2013 m. liepos 18 d., ketvirtadienis

Mūsų vaikams gali tekti išmokti dirbti

Vakarais naują koncertinę programą pristatantis žiogų orkestras primena, kad vasara jau persirito į antrąją pusę, man nespėjus išgirsti žmonos prašymų sukelti į palėpę žieminius rūbus. Tokiu metu vis rečiau įjungiamas televizorius pasakoja senas žinias apie sausrą Dzūkijoje, o už lango visai padoriai krapnoja, todėl susigundžiau patikrinti, ar anapus Ilgio pelkių žemėlapyje atrastas miškelis tinka grybapjūtei. Paaiškėjo sukrečianti žinia, kad jau šeštus metus gyvenau vos už pusantro-poros kilometrų nuo tikro grybinio pušyno, o voveraičių rinkti važinėdavau į kitą rajoną.

Kur ne kur pakrūmėse dar užsilikę stambių pernokusių žemuogių, prašosi nurenkamos mėlynės, jau prisirpo ir avietės - visas gėris vienu metu. Taip ir šokinėju nuo grybų prie uogų ir vėl atgal, kol sutemsta, o jau ieškant kelio namo prikimba įkyri mintis: jeigu sakom, kad provincijos gyventojai masiškai emigravo, tai kas tuomet nugrybauja miškus? Juk negrįžta specialiai iš Norvegijos ar Airijos savo kazlėkų nusirinkti. Prieš porą dešimtmečių mūsų buvo trys su puse milijono, o dabar neliko nė trijų, bet prekybos centruose prie kasų vis vien nusidriekia eilės, nors pačių parduotuvių pagausėjo bent kelis kartus. O pažvelgus, kiek prekių vidutinis pirkėjas susikrauna į vežimėlį, sunku patikėti, kad šioje šalyje išvis kas nors gauna minimalią algą arba neturi darbo. Politikai virkauja dėl tuštėjančių kaimų, bet pravažiuodamas matau daugiau pakeistų naujais langų ir stogų, negu užkaltų ir nuplėšytų. Sako, čia, pasienio krašte, visi važinėja kontrabandiniu kuru, bet kurorto degalinėje irgi eilė, kas antras pilasi po pilną baką ir dar dešrainį užsisako. Greičiau atgal į miškus, kol niekas neišsišaipė, kad praeitame amžiuje pagamintas ir tikriausiai tiek pat laiko neplautas tik mano vieno automobilis.

Verkšlenti ir skųstis interneto naujienų portalų komentaruose, kaip varganai visi gyvename, o rytoj tai jau ištiks visiška katastrofa, nes ekonomika žlugs, prie euro priraišioti litai kartu su jais pavirs beverčiais popieriukais, jaunimas išvažiuos, o senimas išmirs, žemė užaugs mišku, o iš Lietuvos liks tik vietovardis ant aprūdijusio kelio ženklo, seniai nebemadinga. Bet iš inercijos kažkas tebedejuoja, tarsi paskutinis baliaus svečias, vežamas namo tebetraukiantis užstalėje pradėtą dainą.

Vėlyvojo brežnevizmo epochoje, kai pradėjau eiti į mokyklą, visų mano bendraamžių tėvai kažką gamino. Jei nedirbo pramonės įmonėse, tai, blogiausiu atveju, vairavo autobusą arba mokė vaikus. Po trijų dešimtmečių dairausi, ką veikia mano bendraamžiai, ir atrandu, kad visi tapome vadybininkais, tarpininkais, konsultantais, kuriame strategijas ir įsisaviname fondų finansavimą, atstovaujame ir perpardavinėjame tai, ką pagamino ir sukūrė kiti. Gal čia koks kartos prakeiksmas, nes dešimtmečiu jaunesni už mus nesukdami sau galvos dirba Norvegijos fabrikuose ir Londono statybose, o pasilikusieji Lietuvoje ir pradėjusieji savo verslą bent patys supranta už ką gauna pinigus.

Mus, dabartinius keturiasdešimtmečius, tikriausiai bus sugadinusi XX a. paskutinio dešimtmečio pradžios patirtis ir lengvai uždirbti pinigai per 2004-2008 m. nekilnojamojo turto kainų kilimą. Visagalis internetas keičia pasaulį taip, kad spekuliaciniai sandoriai, pasinaudojant kažkieno nežinojimu, kad vakar buvęs perpus pigesnis daiktas dabar jau pabrango, baigia išnykti. Vien tik draudimo srityje be darbo liks ištisa govėda nieko kito veikti nemokančių agentų, nes drausti automobilį, gyvybę arba turtą specializuotuose interneto tinklalapiuose patogiau ir greičiau. Kas antras kaimo pensininkas, sumanęs parduoti žemės sklypą ar mišką, jau moka pažiūrėti internetiniuose skelbimų portaluose, kiek panašus objektas gali būti vertas, ir pats pasiskelbti. Saldžiabalsis tarpininkas, suokiantis, kad pažįsta žmogų, kuris žino telefono numerį pirkėjo, kuris kažkam sakė, kad ieško būtent tokio nekilnojamo daikto, jau turėtų pradėti mokytis kito amato. Nes jo turima informacija nė sudilusio skatiko neverta - pirkėjas su pardavėju tiesiogiai randa vienas kitą internete.

Artėjame prie ribos, kada internetinės prekybos konkurenciją pradės jausti nevirtualios parduotuvės. Persilaužimas ateina netgi sparčiau, negu keičiasi žmonių kartos. Kartą pradėję naudotis internetine bankininkyste, žmonės pamažu atsikrato ir nepasitikėjimo parduotuvėmis, kurių fiziškai negali pačiupinėti, o pardavėjui - paspausti rankos. Viena kita žiniasklaidos paviešinta pirkėjų mulkinimo istorija arba pinigus rinkusios, bet prekių neatsiuntusios parduotuvės istorija šį procesą sulėtina, bet nesustabdo.

Todėl nuogąstauju, kad mūsų vaikams, jeigu norės rasti savo vietą šitame sparčiai besikeičiančiame pasaulyje, teks išmokti iš tikrųjų kažką dirbti. Ir dairytis ne į savo tėvų, o į senelių pavyzdžius. Tų pačių, kuriuos dar neseniai niekinome už senamadišką apsukrumo stoką.