Neverkim prie ideologijų kapo...

„Kam reikalingi socialdemokratai ir konservatoriai?” – klausia naujienų portale „Delfi” Vladimiras Laučius ir randa atsakymą, kad daugpartinė politika ir šių dienų demokratija neįsivaizduojama be tradicinių ideologijų: „Geriau turėti tokius liberalus, socialdemokratus ir konservatorius, kokius turime, ir kartu turėti galimybę juos kritikuoti, nei turėti Prisidirbimo ar Nusitvarkymo partijas, kurių net nėra prasmės idėjiškai kritikuoti, nes idėjiškai jos yra beprasmės”. Kritikuoti patinka ir man, bet yra viena bėda – tradicinių ideologijų pavadinimais pasipuošusių partijų jau beveik nebeliko už ką kritikuoti. Ideologijos mirė ir jų skeletai seniai paslėpti taip giliai, kad kuo mažiau erzintų rinkėjus. O rinkiminėse programose surašyti pažadai ir juo labiau reali politika, vykdoma prisilietus prie valdžios, su partijų iškabomis beveik nesisieja.

Pradėkim nuo didžiausios valdančiosios partijos – socialdemokratų. Užgimusi iš darbininkų judėjimo ir užgrūdinta gatvių protestuose kairioji ideologija tinka prie sočių, savimi patenkintų socialdemokratų frakcijos politikų veidų kaip „Tarybinės” dešros griežinėlis ant kreminio torto.

LSDP pirmininkas ir premjeras Algirdas Butkevičius, trečiadienį pristatydamas Lietuvos pirmininkavimo darbotvarkės gaires Europos Komisijai, kalbėjo tą patį, ką nesunkiai galima įsivaizduoti šnekant ir jo pirmtaką konservatorių Andrių Kubilių. Arba bet kurį kitą politiką.

„Europa turi išlikti patikimumo ir augimo simbolis. ES piliečių gerovė priklauso nuo patikimos finansų ir ekonominės politikos, ir iniciatyvų, kurios skatina augimą bei didina konkurencingumą. Pirmininkaudama Lietuva sieks pažangos dėl teisės aktų, kurie padėtų stiprinti ekonomiką, mažinti nedarbą, taip pat skatinti atviros ir saugios Europos bei jos kaimynystės kūrimą“, – sakė A. Butkevičius.

Kitą savaitę, per Tarptautinę darbininkų dieną, jis galės pražygiuoti su savo partiečiais, pasidabinę raudona partine atributika, kad rinkėjai neužmirštų, jog valdžioje dabar socialdemokratai. O tada panaikins socialines pašalpas ilgai darbo nerandantiems varguoliams. Už tai jam nuoširdžiai paplos socialdemokratai provincijos milijonieriai, pradedant pačiu Lietuvos savivaldybių asociacijos prezidentu Ričardu Malinausku, kurie seniai skundėsi, jog vis sunkiau rasti už centus dirbti trokštančių juodadarbių.

Opozicijai vadovautis savo vertybėmis turėtų būti lengviau – nereikia priiminėti sprendimų. Bet ideologiniai skirtumai tarp Vytauto Landsbergio, Andriaus Kubiliaus ir Valentino Stundžio, kandidatavusių į Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų partijos pirmininkus, ne ką mažesni, negu tarp premjero ir opozicijos lyderio. Jeigu antrajame šių rinkimų ture už V.Landsbergį nubalsuos tie, kas pirmajame parėmė V.Stundį, partijos ideologija dar kartą bus perrašoma. Patriarcho sugrįžimas galėtų pritraukti tą TS-LKD elektorato dalį, kuri pernai buvo nukreivojusi Drąsos keliais, o dabar nedrįsta sugrįžti, kol partijai vadovauja juos atstūmęs A.Kubilius. Daugiausiai iš to laimėtų Liberalų sąjūdis, nes įgytų progą susirinkti modernios dešinės ieškančio didmiesčių jaunimo balsus. Pasislinkti dar toliau į dešinę tektų tautininkams, jaunalietuviams ir kitai nacionalistinei smulkmei.

Ideologijų merdėjimą Vakarų Europos politikoje nesunku įžvelgti jau nuo XX a. paskutinio dešimtmečio, kai daugumoje šalių kairiosios ir dešiniosios partijos pasikeisdamos vykdė ne kažin kiek besiskiriančią politiką, o kalbas apie pasaulėžiūrinius skirtumus varžė baimė prarasti nuosaikaus vidutiniojo sluoksnio rinkėjų palankumą. 2005 m. Didžioji koalicija Vokietijoje, kurią sudarė socialdemokratai su krikščionimis demokratais, tapo idealiu ideologijų laidotuvių vainiku.

„Politinę veiklą daugeliu atžvilgiu keičia grynasis ūkininkavimas ir administravimas,”- sakė tas pats V.Laučius Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto studentų korporacijos „RePublica” laikraščio „Post Scriptum“ redakcijos surengtoje diskusijoje ,,Politinės ideologijos Lietuvoje: genezė ir reikšmė“.

Ideologija pamažu tapo prabanga, kurią politinėje veikloje gali sau leisti tik negausūs marginalių radikalų sambūriai. O kadangi jų gaunamų per rinkimus balsų procentai apvalinasi iki nulio, tai tik dar labiau atbaido masinių partijų lyderius nuo minties prisiminti, kad kažkada jų nariai būrėsi vedami kažkokios politinės teorijos. Vertybių aukojimą dėl populiarumo įprasta vadinti populizmu. Tai irgi yra ideologija, tik kažkodėl dar niekas neįsirašė jos į partijos pavadinimą. O juk galėtų.