2013 m. gegužės 10 d., penktadienis

Slaptas populiarumo receptas: nieko nereikia daryti

Alfa.lt nuotrauka

Mūsų Premjeras Algirdas Butkevičius – unikalus žmogus. Kuo mažiau jis ką nors veikia, tuo sparčiau auga jo populiarumas. Panašu, kad po sunkmečio diržų veržimosi, mokestinių naujovių ir proveržių, mes išties labiausiai pasiilgome tokios valdžios, kuri paprasčiausiai paliktų mus ramybėje, ir gyvenimas ramiai tekėtų sava vaga be jokio jos kišimosi.

 Dar suprasčiau, jeigu jis atrodytų taip, kaip Artūras Paulauskas ano kandidatavimo į Prezidento postą laikais. Tas buvo gražus vidutinio amžiaus damoms iš rajonų centrų, priminė iškart kelis XX a. aštuntojo dešimtmečio romantinėse dramose matytus personažus. Kai tokį filmą atveždavo į nutriušusį kino teatrą paauglių supjaustytomis kėdėmis, prie bilietų kasų nusidriekdavo eilės, o svarbiausioms miestelių ponioms – prekybininkėms ir partijos vadukų žmonoms vietos būdavo rezervuojamos asmeniškai. Padūsavę, kai svajonių vyriškis gerai pasiūtu kostiumu bučiuoja pagrindinę filmo veikėją besileidžiančios į Viduržemio jūrą saulės fone, jos grįždavo į standartinius butus ir pamatydavo išsidrėbusius ant sofos priešais ledo ritulio varžybas rodantį „Šilelį” pilvotus ir pleiskanotus savo vyrus.

Bet grįžkime prie Premjero. Kadangi visai nepiktą naujametį Algio Ramanausko raginimą įsidėti kontaktinius lęšius, kad neatrodytų kaip koks prietaisas, socialdemokratai suvokė tik kaip įžeidimą, belieka spėlioti, kodėl būtent toks lyderis dabar labiausiai tinka ir jiems, ir jų rinkėjams? Kur jo populiarumo paslaptis, koks bendras bruožas vienija visus tuos juo pasitikinčius žmones?

Pavadinčiau tai nuovargiu. Šis žodis labiausiai tinka apibūdinti tą būseną, kurioje įklimpome. Nuovargis nuo permainų atsirado tada, kai Permainų koalicija pasivadinusi TS-LKD, abiejų liberalų bei valinskininkų koalicija reguliariai bet neprognozuojamai mus džiugindavo vis naujais būdais stabilizuoti viešuosius finansus. Tai yra daugiau paimti iš mūsų ir mažiau išleisti viešiesiems reikalams, kad skirtumas tarp biudžeto išlaidų bei pajamų kaip nors sumažėtų. Tik nepamanykite, kad aš dėl to juos kaltinu - tokie sprendimai buvo tiesiog neišvengiami, kaip neišvengiamas buvo ir jų pralaimėjimas 2012 m. Seimo rinkimuose.

A.Butkevičiaus neryžtingumas lėmė, kad jau pusę metų gyvename daugmaž ramiai ir pradedame jaustis tikri, kad rytoj bus nei geriau, nei blogiau, negu šiandien.

„Neplanavome ir neplanuojame imtis skubotų, nepamatuotų pertvarkų ir nelenktyniausime parengtų įstatymų projektų gausa. Ne nuo kovingos retorikos pareiškimų realiai gerėja žmonių gyvenimas, sumažėja nedarbas, padidėja minimalus atlyginimas, traukiasi šešėlinė ekonomika,”- sakė XXXI LSDP suvažiavime Premjeras.
Retorikoje tebekartojami revoliuciniai šūkiai apie socialinį teisingumą ir solidarumą, bet tik sudarinėjamos vis naujos darbo grupės, o jų pasiūlymai atgula į stalčius. Ar tai neprimena kitų daugiaženkliais skaičiais vadintų suvažiavimų laikų? Leonido Brežnevo laikų stabilumas vis dar yra tas prarastas aukso amžius, kai jau nebereikėjo bijoti Stalino represijų, o teisingai besielgiant galima buvo tikėtis valdiško buto po 15 metų ir „žiguliuko” po 25, tyliai ką nors vogti iš darbovietės arba spekuliuoti šešėlinėje rinkoje.

„Žmonės, ypač vyresni, sako, kad jie bijo euro įvedimo, aš manau, kad jie labiau bijo ne euro, bet pasikeitimų proceso. Aš esu tikras, kad šį procesą mes sureguliuosime,” – žada A.Butkevičius. O juk sureguliuos, net, jeigu kainos kils, jausimės taip, lyg šioje šalyje jau labai seniai visiškai nieko nevyksta.
Buvusios finansų ministrės Ingridos Šimonytės kompiuteryje paliktų „Excelio” lentelių gali pakakti iki pat kadencijos pabaigos. Atominės elektrinės nei statysime, nei nestatysime, skalūnų dujų gavyba sėkmingai klimps diskusijose su staiga pažaliavusiomis galimų išgavimo regionų bendruomenėmis... Daugiabučių renovacija užsiims savivaldybės, tai, nesėkmės atveju, ant jų bus galima sukarti visus šunis, o, jeigu pavyks, tai Vyriausybė turės kuo pasigirti.

Premjeras puikiausiai galėtų likusius trejus su puse metų neiti į darbą ir tik retkarčiais viešai pasakyti kelis sakinius apie tai, kaip jo pirmtakas nuvarė šalį ir pažadėti dar daugiau socialinio teisingumo. Gali būti miręs ir niekas to nepastebės, o reitingai pakils dar keliais procentais.