Lietuviškame savo aplinkos ir pasaulio suvokime savo
išskirtinės didybės, kartais priartėjančios prie mesianizmo, įsivaizdavimas
keistai persipina bei dera su ištisa govėda iš praeities semiamų senoviškų
baubų, tik ir laukiančių, kol prarasime budrumą.
Buvau gal kokių penkerių metų, kai kurorto priemiesčiu dar
nespėjusiame tapti Neravų kaime, visai netoli mano senelių sodybos, raudonų
plytų fermoje buvo laikomi Druskininkų daržininkystės tarybinio ūkio arkliai.
Tvankią vasaros pavakarę keli varmų sugelti bėriai pralaužė aptvarą ir zovada
prašuoliavo išilgai mūsų kiemo. Būdamas lėtu, stamboku ir apyžiopliu bernioku,
žinoma, vos spėjau pasitraukti jiems iš kelio, o seneliai ir mama ne juokais
išsigando, kad galėjau būti negyvai sumindytas.
Dar po penkerių metų, kai jau gyvenau niūriame blokiniame
Viršuliškių daugiabutyje, klasiokai prisikalbino užsirašyti į jojimo būrelį
netoliese veikusiame Buivydiškių žirgyne. Pamatęs arklį, staiga supratau, kad
kažkada patirtas išgąstis man neleis prie jo prisiartinti.
Ilgą laiką buvau šventai įsitikinęs, kad daugiausiai baimių
yra sukaupusi karta, kuriai teko patirti pokario represijas, visas gyvenimo
sritis kontroliuojančios svetimos valstybės spaudimą neišsiskirti iš minios,
būti kaip visi, paklusniai vykdyti komandas, o paskui pabusti apylaisvės rinkos
kapitalizme, neturint jokių įgūdžių savarankiškai priimti sprendimus ir
konkuruoti. Jie truputį priminė gretimame kaime sodybą turinčių miestiečių
vasarai atsivežtą ir paleistą kieme katiną, kuriam ne tik nagai nukarpyti, bet
ir po uodega niekas nekabo. Jau pirmą dieną jo ėdalo dubenėlį ištuština ir
ausis apdrasko puslaukiniai kaimo rainiai - kačių pasaulio telefoniniai sukčiai
ir saugias investicijas finansų piramidėse siūlantys apsukruoliai.
Stebėtinas patiklumas asmeninių finansų tvarkymo srityje
paradoksaliai dera su liguistu įtarumu. Amerikonai ieškodami skalūnų dujų
užnuodys vandenį, Jungtinės Tautos - atims vaikus ir atiduos įvaikinti
pedofilams, Europos Sąjungos institucijos privers parduoti žemę užsieniečiams
ir išeiti iš namų kaip stovi, o butų renovacija pavers bankų įkaitais. Bet
baisiausias yra euras. Vos tik jį įves, prekės parduotuvėse eurais kainuos
tiek, kiek dabar kainuoja litais, o algos geriausiu atveju bus perskaičiuotos
pagal kursą. Trečiadienį Europos Komisija paskelbė, kad Latvija pasiekė aukšto
lygio tvarią ekonominę konvergenciją su euro zona ir siūlo Tarybai priimti
sprendimą dėl euro įvedimo Latvijoje nuo 2014 m. sausio 1 d. Bet mes už latvius
protingesni. Ką jie gali suprasti, jei tada, kai mes girdėme arklius Juodojoje
jūroje ir kalaviju trankėme į Maskvos vartus, jie buvo vokiečių ordino tarnais.
Estai jau moka pensijas graikams, bet mes ir už juos gudresni. Tegul tik
surengia valdžia referendumą - būtinai nubalsuosime prieš. Iš principo, kad tie
arogantiški šikniai žinotų, kas čia svarbiausias.
Visos tų baimių rinkinukas, lyg paveldimas ligas lemianti DNR
pynė, kuo puikiausiai perduodamas jaunesnėms kartoms ir veši penimas interneto
nuorodomis su galūne ru. O drauge ir tai, ką jie vadina orumu. Oriausių
bendrapiliečių nuotykius kiekvieną savaitę transliuoja iš policijos pareigūnų
nufilmuotos medžiagos komercinių televizijų kuriamos kriminalinės dokumentikos
laidos. Visokie „Farai” ir panašiai. Oriausias ten visada būna tas, kuris
penktą kartą apspangęs įkliūva už surūdijusios lupenos vairo, o iš jos
iškrapštytas baisiai įsižeidžia ir didvyriškai skeryčiojasi, kol uždedami
antrankiai. Jokie garso operatoriaus uždėti pypsėjimai nepaslėps orumo,
lydinčio kiekvieną gestą ir žodį. Orumas spaudžia kaukolę iš vidaus, veržiasi
per visas ertmes, neleidžia taip paprastai imti ir paklusti uniformuoto
valstybės galią toje tamsioje dviejų žvyrkelių kryžkelėje atstovaujančio
pareigūno reikalavimams. Tas pats orumas neleidžia dirbti už juokingo dydžio
algą, kurią siūlo vergvaldžiai darbdaviai, laikytis paskolų ir lizingo įmokų
grafikų, išlaikyti su seniai pamirštomis draugėmis sugyventų vaikų. Jie ten,
Europoje, niekada nesupras, nes patys yra sukaustę save daugybe žeminančių pareigų,
pradedant atliekų rūšiavimu, užuot šveitus jas į pakelę pro automobilio langą,
ir baigiant vaikų auklėjimu vien mandagiomis ilgomis kalbomis, nedrįstant
užvožti snargliui taip, kad iškart viską suprastų. Per tūkstantį metų turėjo
priprasti, nes mes dar tada, kai Europos tautos viena po kitos krikštijosi,
oriai užtvatijome Šv. Brunoną ir pramogaudavom pleškindami Palenkės pilis.
Tas perdėtai demonstruojamas išdidumas, stiprybė ir drąsa
(„Lietuva - drąsi šalis”) ne tik neišnaikina mumyse tūnančių baimių, bet, mano
supratimu, netgi yra būtent jų pagimdytas. Daryti nesuskaičiuojamus kasdienius
žygdarbius, ar tai būtų vairavimas su keturiomis promilėmis, ar apsisprendimas
neleisti „Chevronui” gręžioti pievos, gali tik žmogus, kuriam nuolat reikia
tuos baimės demonus nugalėti. Įrodinėti sau, kad yra kažko vertas, dar netapęs
daržove.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą