko patys senieji europiečiai labai nenori pripažinti: jų išskirtinė padėtis pasaulyje jau nebėra sektinas pavyzdys.

Europos Sąjungą vienija ne bendra istorija, kultūra, vertybės, prekybiniai ryšiai ar valiuta. Istoriją mes suprantame skirtingai - Prancūzijos komunistui Stalinas yra nereikšmingų klaidelių padaręs herojus, o Latvijos patriotui - karo nusikaltėlis. Stokholmo socialiniuose būstuose gimę musulmonai tikrai nešokinėjo per Joninių laužą drauge su kaimynystėje apsigyvenusiais statybininkais iš Leipalingio. Britai ir lenkai puikiausiai apsieina be euro. Estai bendra Europos valiuta didžiuojasi, o graikai ją keikia.

Likusio pasaulio fone Europa pirmiausiai išsiskiria aukštu kainų, mokesčių ir socialinės gerovės lygiu. Gyvenantieji tame gerovės rezervate nuo vaikystės žino, kad valstybė pasirūpins užtikrinti ne tik pamatines žmogaus teises, bet ir sotų gyvenimą. Dirbdamas tą patį darbą, kaip ir Kinijos ar Rytų Europos darbininkas, vakarų europietis gauna dešimtis kartų didesnę algą. Paslaugų ir prekių kainos, ypač kuro bei akcizais apmokestinamo tabako bei alkoholio, taip pat aukštesnės. Tas burbulas pūtėsi ne vieną dešimtmetį, profesinėms sąjungoms spaudžiant darbdavius didinti algas, o vyriausybėms patyliukais didinant mokesčius, kad surinktų lėšų dosniai socialinės pagalbos sistemai finansuoti. Verslas į tai reagavo perkeldamas gamybą į pigesnės darbo jėgos šalis, o Europoje liko tik paslaugų sektorius ir išsipūtęs valstybės aparatas, išlaikomas skolintais pinigais. Šiandien Europa neturi nei žaliavų, kaip Rusija, Australija ir Kanada, nei konkurencingos darbo jėgos, kaip Kinija ir Indija, nei technologinio pranašumo. Europiečiai tebemano, kad tai tik laikina krizė, dėl kurios kalti neatsakingai paskolas dalinę bankai, statistiką klastoję graikų politikai ar socialinio atsakingumo stokojančios korporacijos.

Ar savo pirmininkavimo Europos Sąjungos Tarybai laikotarpiu Lietuva gali parodyti pavyzdį, kuriuo neišvengiamai teks sekti Vakarams - vidinės devalvacijos ir konkurencingumo didinimo kelią? Parodyti galime, bet vakarų europiečiai nepasiruošę tokiu pavyzdžiu sekti.

„Nors lietuvių patirtis yra unikali, ji negali būti naudojama kaip modelis įveikti finansų krizę. Už ekonomikos atsigavimo slypi tiesa, kad didelė gyventojų dalis buvo nuskurdinta. Tokia padėtis, kai minimalus darbo užmokestis siekia 300 eurų, kai kainų lygis nesiskiria nuo vidutinių Europos standartų, o 10-20 procentų šalies gyventojų emigruoja, nes jie neturi namie galimybių, negali būti pavyzdžiu Europos politikai,”- tėškė mums į veidą vokiečių laikraštis „Frankfurter Rundschau“.

Atsakymas labai paprastas: niekur nesidėsite, mielieji, teks dirbti daugiau ir už mažesnes algas, susilaikyti nuo skolinimosi vartojimui ir prisiminti, kaip mokėjo taupyti tarpukario bei pokario kartos. Teks atsisakyti to, ką toliau savo nosies nematančios profesinės sąjungos manosi iškovojusios visiems laikams, ir jokie mitingai ar gatvės riaušės to nepakeis.


Mūsų Prezidentės kalboje nuskambėjo atsargus priekaištas politinės valios stokojantiems Europos politikams vargu ar bus išgirstas. Bet kuri lietuvišką išėjimo iš krizės būdą pasirinkusi Vyriausybė bet kurioje Vakarų Europos šalyje bus nušluota per artimiausius rinkimus. Panašiai, kaip alkoholikas turi nusiristi iki visiško dugno, prarasti darbą, šeimą, namus, kad galų gale pasiryžtų pripažinti savo ligą ir pradėti blaivų gyvenimą, Europą dar turi ištikti gerokai didesni sunkumai, kad rinkėjai galų gale patikėtų, jog skaudus lietuviškas kelias neišvengiamas.