2013 m. balandžio 3 d., trečiadienis

Tik neatimkite iš manęs vairavimo malonumo


Po Velykinės pūgos jau spėjusi nutirpti ir išdžiūti vingiuota kelio juosta tęsiasi link horizonto, o po variklio dangčiu tūnanti benzininė šešiukė neskubiai, bet užtikrintai didina apsukas... Ne, tai ne scena iš XX a. devintojo dešimtmečio amerikietiško kelio filmo ir net ne citata iš benzingalviu save vadinančio Jeremy Clarkson knygos. Druskininkų apylinkių kelius net ir Lietuvos metų automobilio konkurso dalyviai pelnytai įvertino, kaip puikiai tinkančius pajusti vairavimo malonumą. Bet balandžio 6-ąją, kai Lietuvoje minima Saugaus eismo diena, mums ir vėl bus aiškinama, kad tas malonumas žudo, o vairavimas privalo tapti nuobodžia prievole vilktis paskui šiukšliavežę, kamuojamam žolėdžių aktyvistų ir samdomų vairuotojų vežiojamų politikų primesto kaltės jausmo.

Kone visi automobilių gamintojai jau diegia į serijinius automobilius arba bando sistemas, kurios neleis mums išvažiuoti į priešpriešinio eismo juostą arba kelkraštį, baksterti į priešais važiuojančio sedano užpakaliuką arba nudaužti staiga į kelią iššokusio šunėko. Automobiliai jau bendrauja tarpusavyje, parkuojasi patys, o mes tuo metu galime flirtuoti su šešiolikmete apsimetančiu kaliniu, kuriam elektroninė apyrankė neleidžia išeiti iš uošvės sodo namelio arba siųstis iš torrentų piratinę kino teatruose dar nerodyto filmo versiją. Kryptis akivaizdi - jie nori mus išvaduoti nuo vairavimo. Bet prieš tai dar turi įtikinti, kad vairavimas yra kančia, kurios norėčiau išvengti, o ne malonumas.

Prieš šešetą metų, kai Lietuvos keliuose per metus žūdavo per 700 žmonių ir avaringumu šiurpinome visą Europą, išties reikėjo kažką daryti. Eismo saugumo specialistai ir politikai rimtai padirbėjo ir jau nuo 2010 m. tų žūčių skaičius svyruoja apie tris šimtus. Jeigu kažkurioje kitoje srityje būtų pasiektas toks progresas, dėl nuopelnų susipeštų pusė Seimo, o patys specialistai važiuotų skaityti pranešimų apie savo sėkmę Trečiojo pasaulio šalyse, kur kelyje pirmenybę turi stipriausiai spaudžiantys garso signalą ir liesos karvės.

Žmonės žūsta ir nukritę nuo laiptų, skęsta eketėse ir užspringsta velykiniais kopūstais. Niekas neapsaugotas nuo atsitiktinės savo ar kito žmogaus klaidos, lemtingo aplinkybių sutapimo, išsiblaškymo ir bukumo. Todėl tolimesnis saugumo kelyje didinimas neišvengiamai reiškia automobilio valdymo atėmimą iš žmogaus ir patikėjimą tariamai neklystančioms elektroninėms sistemoms. Tik mano išmanusis telefonas su „Android” operacine sistema pakimba bent du kartus per savaitę, o praeitame amžiuje pagamintas automobilis per tą laiką nė karto nebuvo sustojęs žiedinės sankryžos viduryje ir pareiškęs, jog toliau niekur nevažiuos, nes susipainiojo savo paties mintyse. Kas bus atsakingas, jeigu išmanusis automobilis klaidingai nuskaitys navigacinės įrangos žemėlapio duomenis ir pažeis eismo taisykles arba įvairuos į telefonų parduotuvės vitriną?

„Kai automobilio elektronika pati galvos už mane, padėsiu raktelius ir visai nevažinėsiu,”- sako mano bičiulis Sigitas, vairuojantis 1992 m. laidos „Audi S4” ir neketinantis jos keisti į jokį šiuolaikinį įmantrių sistemų prifarširuotą automobilį. Gal ir nepritarčiau jo kategoriškumui, jeigu nematyčiau, kaip marginalizuojamas pats vairavimo malonumo supratimas, o iš būsimų vairuotojų egzaminuotojai verčiami reikalauti ne gebėjimo įveikti posūkius kontroliuojamu slydimu, bet važiuoti taip, kad automobilis išmestų kuo mažiau anglies dvideginio. Aš irgi iškvepiu anglies dvideginį, tai uždrauskite man giliai kvėpuoti.

Žiniasklaida reguliariai šiurpina mus jaunų vairuotojų sukeltų eismo įvykių vaizdais ir kaskart pasipila siūlymai apriboti jiems galimybę vairuoti galingus automobilius. O gal tiesiog išmokykime juos vairuoti? Nes dabartinė vairuotojų rengimo sistema vairavimo mokyklas verčia mokyti išlaikyti egzaminus. Kuo pigiau, greičiau. Pinigai eikvojami nežinia kam reikalingų vaizdo registratorių įsigijimui, užuot skyrus daugiau laiko vairavimo intensyviame eismo sraute įgūdžių formavimui. Jeigu jaunas žmogus ateina į vairavimo kursus visiškai nemokėdamas vairuoti, tai po jų jis tikrai netampa tokiu, kuriam patikėtumėte apledėjusiu vingiuotu keliu į mokyklą vežti savo vaikus. Jei labai nesijaudins, egzaminus iš antro ar trečio karto „Regitroje” toks išlaikys, bet kelyje bus arba beviltiškas stabdis arba grėsmės šaltinis.

Todėl visos kalbos apie eismo saugumą, mano supratimu, turėtų prasidėti ne nuo siekio išmušti mums iš galvų meilę greičiui, greitiems ir gerai valdomiems automobiliams, vairavimo malonumą, planų įrengti daugiau atitvarų, „gulinčių policininkų”, greičio kamerų ir visuomeninio transporto juostų, o nuo to, kaip mus visus paskatinti tapti geresniais vairuotojais.

Kažkada smagiai juokiausi iš 1993-ųjų Marco Brambillos antiutopijos „Visa griaunantis” („Demolition Man”), kurioje Sylvester Stallone vaidinamas herojus pateko į perversiškai saugius 2032-uosius. Tie metai dar neatėjo, bet jau nebejuokinga, nes mums pamažu peršamas būtent toks - saugus, sterilus, korektiškas ir beviltiškai nuobodus pasaulis. Būkit geri, sugrąžinkite mane atgal į XX amžių!