2015 m. balandžio 6 d., pirmadienis

Skaisčio rezervate







































Ne daugiau kaip už 4 kilometrų nuo mano namų Šadžiūnuose esantį Skaisčio ežerą vis ketinau aplankyti dar tada, kai tik planavome persikelti gyventi iš Druskininkų į Lazdijų rajoną. Ilgą laiką jį painiodavau su perpus mažesniu Naudorio ežeriuku, kurį galima pamatyti nuo Veisiejų – Leipalingio kelio. Ir tik išnagrinėjęs žemėlapius supratau, kad Skaistis – visai ne tas, kurį maniau juo esant.

Skaisčio gamtinis rezervatas įkurtas išsaugoti kalkingas paežerių žemapelkes su retaisiais augalais – pelkinėms uolasėklėms, gegūnėmis, purvuoliams ir dar kažkokiems žolynams, bet tokiu metų laiku jų ten nėra jokios prasmės ieškoti. Užtat dabar, po besniegės žiemos, paežerės pelkė išdžiūvusi tiek, kad pasitaikė proga apeiti aplink ežerą vos porą kartų sušlapus kojas.


Šiauriniame ežero krante, tik bebrų retinamuose brūzgynuose, ne tik pražydo žibutės, bet ir sudygo keisti ryškiaspalviai grybai – raudonosios plačiataurės. 

O pelkėje vasarą gyvenančios gervės ramiai ganėsi jau už rezervato ribos esančiame šviežiai suartame ūkininko lauke. Tik manęs jos arčiau neprisileido ir, vos pamatę besiropščiantį iš kemsyno, nuskrido į Snaigyno pusę.