Niekur nemačiau užmirštų motinų statistikos

Tinkamesnio metų laiko šventei, kurios metu sveikinam mamas, niekaip nesugalvočiau. Pirmąjį gegužės sekmadienį net ir tokiais metais kaip šie, kai pavasaris nepadoriai ilgai kažkur užsibuvo, šviežia žaluma pasidabina kiekvienas gyvas stagaras, o dulkėti dar nepradėję vieškeliai patys mus parveda į saulės nutviekstus motinų namus po žydinčiomis kriaušėmis.

Reguliariai bandome suskaičiuoti, kiek vaikų, paliktų emigravusių tėvų, auga su seneliais, tetomis ar visai be priežiūros. Tik niekur nemačiau užmirštų motinų statistikos. Nesu kažkoks tradicinės išplėstinės kelių drauge gyvenančių kartų šeimos sampratos šalininkas. Tikiu, kad suaugę vaikai turi eiti kurti savo gyvenimo. Nuo ryto iki vakaro užpraeito amžiaus išmintį, kaip, jos įsitikinimu, padoru rengtis ištekėjusiai moteriai ir kur dėti išplautus šaukštelius, žarstanti anyta gali išvesti iš proto net ir pačią tolerantiškiausią marčią. Todėl skirtingų kartų gyvenimas drauge, net kai tai daroma vien todėl, kad jaunos šeimos neišgali nuomotis arba įsigyti atskirą būstą bei viliasi, kad tėvai dirbs nemokama savo anūkų aukle, yra pati prasčiausia išeitis.

O kai jau įsikuriama atskirai, jaunai šeimai pirmiausiai rūpi savi darbai, vaikų ligos, darželiai, ligos, gimtadieniai... Tėvus prisimename vis rečiau, net jeigu gyvename tame pačiame mieste arba rajone, vietoje apsilankymo tik paskambiname, paskui ir tą skambutį atidedame kitai dienai, savaitgaliui. O mama, lyg tyčia, sugeba paskambinti tokiu metu, kai bandau iš šalutinio kelio išvažiuoti į 4 juostų greitkelį ir pasukti į kairę. Arba automobilių turguje bandau išaiškinti pirkėjui Vidurinės Azijos stepių vėjų nugairintu veidu, kad geras vokiškas variklis privalo leisti tepalus per visas tarpines.

Nesvarbu, ar esate širdies transplantacijos operacijai vadovaujantis chirurgas ar iki dantų ginkluotas specialiojo būrio pareigūnas, suguldantis ant žemės randuotus banko plėšikus, mama jus prisimins kaip mažą berniuką ištampytomis pėdkelnėmis, kuris susigrūdo į nosį vyšnios kauliuką ir naktimis sapnuodavo vonioje matytą didelį vorą bei bijojo tamsos. Jeigu to nenorėsiu suprasti arba bandysiu ją pakeisti, mes tik dar labiau nesusišnekėsime.

Matau, kaip mano mama sensta, jūsiškės irgi nejaunėja, bet net tada, kai dėl amžiaus ar ligų joms išties reikės mūsų pagalbos, mano supratimu, svarbiausia bent retkarčiais pasakyti arba leisti suprasti, jog jos vertos pagarbos ir mums reikalingos ne ką mažiau, negu tada, kai buvome maži ir nuo jų priklausomi. Tai nėra veidmainystė. Kai nuvažiuoju aplankyti mamos, ji visuomet būna prigaminusi tiek maisto, kad užtektų pavalgydinti pusė Somalio. Net ir žinodamas, kad ne pačius pigiausius produktus ji perka už savo nedidelę pensiją, kurios mėnesio pabaigoje gali ir pritrūkti, negaliu atsisakyti sėsti prie stalo. Atsisakydamas paniekinčiau jos pastangas, rūpestį, kad sūnus, iš kurio, va, tik nutriušus barzda ir akys liko, bent kartą sočiai pavalgytų.

Karo bei pokario kartai maistas turi ypatingą reikšmę ir mes, jaunesnieji, to niekada iki galo nesuprasime. Mano mama vis prisimena, kaip grįždama į Neravus iš kitame Druskininkų gale veikusios mokyklos turėdavo šaltyje alkana kelias valandas atstovėti eilėje prie duonos parduotuvės ir tik sutemus parsirasdavo namo su keliais kvepiančiais kepaliukais. Todėl jos kartai galimybė sočiai pavalgyti reiškia tą patį, ką mums išmanieji telefonai ir beveik nauji automobiliai. Net jeigu paskui visą savaitę turėsiu gerti vaistus nuo skrandžio bėdų, niekada neatsisakysiu mamos išvirtos raugintose kopūstuose kiaulienos kulninės, keptos vištos, o tada, kai jau visai nebeliks jėgų ką nors praryti, dar ir saldžios arbatos su stora varškės sūrio rieke.

Kiekviena motina žino, kad jos sūnus ar duktė yra pats geriausias ir doriausias, o jei kartais ir suklysta, tai dėl to kalti apgaule iš tiesaus kelio išvedantys draugai, nesugebantys išskirtinių gebėjimų įvertinti darbdaviai ir nepakankamai mylintys sutuoktiniai. Sūnus negali metų metais neprasiblaivyti todėl, kad yra beviltiškas alkoholikas - tikriausiai kažkas tyčia kasdien jį girdo. Nėra jokios prasmės kiekvieną kartą, o juolab lankantis Motinos dieną, įtikinėti, kad taip nėra. Mama tik palinguos galva ir taip pažiūrės... Žinau, kad jei kada būčiau nuteistas už karo nusikaltimus, nekrofiliją ir pavogtus iš bažnyčios aukų dėžutės pinigus, mama bus paskutinis žmogus pasaulyje, kuris tikės, jog esu nekaltas.

Geriausias būdas išvengti perdėto mamos dėmesio tokią dieną yra drauge atsivežti savo vaikus. Tada pastangos primaitinti visam likusiam gyvenimui ir nuskaityti iš plėšomo kalendoriaus lapelių patarimai teks jiems, o jūs galėsite nutaisyti atlaidžią katinišką šypseną ir ramiai juos stebėti.