2013 m. rugpjūčio 23 d., penktadienis

Kaip susigrąžinti „Pribaltiką”?

Vis dažniau girdime apie Rusijos „minkštosios galios” didinimą ir šimtus milijonų naftos dolerių, skiriamų kultūrinei ekspansijai į kaimynines šalis. Tai jums ne brutalūs dujininkų grasinimai didinti kainas ar mūsų verslo diskriminavimas Rusijos rinkoje. Dabar Rusija ateina taikiai, ištiesta ranka, su gėlių puokštėmis, dainomis ir šokiais, koncertų bei festivalių programomis. „O kas čia blogo?”- klausia ne tik Maskvoje ar Leningrade mokslus baigę ir supuvusiuose Vakaruose rusiško dvasingumo pasigendantys senosios kartos inteligentai. Jauniems žmonėms dar sunkiau suprasti, kuo autoritarinės Rusijos kultūros eksportas skiriasi nuo britiško, prancūziško ar vokiško.

Šviežiausias pavyzdys iš besidžiaugiančio rusakalbių poilsiautojų srauto didėjimu Druskininkų kurorto - aną savaitę Jaunimo užimtumo centre surengtas Tarptautinis vaikų kūrybos festivalis „Pasaulis aplink mus“ ir jo metu vykęs Lietuvos ir Rusijos mados teatrų konkursas „Pabaltijo žvaigždė“. Ne Baltijos šalių - Pabaltijo. Gal dar prisimenate, Sovietų sąjungoje mus taip ir vadindavo - „Pribaltika”. Jokios politikos, tik kultūriniai ryšiai, draugystė... O mes, rusofobai, jau naiviai tikėjomės, kad užaugs karta, kuriai Rusija bus svetima kaip koks Iranas ar Šiaurės Korėja. Neišdegs. Konkurso komisijai pirmininkauti pasamdytas pasakiškai brangus dizaineris Viačeslavas Zaicevas, o organizavo visa tai tokia Irina Konstantinova - įdomi asmenybė, šmėkščiojanti daugelyje „artimojo užsienio” šalyse Rusijos vykdomų kultūrinių projektų. Lietuvos viešbučių ir sanatorijų marketingo specialistų džiaugsmas man suprantamas - pastaraisiais metais vis gausiau atvažiuoja pinigų netaupantys klientai iš Rusijos, Baltarusijos ir Kazachstano, kambariai užimti, paslaugos parduotos. Su tuo ir sveikinu. Nebambėčiau, jeigu sanatorijų salėse vyktų jiems skirti koncertai, seminarai, šventės. Gaila, kad per šitą nuoširdų džiaugsmą nepastebėjome tos ribos, kai prasidėjo jau ne svečiams, o vietos gyventojams skirti renginiai, priartinantys juos prie rusų kultūros. Visa lavina renginių.

Neseniai pasibaigęs teatro festivalis Druskininkuose išdidžiai vadintas tarptautiniu, nors jame dalyvavo kone vien Rusijos teatrai. Ak, tiesa, Didįjį prizą laimėjo baltarusiai iš Gardino. Man susidaro įspūdis, kad lietuviškas teatras bei kinas ir šiaip niekada nebuvo nutraukęs bambagyslės su Maskva, o mūsų aktoriai ten žinomi geriau, negu Lietuvoje. O kur dar krepšininkai, žaidžiantys Rusijos klubuose, VTG Vieningoji krepšinio lyga, vienijanti buvusios SSSR klubus. Jokios politikos, tik sportas.

Tie, kas skiria pinigus rusiškiems renginiams Lietuvoje, labai norėtų, kad taip manytumėm. Pažiūrėję per Žolinę iškart kelias „Čiapajevas. Aistra gyventi“ serijas, prisikimšę koldūnų „Carskoje selo” ir pasipuošę „Grūto parko” marškinėliais su kūju ir pjautuvu jau galime diskutuoti interneto socialiniuose tinkluose, kad Europos Sąjunga ryt poryt subyrės, NATO mūsų nuo nieko neapsaugos, o štai Rusija buvo ir bus mūsų kaimyne, kurios nereikia erzinti. Tai supranta net tingūs graikai ir ispanai, prigalvoję lengvatų gauti Šengeno vizą nekilnojamąjį turtą jų šalyse perkantiems rusams. „Gyvenkime draugiškai,”- sakydavo toks katinas iš sovietinio animacinio filmuko. Tik dabar netaktiška jį taip vadinti. Tai yra „senoji animacija”, kuri, pasak „supermamų”, nepalyginamai dvasingesnė už vakarietiškus mušeikas.

Kai mes žiūrime britų detektyvinius serialus arba prancūzų komedijas, nė neabejojame, jog tai yra laisvų nuo politinės cenzūros menininkų sukurti darbai. Niekas specialiai nesiūlė jiems pinigų ar nežadėjo išskirtinių sąlygų už propagandinių klišių prikaišiojimą. Todėl jie gali nepiktai juoktis iš savo Karališkosios šeimos, atskleisti visuomenės veidmainiškumą ar korupciją. Rusiški produktai, ar jie būtų sukurti sovietmečiu, ar Vladimiro Putino valdymo metais, ypač, kai jų pristatymą mums finansuoja pati Rusijos valstybė, visada yra pirmiausiai propagandos įrankis. Ji gali būti ne tokia tiesmuka, kaip matydavom sovietmečiu, subtiliai paslėpta po tariamu vertybiniu neutralumu. Bet, pavertę mus jos vartotojais, neišvengiamai instaliuoja į mūsų galvas savą istorijos ir pasaulio sandaros supratimą.

Štai kodėl drįsčiau prieštarauti politikos apžvalgininko Kęstučio Girniaus nuomonei, jog Lietuva privalo svarbiausius mūsų valstybės likimo klausimus patikėti spręsti referendume visiems jos piliečiams. Kol kaimyninės valstybės propaganda nesibaigiančiu kriokliu liesis ant mūsų galvų, galiu būti tikras, kad Lietuvos Respublikos piliečiai referendume nepritartų euro įvedimui, skalūnų gavybai, žemės pardavimui užsieniečiams ir t.t. Užtat pritartų mirties bausmės sugrąžinimui, pedofilų kastracijai, homoseksualizmo kriminalizavimui, ir „prisiekusiųjų teismo” įvedimui, kai posėdžiai transliuojami specialiu TV kanalu, o žiūrovai SMS-ais sprendžia ar teisiamasis kaltas. Pritartų visų, turtingesnių už juos išbuožinimui, valstybiniam kainų reguliavimui ir neblaivumo ribos, kai draudžiama vairuoti, padidinimui iki 4 promilių.


Todėl geriau atidėkime referendumų žaidimus būsimoms, jau laisvoje šalyje užaugusioms kartoms, o dabar naudokimės atstovaujamosios demokratijos teikiamais privalumais. Nesakau, kad renkami politikai ir mūsų valstybės tarnautojai negali būti ar nėra perkami, bet skirtingų valdžios šakų galios pusiausvyra ir žiniasklaidos kontrolė leidžia tikėtis šiokio tokio stabilumo bei prognozuojamumo. Galite tikėti, kad pusė jų yra savanaudžiai niekšai, o kita pusė - bailiai, bet tikiu, kad dauguma jų tiesiogiai suinteresuoti savo postų, o tuo pačiu ir visos Lietuvos valstybės išlikimu.