Premija už valstybės turto supūdymą

Labai norėjau spaudos konferencijos pabaigoje,

užuot uždavęs klausimą, premjerui padovanoti šitą albumą,

bet Druskininkuose neradau pirkti

„Kodėl nieko neklausei?“- pasiteiravo kolegė iš „Druskonio“ mums išeinant iš Druskininkų savivaldybėje surengtos premjero Algirdo Butkevičiaus spaudos konferencijos.

Mačiau, koks palengvėjimas atsispindėjo administracijos darbuotojų akyse, kad šitie, kaip ne itin seniai oficialiame savivaldybės tinklapyje mus pavadino, „save nepriklausomais žurnalistais laikantys, tačiau žurnalistų akreditacijų neturintys asmenys“ nesugadino šventės ir nepuolė uždavinėti nepatogių klausimų apie A.Butkevičiaus požiūrį į jo pavaduotojo partijoje tvoras ir Vietos savivaldos įstatymų pažeidimus taryboje.

Nėra jokios prasmės dar kartą pamatyti spektaklį, kaip Algio Ramanausko kažkada nemandagiai, bet taikliai prietaisu pavadintas politikas pakartoja, jog vertins Druskininkų skandalus tuomet, kai sulauks teismų sprendimų. Kol jis pats nesugeba skaidriai pateikti žiniasklaidai ir visuomenei atsakymų savo žento skandale, apie kažkokią politinę atsakomybę kalbėtis ne vieta ir ne laikas.

Premjeras atvežė druskininkiečiams labai aiškią žinią: savo partijos valdomoms savivaldybėms duos tiek pinigų, kiek tik jos užsigeis.

Druskininkų savivaldybė iš dabartinio premjero pirmtako Gedimino Kirkilo vyriausybės rankų perėmė tuomet dar beveik gyvą „Nemuno“ sanatoriją - valstybės turtą. Nevykdė ten jokios veiklos, neįgyvendino jokių investicinių projektų. Pastatų kompleksas virto griuvėsiais, o gėdingai supūdytiems mediniams sanatorijos korpusams nugriauti šiemet išleista 80 000 eurų mokesčių mokėtojų pinigų. Negana to, naujienų portalas „Delfi“ ir „Druskininkų naujienos“ šių metų pradžioje skelbė, kad buvusioje „Nemuno“ sanatorijoje neaiškiomis aplinkybėmis sunaikintas valstybės saugomas meno kūrinys.

Už tokį valstybės turto naikinimą Druskininkų valdžia susilaukia ne valstybės kontrolės ar prokuratūros dėmesio, o pažado skirti mokesčių mokėtojų pinigų, kad nugriautų medinukų vietoje galėtų pastatyti Kongresų rūmus mieste, kur neužpildomos jau dabar veikiančios sanatorijų bei viešbučių konferencijų salės. Ir jokių abejonių Druskininkų savivaldybės gebėjimais skaidriai įgyvendinti sudėtingus ir brangius projektus, nors lynų keltuvo užbaigimas atidėliojamas jau ne pirmą kartą, o savivaldybės taryboje nėra nei Kontrolės komiteto, nei Antikorupcijos komisijos, kurie turėtų tą skaidrumą užtikrinti.

Statybos negali pasibaigti ar sustoti, nes tai yra darbo vietos rinkėjams, gyventojų pajamų mokestis į vietinį biudžetą nuo objektuose dirbančių statybininkų algų, rangos ir subrangos užsakymų skirstymas, įrangos pirkimo konkursai. Pinigų upelis negali liautis tekėjęs. Jei nepavyksta gauti Europos Sąjungos struktūrinių fondų paramos, tai, kaip lynų keltuvų atveju, skiriama iš Klimato kaitos programos, nors ir prajuokinant ekologijos ekspertus. Kai kitų būdų nėra, tai belieka pinigus semti tiesiai iš valstybės biudžeto, kaip žadama Kongresų rūmų statyboms.

Nemažai paišlaidauti galima ruošiantis mūsų kurorte 2017 metais vyksiančiam šiuolaikinės penkiakovės pasaulio taurės finalui, nes niekas gerai nežino, kaip ta sporto šaka atrodo, tik garsiai neišsiduoda. Tingintiems pagūglinti paaiškinsiu, kad šiuolaikinė penkiakovė – daugiakovės sporto šaka, kurioje sportininkai varžosi penkiose rungtyse: fechtavimosi, plaukimo, jojimo ir kombinuotoje. Originaliai šiuolaikinės penkiakovės programą sudarė šaudymas pistoletu, fechtavimasis špaga, 200 m plaukimas laisvuoju stiliumi, konkūrinis jojimas ir krosas. Po 2008 m. vasaros olimpinių žaidynių šiuolaikinės penkiakovės programoje šaudymas ir bėgimas sujungta į vieną bendrą kombinuotą rungtį.

Ši sporto šaka nesusilaukia didelio populiarumo kaip kitos sporto šakos ir joje dominuoja Rytų Europos šalys, todėl 2005 m. ir 2012 m. tarptautinis olimpinis komitetas balsavo dėl šiuolaikinės penkiakovės pašalinimo iš olimpinės programos.

2014 m. šiuolaikinės penkiakovės pasaulio čempionatas vyko Varšuvoje. Peržiūrėjau jo nuotraukas: varžybos vyko stadionuose ir plaukimo baseinuose, kurių Lenkijos sostinėje, žinoma, iš naujo statyti nereikėjo, o žiūrovų tribūnose ne kažin kiek.

Bet čia juk Druskininkai, mes kaip kokie arabų šeichai piniguose maudomės, tai iki 2017 m. pasistatysim viską, ko penkiakovės varžyboms reikia.

Ar Druskininkų valdžios laikraščio finansavimas mažiau skandalingas už premjero žento istoriją?

Šilti rugsėjo vidurio orai patinka ne tik poilsiautojams, bet ir vapsvoms, kurios šiomis dienomis ištisais būriais svečiuojasi kurorto lauko kavinėse, skanauja pietaujančių lankytojų patiekalus ir cukrų. Įprastai vapsvos aktyviausiai lendą į akis rugpjūtį, tačiau šiltą rudenį jas gali tekti kęsti iki spalio vidurio, kai jos užmigs žiemos miegu ir nubus tik gegužę.

Mes taip užmigti negalim, todėl jau greitai teks patirti visus rudens ir žiemos vargus. Būtų galima bent trumpam juos užmiršti tarp Druskininkų vandens parko palmių, bet pirkdamas bilietą sumokėčiau ne tik už baseino vandenį ir pirties kaitrą, bet ir už jūsų smegenų plovimą, nes tą parką valdanti Druskininkų savivaldybės įmonė pripažino tebefinansuojanti privačiam leidėjui perduotą savo laikraštį.

Nuo 2012 m. Druskininkų savivaldybė per Druskininkų švietimo centrą faktiškai valdė leidinį „Mano Druskininkai“. Žurnalistų etikos inspektorė yra pripažinusi, kad leidinį leidžianti kurorto valdžia pažeidė Visuomenės informavimo įstatymą. Šį sprendimą patvirtino pirmos instancijos teismas. Iš pradžių Druskininkų valdžia sprendimą apskundė Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, bet po to skundą atsiėmė, o patį leidinį perdavė privačiai viešajai įstaigai „Kantri medija“ ir visai Lietuvai apsiskelbė nutraukusi jo leidybą.

Druskininkų savivaldybės tarybos nariai Juozas Šarkus ir Vilius Semeška pabandė išsiaiškinti ar leidinys nėra toliau finansuojamas viešaisiais pinigais, bet jų klausimų tarybos valdančioji dauguma nesiteikė įtraukti į posėdžių darbotvarkes, bet pažadėjo atsakyti raštu.

Pasak V.Semeškos, gauti atsakymai opozicijos netenkino, nes juose nebuvo paaiškinta, kaip ir kodėl biudžetinės įstaigos turtas atiteko privačiam leidėjui. Įtarimą opozicijai kėlė „Druskininkų sveikatinimo ir poilsio centro Aqua“, valdančio Druskininkų vandens parką, gydyklą ir viešbutį, parama leidiniui „Mano Druskininkai“, nes 100 proc. centro akcijų priklauso savivaldybei ir jo uždirbtas pelnas, patekdamas į savivaldybės biudžetą, tampa viešaisiais pinigais. Bendrovės valdyboje posėdžiauja savivaldybės administracijos vadovai, kurie nuolat liaupsinami „Mano Druskininkuose“.

Rugsėjo 11 d. UAB „Druskininkų sveikatinimo ir poilsio centras Aqua“ direktorius Edmundas Antanaitis, raštu atsakydamas į Druskininkų savivaldybės tarybos narių J. Šarkaus ir V. Semeškos klausimus, pripažino, kad jo vadovaujama įmonė „abipusiai naudingais marketinginiais pagrindais šiuo metu teikia paramą leidiniui „Mano Druskininkai“.

V.Semeška teigia, kad toks leidinio, ir po jo perdavimo privačiai viešajai įstaigai toliau tenkinančio Druskininkų socialdemokratų grupinius politinius interesus, finansavimas viešaisiais pinigais yra ne mažiau skandalingas už A. Butkevičiaus žento įmonės veiklą bei premjero ir jo konsultantės nedeklaruotus interesus, tik toliau nuo sostinės vykstantys procesai rečiau patenka į nacionalinės žiniasklaidos akiratį.

O man pagaliau tapo aišku, kodėl premjeras taip atlaidžiai vertindavo visus savo pavaduotojo partijoje skandalus pradedant tuo laikraščiu ir baigiant tvora. Juk svarbiausia, kad partija Druskininkų krašte per visus rinkimus gauna daugiausia balsų, o kokiais metodais tai pasiekiama - neįdomu.

Pats premjeras kurį laiką sugebėjo išsaugoti kiek provincialoko, nerišliai kalbančio, kaitaliojančio nuomonę, bet į jokius korupcijos skandalus neįsipainiojusio naivuolio įvaizdį, už kurio nugaros bendrapartiečiai kartais ką abejotino nuveikia. Bet tai visokie bradauskai ir malinauskai, o pats A.Butkevičius skaidrus ir tyras, tikras europietiškas socialdemokratas, kuriam terūpi paprasto žmogaus vargai.

Po žento skandalo pamatėme kitą premjero veidą - perkreiptą pykčio, kad žurnalistai išdrįso visa tai paviešinti, visai ne užuominomis kalbančio apie bylos prieš Lietuvą galimybę. Neabejoju, kad daug kam buvo staigmena, kad šitas populiarus žmogus pasirodė besąs toks pats kaip ir jo aplinka.

Kitokios odos spalvos žmogus, kalbantis mums nesuprantama nėra blogesnis už mus

Bet juk nebūsim per amžius Krepšinio šalimi. Kažkada ima ir praeina tas laikas, kai jaunuoliams iš nušiurusių daugiabučių vienintelis būdas pajusti tikro gyvenimo skonį – tapti krepšinio žvaigždėmis. Prisistatėm arenų ir prisipirkom televizorių per visą sieną, bet nebeliko kam žaisti.

Tai jau ne antroji religija, o tik žaidimas, nes mums jau nebereikia krepšinio pergalėmis bandyti įrodinėti savo vertę ir tikėtis, kad bent dėl jų mus kažkas pastebės ir ims gerbti. Dar bus tų pergalių, o gal ir medalių, bet jos nebeturės tokios sakralinės reikšmės, kaip „Žalgirio“ prieš CASK arba pirmosios Nepriklausomybę atgavusios Lietuvos rinktinės iškovoti medaliai. Tai tik žaidimas, todėl džiaukimės krepšininkų pergalėmis prieš Estiją ir Ukrainą, futbolininkų - prieš San Mariną, o jeigu kitą dieną nepasiseks, tai juk lažybų punkte palikote tikrai ne paskutinius savo eurus.

Po varganos Lietuvos futbolininkų pergalės prieš San Mariną puoliau domėtis, ar mūsų atrankos grupėje nėra Vatikano ir Monako rinktinių. Būtų bent mažytė viltis, kad galim dar prieš kažką laimėti.

Žurnalistas Paulius Gritėnas, dar tebevykstant varžyboms, „Facebooke“ paklausė: „O galima pasiimti pabėgėlius, kurie futbolą žaidę?“

Pakomentavau, kad jie ten daugmaž visi ant dykumos smėlio žaidė, kol laukė laisvos valties per Viduržemio jūrą. Tai geriau rinktis tuos, kurie savo sportbačius turi.

Taip bejuokaudami apie futbolą neišvengiamai sugrįžom prie pabėgėlių temos.

Kadangi viešosios erdvės diskusijos šia tema kuo toliau tuo labiau garliavėja, o aš pats jaučiuosi kaltas užtrolinęs visuomenę savo sekmadieniniu pamokslu „Delfi“ Nuomonių ringe, tai dabar pabandysiu paaiškinti, kaip įsivaizduoju pabėgėlių integraciją ir išvardinsiu keletą principų, kurių, mano nuomone, Lietuvai būtų prasminga laikytis.

Gailestingumas

Bet kuris nuo karo bėgantis ar tokiu besidedantis žmogus vertas gailesčio. Nes net ir tie, kuriuos paniekinamai vadiname ekonominiais migrantais, ne iš didelės laimės palieka savo gimtinę ir rizikuoja gyvybe keliaudami per jūras ir valstybių sienas į Europą.

Pakantumas kitokiam. Kitokios odos spalvos žmogus, kalbantis mums nesuprantama kalba, savaime nėra nei blogesnis, nei geresnis už mus. Jo buvimas šalia nesunaikins mūsų kultūros ir religijos, neprivers keisti gyvenimo būdo ir įstatymų, jeigu mes patys to nenorėsime. Išankstinis priešiškas nusiteikimas labiausiai kenkia mums patiems, nes priimame neracionalius sprendimus vadovaudamiesi baime ir stereotipais.

Išskaidymas

Pabėgėlių integracija neįmanoma, jeigu jie gyvens pabėgėlių centruose arba uždarame gete tarp panašių į save. Popiežiaus Pranciškaus pasiūlymas kiekvienai katalikų parapijai priimti po vieną pabėgėlių šeimą yra prasmingas dar ir todėl, kad viena šeima krikščioniškoje europietiškoje aplinkoje, jausdama rūpestį ir globą, labai greitai atsivers vietinės kultūros pažinimui. Mažuose Lietuvos miesteliuose gyvenančių kitataučių vaikai labai greitai perima lietuvišką gyvenimo būdą, o Kirtimų tabore izoliavęsi romai jaučiasi ir elgiasi kaip svetimi šitoje šalyje.

Vienodas įstatymų taikymas

Nuo pat pirmos dienos atvykęs į Lietuvą žmogus privalo gauti išsamią informaciją, kokie įstatymai čia galioja ir patirti, kad visos jo teisės ir pareigos galios be jokių išlygų į kokį nors ypatingą statusą, tautybę ar religiją. Smurtas artimoje aplinkoje bus negailestingai užkardomas, vaikų teisų pažeidimai grės jų paėmimu iš tėvų, o bandymai kelti riaušes – teismais ir realiomis laisvės atėmimo bausmėmis toli gražu ne europietiško komforto įkalinimo įstaigose.

Terorizmo užkardymas

Vakarų Europos šalių pavyzdžiai liudija, kad žinomiausių teroristinių aktų rengėjai ir jų organizacijos brendo iki žudynių ne vienerius metus, bet buvo atlaidžiai vertinami specialiųjų tarnybų ir teismų. Garliavos byla liudija, kad mūsų valstybės aparatas pajėgus lėtai, bet nuosekliai sudoroti bet kokį antisisteminį gaivalą, o ikiteisminiai tyrimai, pradėti prieš prorusiškus veikėjus, – kad valstybė gali apsiginti.

Pareiga tarnauti Lietuvai

Kiekvienas pretenduojantis apsigyventi Lietuvoje ir tapti Lietuvos Respublikos piliečiu šaukiamo amžiaus vyras turėtų atlikti privalomąją karo tarnybą. Tikiu, kad iš jos grįš puikiai mokėdamas lietuvių kalbą ir tapęs tikru Lietuvos patriotu, laisvės ir demokratijos gynėju.

Valstybės institucijų ir visuomeninių organizacijų pagalba ir kontrolė

Visos valstybės institucijos, pradedant Vaiko teisių tarnyba ir baigiant Veterinarijos tarnyba turėtų nuolat konsultuoti pabėgėlius ir prižiūrėti, kaip jiems seksis prisitaikyti lietuviškoje aplinkoje, pasitelkti nevyriausybines organizacijas, kurios tą prisitaikymą palengvintų. Prievolė integracijos laikotarpiu savanoriškai atsisakyti dalies privatumo ir geranoriškai priimti pagalbą turėtų būti įstatymų ar poįstatyminių aktų lygmenyje susieta su valstybės paramos dydžiu ir galimybe gauti Lietuvos pilietybę.

Kiek žemių reikia hipotetinei močiutei?

Savaitė prasidėjo nuo to, kad „Druskininkų naujienų“ redakcija persikraustė į kitas patalpas. Dabar mus rasite Druskininkų autobusų stoties pastate (Gardino g. 1). Įėjimas iš gatvės pusės, reikia užlipti suktais laiptais į antrą aukštą ir ten jau tikriausiai nepasiklysite.

Po baldų ir dėžių su popieriais tampymo reikėjo kažkur pailsėti. Todėl pirmadienį nuėjau į Druskininkų savivaldybės tarybos posėdį. Maniau, kad ten bus ramu, vėsu, kėdės patogios... Aną kartą, kai registruodamasis posėdį stebėti atvykusių svečių knygoje savo atėjimo tikslą pavadinau „pramoginiu“, tai tapo savaitės sensacija, o valdžios nelaikraštis net į rašinio pavadinimą tai iškėlė. Todėl dabar norėjau pasielgti kuo mandagiau ir kaip tikras estetas parašiau, kad atėjau „pasigėrėti tarybos darbu“.

Deja, ramiai ilsėtis ir mėgautis vaizdu, kaip vieningai liaudies išrinktųjų dauguma spaudo mygtukus balsuodami už savivaldybės administracijos parengtus sprendimų projektus, taip ir nepavyko. Pirmiausiai opozicionieriams užkliuvo, kad reikia nustatyti kainą, už kurią Druskininkų savivaldybės paslaugų ūkis vežios krovinius naujai įsigytu 9 tonų sunkvežimiu. Kadangi jiems niekaip nesisekė suprasti, kokiu būdu krovinių gabenimas iš verslo tapo viena iš viešųjų paslaugų, meras apsiėmė paaiškinti. Tokie jo paaiškinimai verti, kad specialiai jiems būtų sukurtas kažkoks naujas pasakojamosios tautosakos žanro pavadinimas. Šį kartą kalbėta apie močiutę ir devynias tonas juodžemio. Ne, gal ne devynias, o septynias, ar dar kiek mažiau, nes į devynių tonų bendrosios masės sunkvežimį telpa mažiau.

Pasakojimas apie žemę ir močiutę neturėtų jūsų klaidinti. Čia visai ne ta močiutė, kuri Latežeryje namą ant upės kranto statė, o paskui laimingai jį paliko savo anūkui. Tai kita, neįvardinta, galima sakyti hipotetinė močiutė, kuriai hipotetiškai gali prireikti tų gal septynių, o gal ir mažiau tonų žemių. Nesvarbu, kokiam reikalui. Visai ne pakrantei užpilti, nereikia čia tokių užuominų.

Taip smarkiai prireikia, kad jokia privati vežėjų bendrovė, kurių Druskininkuose nors devynių tonų sunkvežimiais vežk, to poreikio patenkinti negali. Nes mūsų hipotetinė močiutė juk žino, kad visokie ten verslininkai yra lupikautojai bei sukčiai, kurie devynias pensijas nulups, o paskui tų žemių taip ir neatveš - nei devynių, nei septynių tonų, nei dar mažiau.

Todėl supratingoji hipotetinė močiutė puikiai žino, kad padėti jai gali tik vienintelis žmogus, kuriuo ji pasitiki, bei jo paslaugų ūkis. Nes anas ypatingai gerbia savo šviesios atminties močiutės palikimą, negriauna jos tvoros, koks neteisingas teismas tai beįsakytų. Tik dėl tokio pagarbos pavyzdžio visos iki vienos hipotetinės močiutės anuo pasitiki ir tik iš jo žemių laukia. Visos po septynias tonas ar kiek mažiau. Kiekis čia juk nesvarbu, svarbiausia dėmesys paprastam hipotetiniam žmogui.

 Po tokių netikėtų linksmybių jau maniau galėsiąs ramiai ilsėtis iki posėdžio pabaigos, abejingai žiūrėdamas, kaip opozicija vis iš naujo siūlo tuos pačius kandidatus į jiems skirtus komitetų ir komisijų vadovų postus, o pozicija nieku gyvu už juos nenori balsuoti. Kai tai vyksta pirmą kartą, galima sakyti, kad yra kažkokia intriga. Antrą kartą būna keista - negi taip gali būti tikrame gyvenime? Trečią jau galima juoktis, nes neįprasto veiksmo pasikartojimas būtent tokią reakciją sukelia. Gal kada teko cirke matyti, kaip klounas tyčia pargriūva užkliuvęs už to paties daikto tris kartus iš eilės. Pirmąjį juokiasi tik patys nerimčiausi žiūrovai. Tie, kuriems iškeltą pirštą parodyčiau ir pradėtų juoktis. Antrą kartą prisijungia jau koks trečdalis salės, o trečią juokiasi visi. Nors buvo atliktas lygiai toks pats veiksmas, kaip ir pirmąjį kartą, nė trupučio ne daugiau juokingas.

 Nepagalvokite, mielieji, kad aš čia lyginu sunkų mūsų išrinktųjų darbą su kažkokiu cirku. Aš čia jums tik atskleidžiu žmonių juokinimo dėsnius. Galima sakyti, paslaptis, kurių niekas kitas nepasakys.

 Joks klounas tyčia nepargrius daugiau kaip tris kartus iš eilės. Nes daugiau kartojant tą patį veiksmą jis jau nebebūna nei juokingas, nei įdomus. Tada jau įsijungia visai kiti mechanizmai - žiūrovams tampa nuobodu. Jie pradeda muistytis, žiovauti, o paskui gali ir visai iš cirko palapinės išeiti namo.

Taigi, grįžkim iš hipotetinio cirko į visai tikrą Druskininkų savivaldybės tarybos salę ir prisiminkime kas vyko toliau. Opozicija siūlo - pozicija nepritaria, opozicija siūlo - pozicija nepritaria. Gali skelbti kur tik nori apie varžomas teises, pažeidžiamus įstatymus, bet žiūrovai nekreipia jokio dėmesio. Panašiai kaip šimtas pirmas mano rašymas apie jokių teismų neįveikiamas tvoras jau niekam neįdomus, nors tai nė kiek ne mažiau skandalinga, kaip ir tada, kai parašiau pirmą kartą.

 Viskas, kas tęsiasi pernelyg ilgai, sukelia tik nuobodulį. Ypatingai tai veikia televizinę kartą, pripratintą prie vis greitesnės kadrų kaitos, praradusią sugebėjimą ilgiau išlaikyti dėmesį.

Būtent todėl į skandalus įsipainioję politikai taip stengiasi kuo ilgiau vilkinti lemiamų sprendimų priėmimą. Visos lėtai dirbančios tyrimų komisijos, darbo grupės bei kelių instancijų teisminiai nagrinėjimai sugalvoti tik tam, kad mudviem su tamsta, mielasis skaitytojau, pasidarytų nuobodu ir mes užmirštumėm jų nuodėmes susidomėję kitais, gal ir mažiau skandalingais, bet naujais įvykiais.

Ar kova prieš patyčias mokyklose gali būti sėkminga, jeigu pati tų mokyklų steigėja praktikuoja jas savo oficialiame tinklalapyje?

Ar mėgstate mokyklines uniformas?

Anądien pagalvojau, kas gali būti šlykščiau už mokyklinių prekių muges prekybos centruose? Pamatęs išdėliotus mokyklinius reikmenis su dideliais nuolaidų skaičiais pirmiausiai suprantu, kad vasara baigiasi. Visai. Net jeigu lauke dar spigina saulė, iki oro raibuliavimo įkaitinusi miesto betoną.

Prisimenu, kad esu toks senas, jog ne tik man, bet ir mano dukrai jau nereikia į mokyklą.

Tai nėra jau taip blogai, nes tikiu, kad per visą savo gyvenimą žmogus niekada nebūna labiau engiamas ir morališkai prievartaujamas daryti ne tai, ką nori, o tai, kas parašyta visokiuose mokymo planuose, kaip vidurinėje mokykloje.

Blogiau už mokyklą gali būti tik darželis, kai jūs išvis neturėjote jokių teisių.

Vis dėlto moksleiviškas amžius, ypatingai paskutinės gimnazijos klasės, yra toks amžiaus tarpsnis, kuriam turime dėl ko jausti nostalgiją. Pirmoji meilė, pirmą kartą perskaitytos knygos, muzika, kuri tokiame amžiuje svarbesnė už visus kitus menus, naivūs bandymai protestuoti prieš veidmainišką suaugusiųjų pasaulio tvarką. Kiekvienos vienadienės nesėkmės sureikšminimas iki globalios katastrofos, kai jau atrodo visai neverta gyventi ir sugebėjimas tas nesėkmes visiškai užmiršti, kai tik atsiranda naujos galimybės.

Mes visą gyvenimą naudojamės pažintimis su žmonėmis, kuriuos sutikome mokykloje ir studijų metais. Ir kai jie tampa korporacijų vadovais ar viceministrais, su kuriais dabartiniai jų pavaldiniai bendrauja slegiami jų autoriteto, jūs jiems visada liksite ta mergaite su kasytėmis, kurios kuprinę antroje klasėje parnešė iki namų arba tuo išdaigos, apie kurią niekas taip ir nesužinojo, bendrininku.

Interneto socialiniai tinklai suteikia galimybę susirankioti savo draugus iš įvairių gyvenimo laikotarpių ir netrukus jie jau pradeda bendrauti tarpusavyje, pasakodami kaip apsikvailinote pradinėje mokykloje ar ekskursijoje į Taliną.

Turbūt jau pernelyg toli nukrypau nuo mokyklinių prekių mugės temos. Per tuos visus ryškius sąsiuvinius, aplankus ir liniuotes net nebeaišku, kur nugrūstas kačių ėdalas ar purškalai nuo erkių ir uodų. Sprendžiant iš tų pirmykščių įrankių, kuriuos parduoda prekybos centrai, mokykla išvis sustojo kažkur apie XIX a. pabaigą. Ar ten dar leidžiama mušti vaikus medinėmis liniuotėmis per pirštus ir klupdyti ant žirnių? Neleidžiama? Tikrai? Keista, nes rašymas ranka, kurio Švedijos mokyklos jau atsisako, arba daugelyje mokyklų praktikuojamas uniformų dėvėjimas, mano supratimu, yra tokios pat atgyvenos. Argumentai, kad taip nepasiturinčių šeimų vaikai apsaugomi nuo patyčių, kad jų tėvai negali jiems nupirkti brangių drabužių yra tokia pat atgyvena, nes specialiai užsakinėjamos siuvyklose uniformos kainuoja brangiau už kasdien gatvėje jaunimo nešiojamus rūbus. Ir be to yra gerokai nepatogesnės, sunkiau pritaikomos besikeičiančioms oro sąlygoms. Vienintelė vieta, kur gražu matyti gimnazistes su uniformomis, yra azijietiškos pornografijos tinklalapiai. Be to, patyčių dažniausiai sulaukia ne pigius, o neskoningai suderintus arba nešvarius drabužius dėvintys moksleiviai. Todėl dėl dvokiančios Gardino gatvės bendrabučio laiptine uniformos tyčiojamasi bus taip pat, kaip ir dėl tokius pačius kvapus skleidžiančių neuniforminių drabužių.

Kaip galime tikėtis, kad kova prieš patyčias mokyklose bus sėkminga, jeigu pati tų mokyklų steigėja - Druskininkų savivaldybė - praktikuoja jas savo oficialiame interneto tinklalapyje, skirtame informuoti gyventojus apie jos veiklą bei sprendimus. Pavyzdžiui, šią savaitę ten patalpintas keisto žanro anoniminis tekstas „Komitetų posėdžiuose – bendruomenei aktualūs klausimai ir opozicijos šou prisidengiant rinkėjais“, kuriame keli Druskininkų savivaldybės tarybos nariai kaltinami, kad uždavinėja klausimus, užuot nesigilindami balsavę už administracijos parengtus sprendimų projektus tarybos komitetų posėdžiuose.

Tekstas kupinas pykčio ir meninių detalių, pavyzdžiui apie neva drebančias vieno politiko rankas, skaitant pareiškimą. Pasirašytas konkretaus autoriaus toks rašinys galėtų būti publikuojamas kurioje nors žiniasklaidos priemonėje kaip nuomonė ar politinė reklama, bet ir tuomet keltų abejonių, ar pasirinktos priemonės atitinka Žurnalistų ir leidėjų etikos kodeksą. Valstybės ir savivaldybių institucijų pranešimams tas kodeksas netaikomas, nes jų autoriai nėra žurnalistai ar nuomonę reiškiantys politikai, o jų tinklalapiai - ne žiniasklaidos priemonės. Apdergtieji tarybos nariai galėtų skųsti  Druskininkų savivaldybės etikos komisijai tą nepasirašiusį administracijos darbuotoją, kuris, vietoje oficialaus pranešimo apie komitetų posėdį, įkišo į tinklalapį grupinius politinius interesus tenkinantį patyčių tekstą. Bet lyg tyčia tokia komisija Druskininkų savivaldybėje nesudaryta, nors tai padaryti kuo greičiau primygtinai ragina jau net ir Vyriausybės atstovas Alytaus apskričiai.

Juodojo kaspino dieną Druskininkai linksminsis „Vasaros aidų“ šventėje

Vasara neišvengiamai artėja prie pabaigos, o vėsūs pastarųjų dienų rytai primena rugsėjį. Net ir dieną, kai įšyla tarsi vidurvasarį, saulės spinduliai krinta jau kitokiu kampu, rudeniškai, o sausros iškamuoti beržai ir liepos po truputį atsikrato lapų.

Apie sausrą vėl iš naujo nerašysiu, prirašiau ir prišnekėjau savaitės pradžioje. Geriau pasidžiaugsiu, kad jau kitą trečiadienį, rugpjūčio 26-ąją, meteorologai mums žada kelis lašus lietaus.

Paskutinį vasaros savaitgalį Druskininkai tradiciškai pažymėdavo švente „Vasaros aidai“. Aidėdavo ji ne taip garsiai, kaip gegužės pabaigoje rengiama Kurorto šventė, bet vis būdavo papildoma proga sulaukti svečių iš didžiųjų šalies miestų, pagerinti viešbučių užimtumo statistiką ir alaus pardavėjų apyvartą.

Žiūriu į šiemetį plakatą, prisegtą prie tvoros, ir iškart suprantu, kad kažkas čia ne taip.

Pradėkime nuo datos.

Šventė vyks rugpjūčio 22 - 23 dienomis. Ką mes minime rugpjūčio 23-ąją?

Jeigu atsakymo nežinote, meskite šitą laikraštį šalin ir grįžkite į pradinę mokyklą kartoti kurso.

Teisingai, Juodojo kaspino dieną.

Baltijos kelyje rankomis susikibę trijų okupuotų šalių žmonės žinojo ką ta data reiškia.

Juodas kaspinas rišamas ant Trispalvės ne dėl gražumo, o todėl, kad tą dieną prisimename vieną tragiškiausių tūkstantmetės Lietuvos istorijos įvykių. Tądien pasirašytas Ribentropo - Molotovo paktas pasmerkė mus pusei amžiaus okupacijos, tremčių, žudynių ir gyvenimo sovietiniame mėšle.

Bet kažkam tame mėšle matyt buvo pakankamai šilta, kad nusprendė, jog tokią dieną dera linksmintis, tarsi kokioje separatistinėje Grūto liaudies respublikoje.

Įdėmiai peržiūrėjau šventės programą ir neradau joje svarbiausio renginio - Druskininkų lynų keltuvo atidarymo. Nes ne taip seniai dienraštis, kuriam mūsų savivaldybės meras mėgsta dalinti išskirtinius interviu apie savo namo pramogą, naujas drauges ir dūstančius pavyduolius, susimokiusius sunaikinti močiutės relikviją - tvorą, skelbė jo žodžius, kad keltuvai turėtų būti baigti iki vasaros pabaigos. Kadangi „Vasaros aidų“ programoje rašoma, jog tai yra „atsisveikinimo su vasara šventė“, tai kitos progos atidaryti keltuvus šią vasarą jau nebus.

Kasdien mažiausiai porą kartų pravažiuoju Maironio gatve, pro vieną iš dviejų lynų keltuvo įlaipinimo aikštelių. Senokai nemačiau, kad ten kas nors dirbtų. Bet tebestovi tvoros, kurias apeidinėdami pėstieji lenda tiesiai po ratais. Dar daugiau nerimo kelia faktas, kad keltuvų atrama sumontuota virš vandens parko požeminės automobilių stovėjimo aikštelės. Jeigu statant tą stotelę ji sugebėjo taip pasislinkti į šalį, kad staiga prireikė griauti parko sieną, tai kas dabar taip lengvai patikės, kad ir atramos apkrovos teisingai apskaičiuotos?

Šis pramoginis infrastruktūros objektas darosi vis įdomesnis, bet informacijos apie jo statybų eigą visuomenei pateikiama vis mažiau ir mažiau. O kadangi Druskininkų savivaldybės taryboje vis dar nesuformuotas kontrolės komitetas, galima pagrįstai klausti, ar ne todėl ieškoma būdų jo vadovu neskirti, kaip numato Vietos savivaldos įstatymas, opozicijos atstovo? Negi tikrai yra ką slėpti?

Skaitytojai anądien pranešė judančių darbininkų senokai nematę ne tik lynų keltuvo, bet ir senojo Druskininkų tilto per Nemuną remontuojamoje dalyje.

Remontuojamoje taip ilgai, kad po pirmo kurso „Druskininkų naujienose“ atlikinėjęs praktiką žurnalistikos specialybės studentas, kuriam pirmajam patikėjau parašyti apie stringantį tilto remontą, dabar jau yra žinomas žurnalistas.

Klausinėjantiems, kada baigsis viena ar kita amžiaus statyba, pastaruoju metu turiu aiškų atsakymą: iki 2016 m. rudens. Nes tada vyks Seimo rinkimai ir valdantieji politikai tiesiog pagal savo prigimtį privalės kone kasdien karpyti atidarymo juosteles. Net, jeigu, kaip per savivaldos rinkimų kampaniją atidarant Druskininkų sportininkų rengimo centrą, atidaromas objektas tik pusiau baigtas. Netikite - nuvažiuokite patys pasižiūrėti, ar ten vyksta kokia veikla.

Kam trukdys tiesiogiai renkami seniūnai?

Seniūno rinkimai Afganistano kaime

Jeigu galvojate, kad visokiausius reitingus ir tyrimų rezultatus apklausų rengėjai patys surašo iš lubų, tai turiu jus nuvilti - prieš porą dienų gavau prašymą iš šešių ilgiausių sąrašų, kuriuose išvardinti žinomi politikai, valstybės tarnautojai, teisininkai, verslininkai drauge su ekonomistais, žiniasklaidos atstovai ir visuomenininkai bei skirtingų sričių profesionalai. Apklausos rengėjai paprašė išskirti po penkis asmenis kiekviename sąraše, kurie, mano manymu, turi didžiausios įtakos Lietuvos raidai, visuomenei ir sprendimų priėmėjams.

Iš pradžių šiek tiek susierzinau, neradęs savęs nė viename sąraše. Bet savimeilę paglostė tai, kad apklausos rengėjai - sociologinių tyrimų bendrovė „Spinter“ - teigia atliekanti „didžiulės apimties elito sociologinį tyrimą“.

Kad jau prie elito priskyrė, tai vis kažkaip linksmiau.

Politikų sąraše radau ne tik Prezidentę, Premjerą, svarbiausių šalies politinių partijų pirmininkus ir kitus aktyviausiai besireiškiančius veikėjus, bet ir Druskininkų savivaldybės merą. O tada kiek pamąsčiau ir pažymėjau jo pavardę. Drauge su Dalia Grybauskaite, Algirdu Butkevičiumi, Gabrieliumi Landsbergiu ir Eligijum Masiuliu. Nes manęs buvo klausiama, kurie „...turi didžiausios įtakos... sprendimų priėmėjams“?

Nes kaip kitaip galima pavadinti tokius įdomius reiškinius, kai tvoros tampa tvirtesnėmis už ministrų kėdes, nelaikraštis už viešuosius pinigus rinkėjų smegenims plauti leidžiamas iki pergalingų rinkimų ir dar truputį, o tada su visais rakandais ir redaktore padovanojamas privatininkams, kad mažiau matytųsi galai, kokiais vingiuotais kanalais tai leidybai lėšos atiteka. Europos Sąjungos pinigai kone automatiškai skiriami bet kuriam savivaldybės projektui, per daug nesigilinant, kokią ten klimato kaitą stabdys pramoginės gondolos ir dyzelinis traukinukas.

Per penkiolika caravimo metų tie sprendimų priėmėjai Vyriausybėje ir ministerijose ateina ir išeina, o įtaka kaupiasi ir auga. Ypač per tą ministerijų pareigūnų grandį, kuri nėra politinio pasitikėjimo ir nesikeičia kartu su ministrais.

Apie įtakas teisėtvarkos institucijose viešai nepradėsiu spėlioti, nes buvęs STT vadovas, reguliariai dalyvaudavęs įvairiose mūsų mero šventėse, dabar jau tų pareigų nebeužima, bet dirba Seimo pirmininkės sekretoriate. Bet tarp teisėjų dar liko neįtakotų sprendimų priėmėjų, kurie išdrįsta parašyti sprendimą, jog tvora turi būti nugriauta.

Ne taip seniai politikai ėmėsi tiesioginių seniūnų rinkimų temos svarstymo. Apklausos rodo, kad žmonėms toks sumanymas patinka, bet nepatinka mūsų merui, kuris dar yra ir nepakeičiamas Lietuvos savivaldybių asociacijos prezidentas. Tiesioginių merų rinkimų, kuriuose jis pats sėkmingai dalyvavo, idėja šiai asociacijai tiko ir patiko, bet leisti žmonėms išsirinkti seniūnus - nenori. O tą nenorą grindžia labai įdomiais argumentais.

Pavyzdžiui, neseniai keliuose naujienų portaluose paskelbtame R.Malinausko straipsnyje šia tema bandoma įrodyti, kad renkami seniūnai be proto brangiai kainuos. Pačių rinkimų kainos paskaičiavimai nepateikiami, bet išmąstyta, kad tiesiogiai rinktas seniūnas privalės tapti mažu meruku ir turėti savo administraciją, „seniūnijai reikės teisininkų, finansininkų, ekonomistų, viešųjų pirkimų specialistų.“ Jau matau, kaip šiurpsta paprastas žmogus, įsitikinęs, kad savivaldybėse ir taip per daug veltėdžių valdininkų priviso.

Pabandykime atrasti logikos klaidą, kodėl savivaldybės paskirtam seniūnui administracijos kažkodėl nereikia, o tiesiogiai išrinktam jau reikės. O juk iš esmės nieko ir nepasikeis, tik seniūnas bus atskaitingas ne Jam, sėdinčiam savivaldybės rūmuose, o pirmiausiai savo kaimynams, seniūnijos gyventojams. Jeigu savivaldybei tų gyventojų interesai rūpi, tai kodėl jai turėtų nepatikti, kad ir seniūnui rūpės.

Bet tiesiogiai išrinkti seniūnai jau nebebus merų pastumdėliais, nes turės žmonių jiems suteiktą mandatą. Štai ko iš tikrųjų bijo Savivaldybių asociacija, o ne išlaidų ar tarnautojų skaičiaus padidėjimo. Tuomet taip reikėtų ir sakyti, kad savivaldybėje turi būti vienas caras, kurio valia galutinė ir neskundžiama, o jokių mažų carukų nebus. Numanant Savivaldybių asociacijos prezidento įtaką sprendimų priėmėjams, tikėtina, kad tikrai nebus. Bent jau per šią Seimo kadenciją.