Šv. Pranciškus sakydavo pamokslus paukščiams, o aš nuo
vėlyvos vaikystės, viską, kas geriausio yra atėję į galvą, suformulavau
vaikščiodamas po mišką - grybaudamas ar šiaip bastydamasis. Ir tik vėliau
atradau, ką suteikia paprastas banalus savo kiemo žolės pjovimas.
Mintyse kalbėti su savimi ar Dievu tikriausiai įmanoma ir
mieste, bet ten kažkas visuomet nutraukia, įsiterpia, klausia, reikalauja
dėmesio. Jei ne tiesiogiai, tampydami už skvernų ir reikalaudami centų, tai anoniminiu
šurmuliu, transporto srautu, tiesiog akyse kintančia aplinka. Turi arba
neišsiskirti iš bendro srauto, arba taikstytis, kai numindo ausis.
Mažesniame mieste save girdėti lengviau jau vien todėl, kad
tas srautas juda lėčiau, bet prisideda visiškas privatumo nebuvimas, kai
kaimynai iš gretimos laiptinės žino apie mane tai, ko nė pats nežinau.
Kiekvienas sutiktas arba mokėsi su mano žmona vienoje klasėje, arba prisimena
kelias tėvo jaunystės eilėraščių eilutes. Emigravęs iš sostinės į Druskininkus
dešimtmetį bandžiau prie to priprasti. Paprasčiausiai negalvoti, kas ir ką
šneka už nugaros. XX a. besibaigiant, darėsi vis aiškiau, kad tai gresia
visišku susmulkėjimu, kai pačiam pradės darytis įdomu santykiai tarp vietos
politikų buvusių žmonų ir jas pakeitusių jauniklių. Arba kažkas labai
šapranauskiškai baisaus.
Daugelis druskininkiečių iki šiol nesupranta, kaip galėjau
būtent tuo metu, kai kurortas, jų supratimu, atgimė naujam gyvenimui, pabėgti
už poros dešimčių kilometrų ir apsigyventi kažkur tarp pelkių kaip koks Šrekas.
Pabrangęs automobilio kuras suėda tai, ką sutaupau šildydamasis malkomis, bet
pinigai čia nėra tokie svarbūs. Svarbiausia, kad po darbo dienos užsidaręs
kiemo vartus atsiduriu savo privačiame pasaulyje tik su artimiausiai žmonėmis,
šunimi ir katinais, kurmiais ir kėkštais, žydinčiomis obelimis ir alyvomis. Ir
su žole, kuri viename kiemo gale užauga per sprindį, kol nustumiu vejapjovę į
kitą.
Žolės pjovimas yra ypatinga meditacijos rūšis, kurią
psichoterapeutai turėtų prirašyti savo pacientams kaip veiksmingą profilaktikos
priemonę nuo daugybės dvasios ligų. Kai kiti pjauna, o jūs žiūrite - neveikia.
Tada ima erzinti benzininio variklio triukšmas ir išvis sunku suprasti, kaip
kažkam gali teikti malonumą toks iš pirmo žvilgsnio nekūrybingas darbas. Tik
tada, kai pats einu paskui vejapjovę ir jaučiu, kaip mano pastangomis
netvarkingų stiebų chaosas virsta civilizuota, sukultūrinta erdve, mintyse
tariami žodžiai jungiasi į prasmingus sakinius. Net kai jie lieka neužrašyti,
tarsi paukščiams perskaitytas pamokslas, jau vėliau galiu iš atminties traukti
pusfabrikačius būsimiems tekstams. Atsargiai apuostyti, ar dar nesugedę, tinka
maišyti su šviežiomis aktualijomis, ar neprasmardins jų priplėkusiomis
užpraeito amžiaus ideologijomis.
Norėjau rekomenduoti bičiuliui vejapjovę, atsidariau
„Klippo” tinklalapį, o ten parašyta, kad nuo šiol šio prekinio ženklo sodo
technika bus pardavinėjama tik Skandinavijoje. Apmaudu, kad nesame verti
skandinaviškos kokybės. Bet galiu suprasti ir „Husqvarna” koncerno politiką -
nupirko legendinį, bet smulkų gamintoją, perkėlė jo ištobulintas technologijas
į savo brangiausius profesionalios serijos gaminius ir ko daugiau reikia?
Tiesa, kad sąžinė būtų rami, kurį laiką eksponavo „Klippo” vejapjoves visuose
didžiausiuose savo prekybos salonuose, nors jų labai ir nereklamavo. Bet
lietuviui bet kokią techniką duok kuo pigiau, o jei solidaus gamintojo, tai
„kaip naują”, vos 10 metų naudotą iš Vokietijos.
„Jūs esate vienas iš nugalėtojų,”- rašo man elektroniniu
paštu „Euro Millions” pasivadinęs adresatas skidopedro1990. Žinau, esu ir be
sukčiaus dovanų, bet jaučiuosi dėkingas kad tai priminė. Išgalvotus laimėjimus
tegul pasilaiko, nes man ta žinia su pinigais nesisieja. Nugalėtoju arba
pralaimėjusiuoju galima tiesiog būti.
Kai mes čia ne ypatingai pompastiškai minėsime Partizanų
pagerbimo, kariuomenės ir visuomenės vienybės dieną, labai norėčiau, kad ten,
pomirtiniame pasaulyje, visiems žuvusiems susprogdintose žeminėse, nušautiems
išdavusių bendražygių ir išmėsinėtiems stribynuose kažkas viską žinantis
pasakytų, jog būtent jie tame kare nugalėjo. Ir tik nereikia jų vardu
spekuliuoti, neva ne už tokią Lietuvą padėjo galvas, nes čia nepakanka vienam
darbo, kitam savaip suprasto teisingumo, o ir į valdžią vėl ir vėl pro visokias
landas grįžta anų stribų vaikai ir anūkai. Jų aukos kaina esame laisvi, o visa
kita kaip norėsime, taip ir susitvarkysime - pirmiausiai savo kieme, paskui
gatvėje, savivaldybėje, šalyje.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą