Šiomis dienomis ir aš esu bostonietis. Neketinau rašyti šitų
iš pirmo žvilgsnio banalių žodžių, kol nepaskaičiau skaitytojų komentarų prie
pranešimų apie sprogimus Bostono maratone populiariausiuose lietuviškuose
naujienų portaluose. Nesu ypatingas jautruolis, bet šiandien man šlykštu liesti
tas pačias durų rankenas ir prekybos centrų vežimėlius bei vaikščioti tais
pačiais šaligatviais su žmonėmis, kuriems ant asfalto ištaškytas iš viso
pasaulio susirinkusių bėgikų kraujas tėra dar viena proga paskleisti neapykantą
Jungtinėms Amerikos Valstijoms. O labiausiai džiugina, kad šuns balsas į dangų
neina. Nepaisant jų lojimo,
nepriklausomai nuo to, turime dešiniąją ar kairiąją Vyriausybę, jau porą
dešimtmečių esame ir ateityje būsime JAV sąjungininkais ir draugais.
Netrukus po 2001 m. rugsėjo 11-osios Europos kairiųjų
intelektualų pastangomis simpatizavimas JAV arba Izraeliui tapo jei ne
įtartinu, tai bent jau kažkokiu nemadingu.
„Džihadas ir
McPasaulis yra dvi tos pačios monetos pusės,”- rašė knygoje „Sveiki atvykę į
Tikrovės dykumą“ kairių pažiūrų jaunimo pamėgtas filosofas Slavojus Žižekas.
Šaipytis iš teroristų medžioklę į visą pasaulį išplėtusio
buvusio JAV prezidento Džordžo Bušo tapo gero skonio požymiu, o Andersas Behringas
Breivikas įkalė paskutinį vinį. Sulaukti ginklų bei sprogmenų ieškančių
slaptųjų tarnybų pareigūnų kratos dabar jau turite daugiau galimybių,
pareiškęs, kad simpatizuojate JAV ir Izraeliui, negu bendrindamas socialiniuose
tinkluose „Al-Qaeda” pranešimus.
Jaunuoliai su gobtuvais ir palestinietiškomis skarelėmis iš
radikalios kairės ir skustagalviai iš dešinės paradoksaliai panašiai nekenčia
amerikietiškosios liberaliosios demokratijos ir laisvės tradicijos.
Vadovaujantis neomarksisto Herberto Marcuse radikalizuota pozityviosios
tolerancijos samprata, neteisingos pažiūros negali būti toleruojamos.
Puikiausias taikinys - meilė kapitalizmo simboliu tapusiai Amerikai. Specialiai
jiems paerzinti artėjant vasarai dėvėtų rūbų parduotuvėse dairausi marškinėlių
su Laisvės statula, kad iškart būčiau priskirtas prie retrogradų.
Dar įdomesni šiuo požiūriu yra mūsų radikalūs dešinieji
lipdantys savo ideologiją iš mėgėjiškų pagoniškosios mitologijos
rekonstrukcijų, homofobijos, antisemitizmo ir antiamerikonizmo. Ir mėgsta
cituoti tuos pačius rusiškos bei baltarusiškos kilmės informacijos šaltinius.
Persekiodami paramą iš Vakarų gaunančias pilietines
organizacijas Rusijos ir Baltarusijos autoritariniai režimai savo propagandos
priemonėse perša mums Šaltojo karo laikų dvipolio pasaulio vaizdą. Jame
sovietinis ir postsovietinis blokas bei Amerika su savo sąjungininkais
pateikiami kaip tarpusavyje konkuruojančios jėgos. Jokio gėrio ir blogio,
laisvės ir tironijos. Ir beveik natūrali išvada, kad tokiems mažiukams, kaip
Baltijos šalys, naudingiau laikytis bešališko neutralumo. Ir nepamiršti
istorinių ryšių, kultūrinio artumo kaimynams, kurie yra šalia, o ne už Atlanto.
„Na štai, taip ir maniau, Sadauskas ir vėl viską pritemps
iki kone landsbergiškos rusofobijos,” - atsidus skaitytojas.
Būtinai pritempsiu. Teiginys, kad vieni nemėgsta JAV, o kiti
- Rusijos, nėra adekvati opozicija. Čia jums ne pomidorų kečupas arba
česnakinis padažas prie picos. Yra esminis skirtumas tarp mūsų sąjungininkų ir
buvusių okupantų.
O tokiu metu, kai amerikiečiai išgyvena dar vieną žiaurų
sukrėtimą, turiu progą pareikšti, kad renkuosi amerikietišką svajonę,
amerikietišką laisvės ir demokratijos supratimą bei dėkingumą šiai didžiai
šaliai už viską, ką ji daro pasauliui. Daugiau nebesigėdysiu, kad mėgstu „Coca
Cola”, o ne pasaldinto šlapimo spalvos bei skonio „Buratiną” iš mano sovietinės
vaikystės, apdegusio veido vyriškis dryžuotu megztiniu su peiliais ant
pirštinės ir stambus vyrukas su ledo ritulio vartininko kauke bei mačete iš XX
a. 9 dešimtmečio amerikietiškų siaubo filmų seniai išstūmė iš prisiminimų visas
„Viešnias iš ateities”.
Kas bebūtų Bostono sprogdintojai, tikiu, kad jie bus
išaiškinti. Juk visuose mano matytuose amerikietiškuose filmuose būna tokia
pabaiga, kai blogis sulaukia pelnyto atpildo.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą