JAV karinė galia - vienintelė priežastis, kodėl mes dar neokupuoti

Šį savaitgalį kaip tik sukanka 10 metų nuo to Lietuvos įstojimo į Šiaurės Atlanto sutarties organizaciją (NATO) - politinio sprendimo, kurio prasmingumu dabar, prasidėjus Rusijos agresijai prieš Ukrainą, abejoja tik pacifistinių iliuzijų pasaulyje gyvenantys egzotiškų religijų išpažinėjai ir atviri Lietuvos valstybės priešai, bemiegėmis naktimis įsivaizduojantys, kaip sutiktų savo miestelio gatve žygiuojančius karius išvaduotojus pasidabinę Georgijaus juostelėmis ir klodami po tankų vikšrais gėlių puokštes, tarsi parodijuodami Jeruzalės gyventojus, Verbų sekmadienį klojusius palmių šakeles savo Mesijui.

 Nuo pat jos įkūrimo NATO visada buvo sovietmečio ideologų labiausiai demonizuojama jėga, Vakarų civilizacijos skydas, privertęs Pasaulinės revoliucijos planus pakeisti į taikaus dviejų skirtingų sistemų sambūvio ideologiją. Vargu ar kas iš mano kartos ir vyresniųjų galėtų neprisiminti kaip mokykloje per dailės pamokas juoda spalva keverzojo taikos balandžiams grasinusių NATO raketų mišką. O gal ir slapta svajojęs, kad jos pagaliau nušluotų šitą beviltiškai sustingusią laike melo ir prievartos šalį drauge su nekenčiama klasės auklėtoja, nesiteikiančiais lietuviškai suprasti kaimynais ir į kišenę sugrūstu pionieriaus kaklaraiščiu. Net jei drauge bus sunaikinta visa gyvybė Žemėje. Būtent todėl, kad, atsiradus NATO ir branduoliniam ginklui, karas su Vakarais būtų reiškęs susinaikinimą, Sovietų sąjunga sustojo plėstis, o mūsų tėvų kartai, išvargintai pokario nepriteklių, teko keli dešimtmečiai taikaus santykinai sotaus gyvenimo, jei tik sutikdavo prisitaikyti ir atiduoti duoklę oficialiajai ideologijai.

Bandau suprasti, kaip dabar mus, saugomus NATO, mato Rusijos gilumos gyventojai, skirtingai negu mes, nepatyrę išsilaisvinimo sąjūdžio džiaugsmo, o tik „perestrojką” ir Sovietų sąjungos žlugimą, kaip stichines nelaimes, sugriovusias paprastą ir aiškų jų pasaulėlį. Todėl po ilgesnės pertraukos pažiūrėjau baltarusių retransliuojamą RTR televizijos laidą „Vesti nedeli” su Dmitrijumi Kiseliovu. Kažką panašaus man teko matyti tik senose sovietinėse Stalino laikų ir nacių Vokietijos kino kronikose. Sukurta tokia kolektyvinės euforijos iliuzija, kad nuo jos apsvaigę žmonės galėtų įvykdyti bet kokius nusikaltimus žmogiškumui. Džiūgaujančios rusų minios primena kažin kokios sektos narius, kurie tuoj įžengs paskui savo pranašą į rojų. Jeigu V.Putinas šį vakarą pasakytų, jog reikia nusižudyti, ta minia šokinėtų nuo stogų ir netvertų iš džiaugsmo, kad jiems suteikta garbė mirti vadui įsakius.

„Kas mes esam? Ką mes išgąsdinsime?”- LRT „Pinigų kartoje”, diskutuojant apie retorikos Rusijos atžvilgiu įtaką verslui, klausinėjo „mažos agrarinės šalies” Žemės ūkio rūmų vadovas Andriejus Stančikas. Tas pats, kuris apie žemės pardavimą užsieniečiams neseniai pasisakė: „Reikia drausti, nes mūsų protėviai liejo kraują gindami šią žemę, tai ką mes paliksime savo vaikams?”

Kodėl taip keistai sutampa, kad visi, įgarsinantieji Rusijos interesus, yra dar ir šito keisto referendumo šalininkai?

„Savo būryje, ko gero, planuojame boikotuoti Europos parlamento, Prezidento rinkimus,”- radijo „Laisvoji banga“ aktualių pokalbių laidai „Vox Populi“ antradienį pasakė vienas Žemės referendumo organizatorių, ūkininkas Pranciškus Šliužas. Su tuo jį ir sveikinu, tik bijau, kad nepersigalvotų. O taip pat ir savivaldybių bei Seimo rinkimus boikotuokite - be jūsų tauta išsirinks protingesnius.

Džiaugiuosi, kad bent Jungtinėse Amerikos Valstijose turime tokį ambasadorių kaip Žygimantas Pavilionis, o ne kokį, atsiprašant, Prietaiso periferinį įrenginį. Net ir tuomet, kai mūsų politikai stengėsi gadinti santykius su JAV ieškodami Lietuvoje CŽV kalėjimų ir išvydami „Chevron”, jis nuosekliai kūrė Lietuvos, kaip patikimos amerikiečių sąjungininkės, įvaizdį. O dabar išdrįsta be diplomatinių vingrybių pasakyti, kad mūsų laisvei ateina grėsmė ir priminti Baltijos šalių elgesį prieš Antrąjį pasaulinį karą, „kai mes šventėme baliukuose su rusais Kaune, o suomiai statė Manerheimo liniją”.

JAV karinė galia ir Barako Obamos Briuselyje pasakytoje kalboje deklaruotas vertybių pirmumo prieš ekonominius interesus principas tebėra svarbiausi NATO sutarties 5-ojo straipsnio garantai bei vienintelė priežastis, kodėl mūsų miestų gatvėse dar nėra „žalių žmogeliukų” iš Rusijos. O kai Seimo narys Bronius Bradauskas vėl sakys, neva „turime elgtis kaip maža valstybė, maža rinka”, padovanokite kas nors jam pripučiamą gaublį. Kad bent kartą gerai jį apžiūrėjęs suprastų, jog jau dešimtmetį esame dalis didžiausios pasaulio rinkos - Europos Sąjungos ir galingiausio gynybinio bloko - NATO.