2015 m. balandžio 10 d., penktadienis

Įsivedėm eurą – įsivesim ir pavasarį

Kacinai. Irmos Sadauskienės nuotrauka
Jeigu jau baigėte virškinti velykinių valgių atsargas, įpratote gultis bei keltis pagal vasaros laiką ir pakeitėte žiemines automobilio padangas vasarinėmis, tai gyvenimas daugmaž grįžo į įprastinį ritmą. Belieka sulaukti, kuomet išsipildys meteorologų pažadai, kad mus pagaliau aplankys tikra pavasario šiluma.

Neklausinėkite, kodėl tiek daug dėmesio skiriu metų laikų kaitos ženklams gamtoje. Čia jums, gyvenantiems daugiabučiuose, galėtų atrodyti, kad pavasaris kasmet ateina taip pat, gal tik kartais tai nutinka savaite ar dviem anksčiau arba vėliau. Panašiai kaip Velykos kartais būna kovo pabaigoje, o kartais nusikelia į balandį.

Beveik prieš dešimtmetį persikėlęs iš buto Druskininkuose gyventi į mažą kaimelį tarp pelkių, netrukus supratau, kad mano gyvenimo būdas keičiasi gerokai labiau, negu tikėjausi. Ir visai ne todėl, kad būčiau pradėjęs auginti karves, kiaules, avis, ožkas ar bent vištas, sėti rugius ar sodinti kelis hektarus kukurūzų. Žemdirbiu netapau, duonai vis dar užsidirbu rašydamas, o mūsų kieme gyvenanti Vidurinės Azijos aviganė Panda ir gausus būrys katinų yra labiau laukiniai žvėrys, negu ūkio galvijai.

Iki penkerių metų buvau augintas Neravuose, senelių iš motinos pusės sodyboje ir tik paskui tėvai išsivežė į Vilnių. Todėl dar prisiminiau svarbiausią miesto ir kaimo gyvenimo skirtumą – santykį su aplinka. Koks bebūtų komfortiškas ir šiuolaikinės įrangos prifarširuotas jūsų namas kaime, visą šiltąją metų dalį į jį užeisite tik miegoti. Tai neišvengiama, nes tūnoti patalpoje, pavyzdžiui, gegužės pradžioje, kai pražysta obelys, arba per liepos kaitrą, įmanoma tik antrankiais prirakintam prie radiatoriaus. Keletą pirmųjų gyvenimo užmiestyje metų tyrinėjau įsigytos sodybos kiemą, kol jis tapo sava erdve, kurioje pažįstu kiekvieną žolės kuokštą ir tamsoje galiu pareiti neužkliuvęs už seno slyvos kelmo. Paskui pradėjau vis dažniau dairytis po kaimą supančius miškus, pelkes ir paežeres, sužinojau kur anksčiausiai prisirpsta žemuogės ir kur galiu tikėtis prisirinkti pirmųjų voveraičių, kai miškas dar tik pakvimpa grybiena. Ėmiau fotografuoti ne tik eismo nelaimes judriame Veisiejų – Leipalingio kelyje laikraščiui ir naujienų portalams, bet ir paukščius bei augalus. O tada atsirado poreikis žinoti jų pavadinimus.

Ir tik vėlyvas ruduo, kai jau visai pasibaigia grybapjūtė, o žvarbūs vėjai nuo Smarliūnų neša sunkius šlapdribos pritvinkusius debesis, nenorom tenka užsidaryti namuose ir pradėti ilgėtis pavasario.
Taip gamta pamažu paverčia iš miesto pasprukusį žmogų savo dalimi, o drauge ir gynėju viešojoje erdvėje, nes kiekvieną gyvą nukirstą medį ima skaudėti, tarsi su juo būčiau sujungtas neregimais nervų raizginiais.

Pradedu geriau suprasti savo tėvą, kuris anuomet, kai dar buvau, kaip čia jau paminėjau, tas kaime auginamas rubuilis, savaitgalį atvažiavęs traukiniu iš Vilniaus drauge su mano mama, sodindavo mane į vežimą arba imdavo už rankos ir vesdavosi į miškus. Paskui iš tų pasivaikščiojimų parašė vieną nuoširdžiausių ir skaitomiausių savo knygų – „Mažą girios dienoraštį“, kurį pernai iš naujo perleido po 40 metų. Tuomet į gamtą galima buvo bėgti ir nuo sovietinio politikos marazmo. Man ji taip pat sėkmingai padeda atsigauti nuo gerokai anuos laikus primenančių Druskininkų aktualijų, matyti vienadienes politikos dramas per deramą atstumą, leidžiantį pasijuokti net iš to, kas ne visuomet galėtų atrodyti juokinga.

Štai ir vakar Vyriausybės vadovas surengė Euro įvedimo Lietuvos Respublikoje koordinavimo komisijos posėdį. Pajuokavau „Facebooke“, kad gal anas įvesdinės eurą iš naujo, nes patiko, kad Prezidentė jį pagyrė už sėkmingą įvedimą ir užsienio laikraščiai gražiai parašė.
Kadangi euro įvedimo procesas ir man patiko, tai būtų smagu dar ką nors įsivesti. Gal dabar dolerį, nes anas pakilęs į neregėtas aukštumas. Arba pavasarį.


Juk jeigu pavasaris gali ateiti kasmet, tai kodėl kasmet negalėtų vis iš naujo ateiti ir euras?