Ar kontrabanda galėtų išmaitinti Lietuvą?

Tikrasis Lietuvos žmonių kūrybiškumas pasireiškia
slepiant gabenamas per sieną cigaretes. VSAT nuotrauka

Vos tik viešoji įstaiga „Lietuva be šešėlio“ pristatė „Šešėlio žemėlapį“ internete, tautiečiai puolė žymėti taškus, kuriuose, jų manymu, nelegaliai prekiaujama alkoholiniais gėrimais, tabako gaminiais ir degalais. Daugiausiai didžiuosiuose miestuose, o pasienio savivaldybėse, kur šiukšlių dėžėse nerasite lietuviškomis banderolėmis pažymėtų cigarečių pakelių - vos vienas kitas. Jeigu, pasak Lietuvos laisvosios rinkos instituto atliktos apklausos, net 62 proc. Lietuvos gyventojų pateisina kontrabandą, nors tik trečdalis prisipažįsta, kad ją perka, tai kodėl nė vienas iš jų išrinktų politikų tiesiai ir atvirai nedrįsta pasiskelbti atstovaujančiu kontrabandininkų interesus?

Teisinti kontrabandą ir šešėlį, žinoma, yra siaubingai nepatriotiška, gal net nusikalstama. Todėl ir pabandysiu pabūti „velnio advokatu”. Ne tik išdėstyti argumentus, kodėl kontrabandą galima pateisinti, bet ir pristatyti galimą Lietuvos, kaip iš kontrabandos gyvenančios šalies, viziją.

Kai balsavome referendume dėl stojimo į Europos Sąjungą, informacijos apie jos vieningą akcizų politiką agitatoriai stengėsi neminėti. Lietuva drauge su kitomis naujosiomis ES narėmis išsiderėjo šiokį tokį pereinamąjį laikotarpį, ir naiviai manėme, kad per tą laiką ne tik kuro bei rūkalų kainos, bet ir mūsų pajamos bent priartės prie senųjų europiečių algų vidurkio. Juolab niekas negalėjo prognozuoti, kokios akcizinių prekių kainos bus pas mūsų kaimynus baltarusius ir rusus.

Pati idėja apmokestinti kurą akcizais, viršijančiais jo kainą be mokesčių, remiasi klaidinga prielaida, kad kuro vartojimą reikia mažinti, tarsi važinėjimas automobiliu būtų kažkoks žalingas įprotis kaip rūkymas arba alkoholio vartojimas. Tokiu būdu sukeltos kuro kainos ne tik brangina visas kasdienio vartojimo prekes, kurias juk reikia kažkaip atvežti į parduotuves arba pirkėjų namus, bet ir nekonkurencinga paverčia bet kokią ūkinę veiklą. Daugybės verslo rūšių neverta nė pradėti, nes didelės transporto išlaidos jas paverčia nuostolingomis. O kai viskas taip brangu, brangsta ir darbo jėga - kas gi dirbs už pinigus, kurių neužtenka kelionėms į darbą ir cigaretėms.

Brangus kuras lemia ir netolygią šalies teritorinę plėtrą. Žmonės tūno susigrūdę ankštuose blokinių daugiabučių  kambarėliuose, atiduoda didžiąją savo pajamų dalį už jų nuomą ir šildymą, o atokesnėse vietovėse lyg po Didžiojo maro griūva niekam nereikalingi apleisti namai. Pernelyg brangu važinėti į darbą, už kurį mokama vidutinė alga, ne tik šimtą, bet ir kelias dešimtis kilometrų. Toks nesveikas kuro branginimas grindžiamas dar ne taip seniai komunistais save vadinusių Europos kairiųjų ir žaliųjų prielaida, neva mažiau važinėdami galime sulėtinti klimato kaitą, o nuosavas automobilis - buržujų privilegija. Jaukioje pamiškėje gyvenančią šeimą su keliais vaikais, besidžiaugiančią žalumynais iš savo daržo, paežerėje sirpstančiomis žemuogėmis ir žydinčios pievos kvapais, jie norėtų priversti utilizuoti kantriai tebetarnaujančią 20 metų senumo „Audi 100”, sugrūsti į socialinį būstą mieste ir priversti važinėti visuomeniniu transportu. Ko neišvarė iš tėviškės pokario stribai, mokestinėmis priemonėmis išvarys sava valstybė.

Lietuviškas sugebėjimas prisitaikyti prie pakitusios aplinkos, rasti spragų įstatymuose, išgyventi ir verstis net tada, kai, atrodytų, jau nebėra iš ko, perduodamas iš kartos į kartą. Nepasitikėjimo visomis valdžiomis genas ypatingai stiprus provincijoje, kur įskųsti baltarusišku dyzelinu prekiaujantį kaimyną vis dar yra taip pat amoralu, kaip uždegti jo kluoną ar išprievartauti ožką. Iš pavydo tai kartais padaroma, bet skundikas visada smerkiamas, o nukentėjusiojo dėl jo skundo gailimasi. Paprotinė teisė, prieštaraujanti oficialiajai teisinei sistemai, kuo puikiausiai atsispiria bet kokiai propagandai per žiniasklaidos priemones ir valdžios sugalvotoms socialinėms akcijoms.

Turėdami tokias gilias tradicijas, vieną kartą galėtumėm pabandyti pažvelgti į akcizinių prekių kontrabandą ne kaip į grėsmę, bet kaip į galimą šalies ūkio plėtros kryptį. Visiškas ES išorinės sienos kontrolės atsisakymas neįmanomas ir netgi nereikalingas. Formaliai vykdydami visus įsipareigojimus Europai ir laikydami pasienyje veiklą imituojančius, bet prastai finansuojamus pareigūnus, galime sėkmingai tapti iš kontrabandos gyvenančia šalimi. Išlaikant tą pačią retoriką apie kovą su „šešėliu”, pakaktų neoficialių aukščiausių šalies vadovų patarimų muitinės ir pasienio policijos struktūroms kuo rečiau pastebėti, ką veža sieną kertantys automobiliai su lietuviškais numeriais, o toliau viskas susiklostytų savaime. Kontrabanda galėtų išmaitinti kelis kartus daugiau, negu dabar ja verčiasi, ne vien tik pasienio miestelių gyventojų. Už mūsų juk milžiniška ir nepasotinama ES vidaus rinka su astronominėmis kuro ir rūkalų kainomis. Vežk kiek nori ir tai bus tik lašas jūroje. O uždirbtus pinigus kontrabandininkai leis ten, kur gyvena - netaupydami apsipirkinės prekybos centruose, remontuosis automobilius, statysis namus, kirpsis plaukus ir valgys restoranuose. Valstybė praras po kelis šimtus milijonų litų per metus akcizų, bet tikėtina, kad keliskart daugiau atgaus per padidėjusį PVM surinkimą. O jeigu neatgaus, bus galima dar kartą sumažinti finansavimą muitinei.