2013 m. liepos 12 d., penktadienis

Kodėl netikintiesiems prisireikia katalikiškai pasilaidoti?

Lietuvos paštas ką tik atsiuntė man į redakciją įspūdingą gėlių puokštę. Paštas yra tokia mandagi įstaiga, kuri mane pasveikina visų didžiųjų kalendorinių švenčių bei gimtadienio proga. Kažkas yra pasakęs, kad verslo dovanos stiprina draugystę, tai negi pulsiu ginčytis, kad neesmi vertas. Ačiū. Dabar kabinete dominuoja širdžiai mielas laidotuvių kvapas. Tada ir prisiminiau, kaip seniai bebuvau jaukiose lietuviškose laidotuvėse su velionio šarvojimu troboje, o ne laidojimo namuose, „Graudžių verksmų” giedojimu, po alyvomis rūkančiais kostiumuotais kaimynais.

Pirmadienio vakarą, išsiskleidęs 6 metrų ilgio kopėčias, rankiniu pjūklu pjausčiau stogą siekiančias seno uosio šakas. Saulei jau leidžiantis į Ilgio pelkes, storiausią šaką pjoviau tampydamas pjūklą abiem rankom.
„Laikykis, nukrisi,”- sako iš apačios genėjimo procesą stebinti mano žmona. Pagalvojau, kad myli. Arba šiaip nemėgsta iš anksto neplanuotų švenčių. Pavyzdžiui, laidotuvių.

Man pačiam tai laidotuvės patinka gerokai labiau už, pavyzdžiui, vestuves. Žinoma, atmetus patį netekties faktą, skausmą... Iš tiesų tai ir man sudėtinga nuo viso to atsiriboti ir aptarinėti laidotuves vien kaip reginį. Vėlinių metu nuo to emocinio krūvio pabėgti būtų dar sunkiau, todėl apie tai rašau dabar, kai nėra nė menkiausios progos.

Su vestuvėmis nėr ką lyginti - net ir pačios kukliausios dulkėto provincijos bažnytkaimio bėdžiaus laidotuvės būna gerokai skoningesnės už bet kurias blizgių žurnalų dėmesio sulaukiančias elitines vestuves. Jau vien todėl, kad jų dalyviai dažniausiai rengiasi tamsiais rūbais, vengia sentimentalios puošybos ir neturi pretenzijų kažką nustebinti. Labiausiai man gaila, kad baigia išnykti velionio šarvojimo namuose tradicija. Suprantu, kaip tai nelabai patogu daugiabučių gyventojams, bet kaime ar miestelyje, nuosavame name gulėti karste man būtų gerokai jaukiau, negu rūsčioje šarvojimo salėje, iš kurios ką tik išnešė kitą karstą ir eilėje jau laukia dar vienas šviežias lavonas.

Kai XX a. devintajame dešimtmetyje, per patį vyšnių žydėjimą, buvo laidojamas mano senelis Adomas, tą mirusiojo poreikį paskutines paras pabūti savo namuose tiesiog buvo galima pajusti. Iš trobos į ūkinius pastatus paskubomis buvo išnešti visi daiktai. Viename namo kambaryje gulėjo pašarvotas senelis, o kitame sustatyti ilgi stalai suolai giedotojams susėsti. Žvakių, eglišakių, gėlių ir svečiams pavaišinti troškinamų kotletų su bulvėmis kvapai susiliejo su lietaus ir pašnibždomis tariamų užuojautos žodžių garsais.

Giedoti laidotuvėse buvo ypatinga garbė, kurios neatsisakydavo nė vienas klausą ir kažką panašaus į balsą turintis senolis. Didesnėje parapijoje giedorius taip ir keliaudavo iš namų į namus, kol išlaidodavo visus jaunystės draugus ir ateidavo laikas pačiam būti atgiedotu. Laidotuvių organizatoriams tekdavo sukti galvas, įpilti ar neįpilti giedotojams ko nors stipresnio, o jei jau įpilti, tai kaip apskaičiuoti kiekį, kad visiems užtektų, bet gedulingas giedojimas nevirstų užstalės bliovimu.

XX a. pradžios laidotuvių tradicijos sėkmingai išgyveno visą sovietmetį. Iš atokių vienkiemių suvažiavusi pirmoji miestiečių karta svajodavo bent pasilaidoti nuo vaikystės pažįstamame tėviškės kalnelyje, priglaudusioje jų tėvus ir tėvų tėvus. Kita karta ir senoliai, kurių nebuvo kam į tėviškę parvežti, jau atguldavo žvilgsniu neaprėpiamose ir nuobodžiose kaip blokinių daugiabučių namų mikrorajonas didmiesčių kapinėse. Bet pačios laidotuvės keistis pradėjo tik neseniai, kai šarvoti imta laidojimo namuose, o iš to pusėtinai uždirbantis verslas ėmė diegti Vakarų Europoje ir JAV nusižiūrėtas laidojimo madas. Kapinių puošyba ir paminklų mados vertos atskiro nagrinėjimo, todėl prie jų nė nesiartinsiu, tik užsiminsiu, kad skonio ir santūrumo ten, mano supratimu, gerokai mažiau, negu pačiose laidotuvių apeigose.

Užtat negaliu nepaminėti reguliariai mūsų žiniasklaidos iki nacionalinio skandalo išpučiamų istorijų, kai vienas ar kitas klebonas atsisako katalikiškai palaidoti, jo žiniomis, su Katalikų Bažnyčia savęs netapatinusio mirusiojo. Man, kaip katalikui, kraujas užverda skaitant tokių straipsnių komentarus, kuriuose skaitytojai dažniausiai dalijasi savo neišmanymu, Bažnyčią prilygindami kažkokiai viešąsias paslaugas teikiančiai įstaigai, kuri, jų supratimu, tiesiog privalo gražiai, greitai ir patogiai surengti gedulingas šv. Mišias ir viską, kas prie to priklauso. O vien užuomina, kad velionio artimieji tokia proga galėtų atsilyginti kunigui kažkokia pinigine auka, įžeidžia juos tarsi koks satanistų šokis ant šviežiai supilto kapo.


Suprantu, kodėl lietuviškoji katalikybė neskuba atstumti visų tų iš tradicijos tik krikštytis, tuoktis ir pasilaidoti krikščioniškai pageidaujančių, bet su gyvai tikinčiųjų bendruomenei savęs nepriskiriančių žmonių - laukia, gal bent į gyvenimo pabaigą pradės ieškoti ryšio su Dievu. Be to kažkaip nemalonu būtų pripažinti jau seniai akivaizdžią tiesą, kad iš 60-70 proc. apklausose save pavadinančių katalikais gyventojų gal tik kas dešimtas reguliariai dalyvauja šv. Mišiose ir domisi tikėjimo dalykais. Prisipažinus, kad esame apgailėtina mažuma, tektų pripažinti ir tai, kad neturime jokios teisės reikalauti reguliuoti likusių bendrapiliečių gyvenimą pagal mūsų religinės moralės normas. Propaguoti jas galime savo asmeniniu pavyzdžiu, kuriuo aplinkiniams norėtųsi sekti ir taip galbūt atrasti tikėjimą.