Kodėl jiems prireikė laužtis į Dešiniojo trolibano „Facebook“ paskyras?

Tokį beveik vasariškai šiltą savaitgalį tiesiog privalėjau išeiti į miškus. O kadangi jau greitai užklups visokios rudens darganos, tai gavosi lyg kažkoks atsisveikinimas su giria. Grįždamas iš grybavimo vietų Stalų girininkijoje sustojau Kareivonių miške prie ežero, kuris vadinasi taip pat, kaip ir tas, prie kurio gyvenu – Ilgis. Prie laužo vakarojusi šneki maždaug penkiasdešimtmečių marijampoliečių pora pasisveikino ir papasakojo taip pat grybavę tuose kraštuose, bet nusprendę neskubėti namo, išsimaudyti ir pernakvoti stovyklavietėje.

„Pavydžiu dzūkams, kurie tokiose vietose gyvena,"- atsiduso vyriškis, išgirdęs, kad esu vietinis.

Vakare įsijungęs kompiuterį pamačiau pranešimus, kad kažkas atkakliai bandė pakeisti mano „Facebook“ paskyros prisijungimo slaptažodį. O tuomet kolega Dovydas, tas pats, kurio straipsnis apie dviejų sostinės mokyklų auklėtinių išvykas į sukarintas Rusijos stovyklas tapo didžiausia šios savaitės sensacija, pranešė gavęs neva iš mano elektroninio pašto dėžutės siunčiamų laiškų su labai linksmu įspėjimu: „Sveikas Dovydai mes pavojuje rink daiktus ruoskis begti si vakara mus atakuos...“ Būtent taip – be skyrybos ženklų, lietuviškų raidžių. Sekmadienio rytą neva iš jo pašto atkeliavo panašiu stiliumi sukurtas laiškelis: „Romka mane uzpludo depresija arba paranoja stai gavau laiska is kremliaus...“

Kadangi tikrasis Dovydas į mane taip familiariai niekuomet nesikreipia, kreipinį sakinyje visuomet išskiria kableliais, o žodį „Kremlius“ rašo didžiąja raide, nekilo jokių abejonių, kad čia rašo ne jis. Apie bandymus pakeisti jų „Facebook“ slaptažodžius ir gaunamus keistus laiškus pranešė dar keli viešai savo nuomonę apie kylančias iš Rusijos grėsmes skirtingose erdvėse reiškiantys kolegos, kartais pavadinami Dešiniuoju trolibanu.

Kodėl tai daroma taip neprofesionaliai ir būtent dabar, kai aktyvūs karo veiksmai Ukrainoje beveik nebevyksta ir Rusijos smerkimas nebėra svarbiausia ir vienintelė apžvalgininkų komentuojama aktualija?

Po Minsko susitarimų įgyvendinimo Rusijos vykdomame hibridiniame kare prasidėjo naujas etapas. Separatistinės Donecko ir Luhansko liaudies respublikos savo vaidmenį jau atliko. Dabar, nepaisant pavienių karo lauko vadų pastangų sutrikdyti paliaubas ir pavienių susišaudymų, Rusija išveda savo reguliariosios kariuomenės dalinius iš Rytų Ukrainos. Patys separatistų vadai rašo, kad Rusijos pasieniečiai staiga uždarė sieną, nustojo plaukti ginklų siuntos (užsidarė „vojentorgas“) ir „savanorių“ būriai. Dar daugiau, pačioje Rusijoje Federalinė saugumo tarnyba staiga pradėjo persekioti už ekstremizmą radikalias nacionalistines organizacijas, daugiausiai prisidėjusias prie „Rusų pavasario“ organizavimo.

Tikslai, kuriuos buvo galima pasiekti aktyviais karo veiksmais jau pasiekti – Ukrainos rytinėje dalyje sukurtas Padnestrės, Abchazijos ir Pietų Osetijos tipo darinys, kurio teritorijos išvaduoti Ukraina artimiausiu metu nebandys. Dabar Rusija skuba taisyti šio karo pasekmes – pašlijusius santykius su Vakarais. Todėl visose Ukrainą palaikiusiose ir sankcijas Rusijai įvedusiose šalyse suaktyvinamos visos Kremliui tiesiogiai pavaldžios ir jo įtakojamos jėgos nuo profesionalių karinės žvalgybos agentų iki „naudingų idiotų“ skalambijančių apie vietinio politinio elito pataikavimą amerikonams.

Todėl taikiniu šiame etape pirmiausiai pasirenkami tie visuomenėje girdimi ir matomi žmonės, kurie jau iki šiol pasireiškė kaip Rusijos informacinio karo veiksmų kritikai ir ateityje galėtų nuteikti savo auditoriją prieš dar vieną santykių su Rusija „perkrovimą“. Būsime vaizduojami kaip paranojiški rusofobai, kiekvieną kartą kieme sulojus šuniui bėgantys slėptis į rūsį, tradicines vertybes niekinantys kosmopolitai, gaunantys nurodymus iš JAV ambasados ir Izraelio, Naująją pasaulio tvarką kuriančių slaptųjų organizacijų talkininkai ir tiesiog apgailėtini menkystos.

Prieš dvi savaites straipsnyje „Baltijos šalims reikia Šaltojo karo“ rašydamas, kad „...nė vienas iš valdančiosios koalicijos partijų lyderių nedrįsta pirmas viešai pasiūlyti Lietuvos gynybiniam pajėgumui stiprinti numatytų lėšų panaudoti pensijų arba pašalpų didinimui, nuogąstaudami, kad pasipiktinusiųjų rinkėjų gali būti daugiau, negu dėkingų už kelis papildomai pridėtus litus“, o „...paskelbtas Vakarų santykių su Rusija „Perkrovimas 2.0“ jiems suveiktų kaip startinio pistoleto šūvis,“ nesitikėjau, jog tai nutiks taip greitai.

„Galėtume šiek tiek sumažinti krašto apsaugos finansavimą, o daugiau lėšų jai numatyti ateinančiais metais,“- spalio 6 d. prakalbo Seimo narys Petras Gražulis.

Ar dar kas nors stebisi, kodėl būtent jam buvo patikėta misija pralaužti ledus griaunant pavasarį pasiektą svarbiausių politinių jėgų susitarimą didinti krašto apsaugos finansavimą? Prisiminkime visas šio politiko pastangas kompromituoti Lietuvą homofobiškais įstatymų projektais ir vulgaria europietiškos žmogaus teisių sampratos kritika. Ir Vengrijos, Prancūzijos, Didžiosios Britanijos radikalių „tradicinių vertybių gynėjų“ kelią nuo Europos Sąjungos kritikos prie atviros politinės paramos Rusijai.

Šioje hibridinio karo stadijoje tokie politikai iš pašiepiamos mažumos turi tapti jei ne dominuojančia dauguma, tai bent svarbia ir įtakinga politinio gyvenimo dalimi. Jei ne visoje Europoje, tai bent šalyse, kurioms numatytas aukos vaidmuo kitame etape.