Ne daugiau kaip už 4 kilometrų nuo mano namų Šadžiūnuose
esantį Skaisčio ežerą vis ketinau aplankyti dar tada, kai tik planavome
persikelti gyventi iš Druskininkų į Lazdijų rajoną. Ilgą laiką jį painiodavau
su perpus mažesniu Naudorio ežeriuku, kurį galima pamatyti nuo Veisiejų –
Leipalingio kelio. Ir tik išnagrinėjęs žemėlapius supratau, kad Skaistis –
visai ne tas, kurį maniau juo esant.
Skaisčio gamtinis rezervatas įkurtas išsaugoti kalkingas
paežerių žemapelkes su retaisiais augalais – pelkinėms uolasėklėms, gegūnėmis,
purvuoliams ir dar kažkokiems žolynams, bet tokiu metų laiku jų ten nėra jokios
prasmės ieškoti. Užtat dabar, po besniegės žiemos, paežerės pelkė išdžiūvusi
tiek, kad pasitaikė proga apeiti aplink ežerą vos porą kartų sušlapus kojas.
Šiauriniame ežero krante, tik bebrų retinamuose brūzgynuose,
ne tik pražydo žibutės, bet ir sudygo keisti ryškiaspalviai grybai – raudonosios
plačiataurės.
O pelkėje vasarą gyvenančios gervės ramiai ganėsi jau už
rezervato ribos esančiame šviežiai suartame ūkininko lauke. Tik manęs jos
arčiau neprisileido ir, vos pamatę besiropščiantį iš kemsyno, nuskrido į
Snaigyno pusę.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą