Šiltas vėjelis iš pietų atneša ne tik pavasarį, bet ir Maidano dūmų kvapą

Naktimis dar spusteli kelių laipsnių šaltukas, bet, jei automobilį iš vakaro pastatau priekiu į rytus, jo priekinio stiklo jau nereikia gramdyti - už mane tą darbą padaro vos pakilusios saulės šiluma. Išeidamas iš namų iki galo nuleidžiu tamsios spalvos langų roletus pietinėje pusėje ir grįžęs vakare galiu nekurti krosnies. Mūsų Rainius jau grįžo namo po dvi savaites trukusių pavasarinių gastrolių, šiemet gerokai mažiau suplėšytu kailiu ir beveik nešlubas. Dabar ės, laks vandenį ir snaus ant palangės, kol atgaus jėgas ir užsilaižys žaizdas.

Kovo 11-osios vakarą, pagarbiai vyniodamas Trispalvę, nuo aušros iki sutemų ženklinusią, kad mūsų namuose Nepriklausomybės atkūrimo diena yra šventė, o ne šiaip laisvadienis, prisiminiau, kaip mano senelis Adomas Kvietkevičius, gyvenęs Neravuose, pamatęs iš Vakarų besiartinantį tamsų debesį, sakydavo, jog lietus ateina nuo Lietuvos. Įprotis taip vadinti bus užsilikęs nuo tarpukario, kai po Luciano Želigovskio sukilimo Druskininkų apylinkės drauge su visu Vilniaus kraštu buvo prijungtos prie Lenkijos, o Nemuno upe ėjo demarkacinė linija.

Šnekant to meto kategorijomis, dabar gyvenu Lietuvoje, o dirbu Druskininkuose... Pastaruoju metu toks pasakymas įgauna naujų prasmių, nes lyg ir Lietuvos Respublikoje tebeesantis kurortas vis labiau primena kažkokį separatistinį darinį, kuriame galioja tik tie teisės aktai, kurie patinka vietiniams vadukams. Nepatiko Lietuvos žurnalistų etikos inspektorės sprendimas dėl propagandinio leidinio „Mano Druskininkai” - galima jo nevykdyti ir mokesčių mokėtojų pinigais ilgai ir nuobodžiai bylinėtis su šia valstybės institucija. Svarbiausia išsaugoti galimybę iki savivaldos rinkimų, numatytų 2015 m. pradžioje, į kiekvienus namus, nori kas to ar nenori, nešti gerąją naujieną apie gerus geriausio šalyje mero darbus. O prie progos ir triuškinti pavyduolius, kurie tų darbų gerumo įvertinti nemoka ir dar vis kokių nors priekabių atranda. Tai jiems valstybinės žemės per daug užsitverta, tai kuklios rąstinės trobelės, kurią velionė mero močiutė susirentė ant Ratnyčėlės kranto, tvora iki pat vandens užtverta, tai Tėvo namų valda Grūte iš valstybės neišpirkta. Negi tokiam žmogui, dieną naktį apie kurorto gerovę galvojančiam, jėgų negailinčiam tai į Belokūrichą, tai į Maroką, tai į Graikiją mūsų labui nuskristi, čia kas nors gali gailėti tų arų ir pakrantės metrų.

Ypač smagu, kai ginti savo tiesioginį viršininką nuo žiniasklaidos ir Aplinkos ministerijos tikrintojų „žurnalistiniais tyrimais” imasi dukart žurnalistinę etiką pažeidusia pripažinta savivaldybės viešųjų ryšių specialistė. Apturėjau malonumą stebėti pastarąjį jos svarstymą Žurnalistų ir leidėjų etikos komisijoje kaip tik už tokius pačius darbus, kai komisijos nariai net pavargo poniai Ramunei Šeštokienei aiškinti, jog žurnalistika ir viešieji ryšiai yra nesuderinami ir pradėjo šaipytis, klausdami, kur ji turi tą jungiklį, kuriuo persijungia iš vienų pareigų į kitas ir atgal. Jokia etiška žiniasklaidos priemonė tokio interesų konflikto, pripažinto iškart dviejų komisijų, neleistų sau toleruoti, bet čia juk leidinys, kurį Žurnalistų etikos inspektorė įpareigojo uždaryti.

Kai neįmanoma paneigti akivaizdžių faktų, belieka gąsdinti Latežerio kaimo žmones, kad ir jų tvoros bei pirtelės grius drauge su mero statiniais. Arba griebtis argumentų ad hominem, ieškant mano biografijoje tamsesnių dėmių, apie kurias pats ne kartą viešai rašiau gerokai didesnei skaitytojų auditorijai. Negi dabar turėčiau nusileisti iki ponios Ramunės lygio ir pradėti aprašinėti jos atsisveikinimo su kolegomis Klaipėdos spaudoje aplinkybes bei spėlioti, dėl kokios priežasties ir su kuriuo iš tėvų liko ponios vaikai po skyrybų? Nepradėsiu, nes R.Šeštokienė šiame žaidime yra per smulki veikėja, kad dėl jos būtų verta gaišti tiek laiko ir skirti jai tiek dėmesio. Juk dar neseniai ji taip pat entuziastingai tarnavo gretimo rajono merui konservatoriui, dar anksčiau - Seimo nariui liberalcentristui. Jei po 2015 m. ar dar kitų savivaldos rinkimų druskininkiečiai patikės valdžią kam nors kitiems, šitos ramunės ir agnės taip pat nuoširdžiai pamils kitus. Jei tik tie neprisimins, ką jos apie juos prirašė ir prišnekėjo.

O Šeimininkas, raminęs save, kad oponuoja valdančiajai daugumai šiame mieste tik tie pavėpę Keturi komunarai, perskaičiavęs pavadino juos Vienuolikos chebryte, grįžęs iš Atėnų būtinai turėtų paklausti savo ilgakojų patarėjų-padėjėjų, kaip čia nutiko, kad į opozicionierių organizuotą Ukrainos palaikymo akciją susirinko tokia minia žmonių... Ar čia seniai ir Viktoras Janukovičius taip pat tvirtai jautėsi su savo Regionų partija ir auksiniu klozetu, o kažkokie ten į Maidaną išėję idealistai atrodė niekinga mažuma? Šiltas vėjelis iš pietų atneša ne tik pavasarį, bet ir Maidano dūmų kvapą, keliantį šiurpą visiems pernelyg savo populiarumu pasitikintiems ir kitas nuomones atpratusiems girdėti patvaldžiams.