2015 m. balandžio 16 d., ketvirtadienis

Perpuvusi sistema gali atrodyti dailiai

Londonderry News nuotrauka
Štai ir turime naują vietinę valdžią – trečiadienį pirmą kartą susirinkusi naujos kadencijos Druskininkų savivaldybės taryba išsirinko merą. Daugiau apie tai komentuoti kaip ir nėra prasmės – ko norėjote, tą ir turite. Džiaukitės bei linksminkitės.

„Gerai, kad geros iniciatyvos tęsiamos. Tvoros po truputį krenta, tik įdomu, kada kris Ričardo Malinausko tvora?“- balandžio 13 d. socialiniame tinkle „Facebook“ klausė buvęs Aplinkos ministras, o dabar Europos Parlamento narys Valentinas Mazuronis.

Ak tu, šventas naivume – ta tvora juk tvirtesnė už bet kurio ministro kėdę. Jeigu reikės, tai šitas Seimas pakeis įstatymus taip, kad griauti nereikėtų.

Matykim objektyvią tikrovę – daugumai druskininkiečių tas Latežerio tvoros skandalas nė trupučio nerūpi. Jie tiesiog atmeta žiniasklaidos dešimtis kartų pakartotą informaciją kaip nereikšmingą, neliečiančią jų asmeniškai. Kai vagys iš jų sodų namelių išneša grėblius ir aliuminio dubenis, tai yra asmeniškai patirtas nuostolis. O jeigu dar kokį langą išdaužia, tai išvis beveik karo nusikaltimas, genocidas, kuriam negali būti senaties, už kurį sugautą piktadarį reikėtų mažų mažiausiai ketvirčiuoti. Užtverta pakrantė ar valdiškos žemės sąskaita pasididintas sklypas jiems asmeniškai niekada nepriklausė, o dauguma apie tai skaičiusiųjų net ir Latežeryje nė karto nėra buvę.

Nereikėtų užmiršti, kokia druskininkiečių dalis ar bent jų tėvai sovietmečiu dirbo valdiškose, tai yra, niekieno sanatorijose, iš kurių kasdien pilnais krepšiais tempė nuo poilsiautojų maisto davinio nugvelbtus mėsgalius, varškę ir duonos kepalus. Kiti dirbo Druskininkų daržininkystės tarybiniame ūkyje ir Vieciūnų „Drobės“ fabrike, o kur dar mėsos ir duonos kombinatai. Aš tau dešrą, tu man vilnos, o kaimynas šviežių pomidorų iš šiltnamio parsineš... Dabar jų vaikai nesijaučia kažką apvaginėjantys rūkydami plonas „Minsk“ cigaretes su baltarusiškomis banderolėmis ir pildami į savo aprūdijusių „VW Passat“ bakus kontrabandinį kurą. Pavadintas vagimi toks žmogus įsižeistų, gal net į snukį pasiūlytų arba teisman paduotų. Vagis – tai tas, kurį apsauga už rankos sugauna bandant pro „Maximos“ kasą prasinešti kelnėse paslėptą elektros lemputę.

Tikėtis, kad tokia visuomenė imtų ką nors smerkti už pakrančių tvėrimą, viešųjų pinigų naudojimą grupinių politinių interesų tenkinimui arba Europos Sąjungos fondų taškymą galėtų tik nepagydomi idealistai. Juos gerai supranta ten, kur esminis žmonių sąmonės lūžis jau įvykęs, hierarchinės paklusnumo grandinės sutraukytos ir galioja skaidrūs moralinės bei politinės atsakomybės dėsniai, bet čia jie atrodo tarsi baltos varnos, karksinčios prieš vėją.

Jauni žmonės, padrąsinti Prezidentės, sostinėje pademonstravo, kaip morališkai abejotini sprendimai gali lemti rinkimų rezultatus. Principas „vagia, bet ir miestui duoda“ ten buvo atmestas akivaizdžia persvara. Bet tai yra miestas, į kurį iš visos Lietuvos studijuoti suvažiuoja gabiausias jaunimas ir tik nedaugelis, baigę mokslus, grįžta į savo gimtuosius rajonus. Nes ten jų gebėjimų ir žinių niekam nereikia. Reikia lojalumo vietinę valdžią kontroliuojančioms grupuotėms, apsisprendimo paklusti ir vadovautis svetima valia, o ne savo sąžine.

Išoriškai tokia perpuvusi sistema gali atrodyti dailiai, tarsi tvarkingai nugenėtas uosialapis klevas, bet tik tuomet, kai jis lūžta nuo pavasarinės audros, pamatome, jog šerdis buvo visiškai sutrūnijusi. Lengviausiai atpažįstamas jos bruožas – nesugebėjimas išnaudoti gabiausių asmenybių kūrybiškumo. Atrodo, kad viskas gražu, gatvės neduobėtos, šaligatviai nauji, tviska nauji stiklo ir plieno statiniai, o trumpam atvykusiam svečiui, nenorinčiam gilintis į vietinių problemų subtilybes, akys raibsta nuo tų grožybių. Bet laisvi žmonės nuo to grožio bėga kuo toliau – kas į gretimus rajonus, kas į sostinę, o daugiausia į užsienį. Ne tik nuo kokio nors tikro ar įsikalbėto persekiojimo už neteisingas pažiūras, bet labiausiai – nuo slogaus vidutinybės kulto, nepakenčiančio kūrybinės laisvės kitoniškumo.


Kas laiku nepasprunka, tie rizikuoja nusiskandinti banalaus buitinio alkoholizmo liūne, susmulkėti ir subanalėti per nesibaigiančius vietinių intrigėlių galios žaidimus. O baisiausia lemtis būtų prisitaikymas, sąmoningas apsisprendimas uždusinti tarsi neplanuotą kūdikį savo ambicijas keisti pasaulį. Pasirinkimas tapti dar vienu paprastu žmogumi užkalniškąja tų žodžių prasme.