Senatvė yra liūdna

Visų šventųjų ir Vėlinių dienos šiemet gražiai sukrito į savaitgalį, tai man džiugu, kad nesusitrukdys įprastas laikraščio leidybos ritmas, o valstybės ir verslo samdiniams gal kiek ir apmaudoka, kad negalės pasidžiaugti dar keliomis nedarbo dienomis ar net ilguoju savaitgaliu.

Užtat degti žvakių ant mirusių artimų ir tolimų giminaičių ir draugų kapų pajudės visa Lietuva. Tą patį ritualą kasmet kartoja ir mūsų šeima: Visų šventųjų vakarą važiuojam pirmiausiai į naująsias Druskininkų kapines Ratnyčios miške, paskui į senąsias ant Druskonio ežero kranto, o galiausiai į Veisiejus. Kartais maršrutą pakeičiame pradėdami nuo Veisiejų, o užbaigdami Druskininkuose. Tik kasmet vis daugiau tų kapų, kuriuos norisi aplankyti, vis daugiau pažįstamų žmonių po žeme ir mažiau lieka trypiančių jos paviršių.

Ne vienas ilgaamžis yra sakęs, kad, užsibuvus šiame gyvenime ilgiau už kitus, labiausiai slegia ne mąžtančios jėgos ir senatviniai negalavimai, o tai, kad visi bendraamžiai draugai, su kuriais kažkada būdavo įdomu bendrauti, jau anapus. Kitos kartos sprendžia savo problemas, dalijasi džiaugsmais ir atrodo nė nepastebi, kad jūs dar gyvas, niekas neprisimena, kad dar esate gyvas, jūsų nuomonė niekam neįdomi.

Gal todėl ne per Vėlines kapinėse dažniausiai sutinkame garbingo amžiaus žmones, tiksliau – našles, nes vyrai taip ilgai neišgyvena. Žiniasklaidos ir interneto socialinių tinklų šmaikštuoliai mėgsta pasišaipyti iš lietuviško papročio paversti artimųjų kapus daržais, purenti ir šlavinėti ten suvežtą juodžemį, sodinti ir persodinti gėles. Noras prisidėti prie jų choro kaipmat išnyksta, vos tik pasikalbu su bet kuria prieššventinę dieną kapinėse triūsiančia senute. Juk jei neprisitrenksim kur dar jauni, mūsų visų laukia tas gyvenimo tarpsnis, kai mylimiausi žmonės gulės po žeme ir kapinėse mintyse su jais pasikalbėjus nesinorės eiti namo.

Senatvė yra liūdna ne todėl, kad pensijos mažos ir politikai vis taikosi kur nors kitur panaudoti joms didinti suplanuotus pinigus. Ji liūdna savaime, kaip būna liūdna rudens pabaiga, kai žvarbus rytys pažeme žarsto jau ne auksinių, o pilkai rudų lapų likučius, o tamsa apgaubia mus iškart popiet, nė dorai neišaušus.

Renovuotame daugiabutyje su trumpakoju šuneliu gyvenančios našlės senatvė tokia pat liūdna kaip atokiame vienkiemyje drebančiomis gyslotomis rankomis apledėjusiu takeliu iš šulinio pasisemtą kibirą vandens nešančios ir kas tris žingsnius pailsėti sustojančios jos bendraamžės. Kiek bebūtų vaikaičių nuotraukų jų albumuose, kiek programų berodytų vieninteliu langu į pasaulį likęs televizorius, kaip išmaniai beveiktų vienu mygtuku įjungiama buitinė technika, senatvė vis tiek yra liūdna.

Užuot beprasmiškai stengęsi kaip nors pralinksminti savo giminės senolius, priversti juos įsitraukti į pramogas, nenatūraliai šypsotis ir vaidinti, neva jiems tai yra smagu, galime bent retkarčiais rasti šiek tiek laiko įdėmiai pasiklausyti, ką jie nori mums pasakyti. Dar visai jauna mano žmona kažkada liepė man atsiminti, kad dėmesys yra svarbesnis už bet kokias dovanas, o kadangi su ja niekuomet nesiginčiju, tai įsikaliau jos žodžius į atmintį.

Nustebsite sužinoję, kiek daug turi jums pasakyti jūsų tėvai ir seneliai. Pasibaisėsite, kad galėjote jų netekti taip ir neišgirdę pasakojimų, kurių niekas kitas jau negalės papasakoti. Prisiminimų apie protėvius, kurių jums jau neteko matyti, karus ir netektis, pasipriešinimą ir baimę, melodramatiškas meilės istorijas ir dešimtmečiais besitęsiančius pagiežingus skirtingų giminės atšakų konfliktus, prasidėjusius nuo banalaus užstalės ginčo, pavydo arba paprasčiausio nesusipratimo. Net jeigu vaikystėje visa tai jau girdėjote, galėčiau prisiekti, kad maištingos paauglystės, studijų ir savarankiško gyvenimo metai taip sutvarkė jūsų atminties sandėliuką, kad tiems pasakojimams beliko apdulkėjusi viršutinė lentyna iki kurios niekuomet nepasistiebiate.

Kokį sėkmingą, į pozityvią ateitį orientuotą linksmuolį arba internete gyvenantį komunikacijos guru bevaidintumėte darbo dienomis, truputis ryšio su praeitimi jums nepakenks ir nepadarys labiau pažeidžiamu. Net jeigu toje praeityje rasite ne apdulkėjusias bajorystės regalijas, o tik visų valdžių ujamų kaimo varguolių rankomis pasodintą laukinę kriaušę, primenančią išnykusios sodybos vietą.