2014 m. balandžio 18 d., penktadienis

Tikiu, kad mielas, gražus ir paprastas pasaulis, kuriame gyvenu, toks ir yra

Velykinių zuikučių 2014 m. versija
Imsiu, sakau, ir nerašysiu šv. Velykų proga nieko blogo. Visai. Tiesiog pasveikinsiu visus savo skaitytojus su šia svarbiausia krikščioniška švente, nešančia žinią, kad esame išgelbėti, o visos mūsų nuodėmės atpirktos ant kryžiaus mirusio ir prisikėlusio Dievo Sūnaus. Smagu tai žinoti. Jaučiuosi tarsi visiškai nepelnytai gavęs brangią dovaną iš asmens, kurį ilgą laiką skaudindavau ir įžeidinėdavau.

Gal atrodys, kad giriuosi, bet visas mano gyvenimas toks keistas, tarsi tyčia stengčiausi viską sugadinti, bet kažkas iš aukštybių vis apsaugotų ir nukreiptų kur reikia. Iš užeinančių į redakciją žmonių dažniau girdžiu skundus, kad jiems teko kažkokia nelaba lemtis - nei sveikatos, nei turtų, nei pinigų. Ir svarbiausia - apie juos kažkokiu keistu būdu susikaupia blogi žmonės. Kaimynai - blogi. Vis kažko pavydi, kenkia, šmeižikiškus skundus rašinėja, dieną naktį triukšmauja, šiukšles degina pavėjui ir net rinkimuose balsuoja neteisingai. Dar baisesni yra giminaičiai ir artimieji, kurie net per laidotuves susirinkę blogo linki. Na, garsiai nesako, bet tik todėl, kad yra baisūs veidmainiai. O apie tai, kad valdžia yra bloga, tai net ir minėti nereikia. Vagys. Visi iki vieno. Ir nėra jokios galimybės juos kažkaip pakeisti, nes visos partijos vienodos, o rinkimai tik atrodo laisvi ir demokratiški. Jei netyčia tarp jų patenka koks padoresnis žmogus, tai būna suėstas be druskos ir majonezo, nė kaulelių nelieka.

Nelaimingųjų mano pašnekovų visi jų aplinkoje susitelkę blogieji žmonės labiausiai jų nekenčia už tai, kad jie žino tiesą. Gal reikėtų rašyti tą žodį didžiąja raide, bet kažkaip tam dar nepribrendau. Kažkada dar turėjau vilties, kad galiu iš jų tą tiesą sužinoti, todėl įdėmiai klausiausi nesibaigiančių istorijų apie paslaptingas vaikystės ligas, patyčias mokykloje, nuoskaudas, patirtas kai bendraamžiai už kyšius baigė prestižinius mokslus, nepaaiškinamą darbdavių nenorą duoti darbo, mokėti orų atlyginimą, darbo biržos ir socialinių darbuotojų priekabes, policijos, aplinkosaugininkų, gaisrininkų, žemėtvarkininkų piktnaudžiavimus. Klausinėjau, kur esmė, kodėl taip nutinka būtent jiems? Ir tik patys drąsiausieji, pasilenkę, pusiau pašnibždomis išdrįsdavo pasakyti, kad visi prieš juos susimokė. Susitarė persekioti, engti, sunaikinti.
Jie man pasakoja, kad atsitiktinumų nebūna. Net jeigu vėtra nulaužė medį, kuris griūdamas sutraiškė automobilį, tai yra kažkieno suorganizuota. Kaip ir sąnarių skausmai po lietaus. Ir dar tas keistas aidas mobiliajame telefone.

Kaip besistengčiau juos suprasti, man vis tiek nepavyks, nes esu bukas naivuolis, tikintis, kad mielas, gražus ir paprastas pasaulis, kuriame gyvenu, toks ir yra. Neabejojantis, kad varnėnai mano kieme yra tikri gyvi paukščiai, o ne slaptųjų jėgų sukonstruoti biorobotai, fiksuojantys ir perduodantys vaizdą kam reikia. Nesuprasiu, nes vienintelė mano kaimynė buvo mandagi geranoriška senutė, kurią dar rudenį vaikai išsivežė slaugyti, o dabar po truputį tvarko jos kiemą ir kultūringai su manim sveikinasi. Nesuprasiu, nes mano darbdavys yra žmogus su kuriuo galiu draugiškai pasišnekučiuoti ir aptarti ateities planus, o seniūnas neprašomas iš rudens atsiuntė darbininkus, kurie išpjovė pakelės krūmus palei mano tvorą.

Mano naivus religingumas atmeta sąmokslo teorijas, neva krikščionybė sukurta išnaudojamoms liaudies masėms valdyti, o tikroji išmintis nuo mūsų paslėpta. Man patinka naujasis Popiežius, atsinešęs į šv. Petro sostą truputį Trečiojo Pasaulio populizmo ir besistengiantis atrodyti paprastu žmogumi. Patiko ir jo pirmtakas - santūrus vokietis teologas, intelektualas. Ir Vatikano teatrališkas konservatyvumas, apsaugantis nuo blaškymosi neramiame šiuolaikiniame pasaulyje.

Man patinka negausus būrelis Druskininkų disidentų, drįstančių atvirai kritikuoti, jų nuomone, klaidingus savivaldybės vadovų sprendimus ir prisiimančių atsakomybę už savo žodžius. Nesuprantu, kurių galų turėčiau įsivaizduoti, neva kažkas juos pasamdė, nupirko, suklaidino ir įkalbėjo juodinti vieną nepakeičiamą ir neklystantį šeimininką. Net kai jo svita pradeda opozicionieriams viešai nustatinėti įsivaizduojamas diagnozes, o už viešai pareikštą nuomonę reikalauja aiškintis teismuose, tai visai nėra taip baisu, kaip galėtų atrodyti. Nepriklausoma žiniasklaida jau seniai turėjo būti bankrutavusi, o kitaminčiai nutilę arba išvažiavę svetur. Bet laikraščiai vis dar išeina, rašo vis naujas skandalingas istorijas apie užsitvertas pakrantes ir užgrobtas žemes, o vis daugiau druskininkiečių supranta, kad nenori bijoti ir pataikauti. Jokie susireikšminę politikai negali jų užčiaupti, jei jie patys to nenorės - čia laisva šalis ir mes visi esame jos šeimininkai. Jei neapsikentusi gyventojų dauguma nuspręs, kad kažkas kitas gali sąžiningiau tvarkyti viešuosius reiklaus, tai nebus jokios Pasaulio pabaigos, kaip nebūna jos sulig kiekviena Seimo kadencija keičiantis valdančiosioms politinėms jėgoms.


Šv. Velykų rytą smilkalams ir džiaugsmo giesmėms kylant į brėkštantį pavasarinį dangų mintyse paprašysiu atleidimo ir už tai, kad neparašau jums visko, ką žinau, bet negaliu to žinojimo pagrįsti dokumentais ir įrodyti liudininkų parodymais. Ir padėkosiu, kad Viešpats man davė gausų būrį kantrių skaitytojų, kurie štai jau trylika metų kiekvieną savaitę skaito šią redaktoriaus skiltį ir neužmėtė manęs akmenimis už čia išsakomą nuomonę.