2013 m. rugpjūčio 29 d., ketvirtadienis

Grybų karo nebus

Pirmiausia tiesiog privalau pasveikinti jus visus, išgyvenusius dar vieną Pasaulio pabaigą. Ją įvyksiant 2013 m. rugpjūčio 23-ąją buvo išpranašavęs Grigorijus Rasputinas, o pranašystę patvirtinęs Rusijoje šiuo metu besislapstantis Edwardas Snowdenas - abu daugmaž vienodo rimtumo autoritetai. Jei pabaiga neištiko, tai gal galima tikėtis bent jau karo? Ir ne kažkur tolimoje Sirijoje, o čia, pas mus.

Iškart po plačiai nuskambėjusio žemaičių laiško Vladimirui Putinui ir Aliaksandrui Ryhoravičiui Lukašenkai paviešinimo, rugpjūčio 27 d., NVS Pabaltijo instituto vadovas, politologas Michailas Aleksandrovas paragino Rusiją okupuoti Baltijos šalis, jeigu NATO užpultų Siriją. Už ką mus, juk Sirijos bombarduoti mes lyg ir neketinome, o jei ir ketintumėm, tai neturim kuo. Tai būtų taip pat logiška, kaip susipykus su pašalpą sumažinusiu seniūnu, išdaužyti snukį laiptinėje sutiktam nesimpatiškam kaimynui. Pyktį išlieti patogu, bet paskui nuvežtam į nuovadą gali būti sunku paaiškinti savo poelgio motyvus.

Bet iš tikrųjų supykau visai ne dėl to karo, o dėl grybų - kaip dzūkai sako, cikrinių baravykų. Šykščiai nulijo ir pagaliau jie pradėjo dygti, nors ir neįprastose vietose, pamiškėse, ant takų, keliukų, visokiuose šabakštynuose, o ne mums įprastuose pušynėliuose. Šeštadienį nusibeldžiau jų ieškoti net už Kapčiamiesčio, link gudų ir lenkų sienos susikirtimo, o sekmadienio vakarą klaidžiojau po Bestraigiškės girios tankumynus.

Užeinu vieną, išdidžiai rudą galvą iš po gaiviai žalių samanų iškėlusį, atsargiai išraunu, pjaunu kotą, o jis visas kirminų suvarpytas. Kai taip nuvilia antras, trečias, pyktis pamažu kaupiasi, bet kai jau pametu skaičių, o pintinė vis dar apytuštė, nebus ko vakarienei iškepti, pradedu piktžodžiauti prieš Aukščiausiąjį, kodėl Jis taip mūsų krašto nemyli.

Interneto socialinio tinklo „Facebook” grybautojų grupėje Žemaitijos ir Šiaurės Lietuvos gyventojai giriasi automobilių bagažines laužančiais grybavimo laimikiais, o dzūkai šiemet ne tik neturi ko parodyti, bet ir nedrįsta nei pakomentuoti, nei „Patinka” paspausti. Suprantu, kad kažkas juk turi apginti krašto garbę, todėl kitą surastą sukirmijėlį meniškai apibarstau gelstančiais beržų lapais, ištiesinu, nupaveiksluoju išmaniuoju telefonu ir iškart bendrinu internete. Pagaliau atradau tikrą grybavimo prasmę, nes valgyti grybus man ir anksčiau daktarai nerekomendavo dėl studentiškais metais maukiant alų be užkandos sugadinto skrandžio.

Sveikesnio sporto už grybavimą man neteko pažinti, nes ramiai nužingsniuodamas minkštu miško paklodės paviršiumi kelias dešimtis kilometrų, lankstydamas ir tupinėdamas išjudinu visus sėdint prie kompiuterio suglebusius kūno raumenis. O kai tai dar pavyksta tinkamomis proporcijomis derinti su vejapjovės stumdymu ir malkų skaldymu, pasijuntu kaip loterijoje laimėjęs sporto klubo abonementą.

Matydamas, kaip virtualūs draugai iš visų Lietuvos pakraščių ir emigracijos patinkina mano nuotraukas, suprantu, kad bent jau dėl grybų nesantaikos galinčios virsti karu artimiausiu metu tikrai pavyks išvengti. O kai drebulyne užeinu besileidžiančios nekaitrios rugpjūčio pabaigos saulės spinduliuose švytinčių sveikutėlių raudonviršių šeimynėlę, visas anksčiau sukauptas piktumas kažkur išgaruoja. Tiek jau to, džiaukitės savo laimikiais, treniruokitės, gal bus proga susitikti ir susirungti Varėnos grybų šventėje, kurią šiemet apdairūs organizatoriai perkėlė į pačią rugsėjo pabaigą. Atmirkys mūsų šilus rugsėjo lietūs, atvės naktys, pasipils ne tik rudeniniai baravykai, bet ir žaliuokės, tai mes dar pamatysim, ar ta gausi šios vasaros grybapjūtė žemaičius parengė kaip lygius su lygiais Tarptautiniame grybavimo čempionate varžytis su dzūkais. Tik Lukašenkos su Putinu nesivežkit.