Mirė žurnalistas Leonas Daugėla

Leonas Daugėla 2014 m. vasarį

Kai vienas po kito išmiršta draugai, nors ir vyresni už mane, jaučiuosi kaip koks Amžinas žydas, kuriam teks gyventi tarp jaunų ir nepažįstamų svetimųjų. Šiandien Leono sūnus Arūnas paskambino ir pranešė, kur pašarvotas jo tėvas. Pabaigę darbus redakcijoje, besileidžiančiai saulei šviečiant į nugaras, mudu su žmona tylėdami važiavom iš Druskininkų į Varėną, iki pat užrakintos šarvojimo salės, kur po Švč. Mergelės statula paguldytas kūnas. Šį kartą kažkaip ypatingai pajutau, kad paties Leono čia jau nėra. Jis kažkur išėjo, tą kūną čia palikęs, gal link Matuizų ar Čepkelių, per vakarinio rūko nugultas tarpumiškių pievas.

Leonas Daugėla ir mano dukra Monika, 1999 m.

Buvom atvykę į Šarkiškes jo aplankyti prieš mėnesį, atpažinome tik išgirdę, kad tas pageltęs ir balta barzda apaugęs senukas kalba jaunu ir žvaliu Leono balsu. Kaip tuomet, kai įgriūdavo pas mus į redakciją su lauktuvių iš Gardino atvežtais „Belomor" papirosais, arklienos konservų skardinėmis ir kelių būsimų straipsnių rankraščiais. Arba vėliau, jau Šarkiškiuose, kai džiaugėsi sulaukęs pensijos ir vasarą traukiniais apvažinėjęs Vokietiją. Aukštas, liesas, visuomet su tuo pačiu odiniu fotografo krepšiu ant peties, nepraleisdavęs nė vienos progos pakalbinti nors ir triskart jaunesnių moterų bei merginų. Apie paprastus dalykus sugebėdavęs parašyti smagiai ir nekasdieniškai, neskirstęs žmonių pagal partijas ir ideologijas, bet niekada nepraleisdavęs progos demaskuoti apsimestinį šventeiviškumą.

Leonas buvo tikras „perestrojkos" laikų žurnalistas, labiau negu dykai išgerti troškęs pirmasis viešai atskleisti uždraustas paslaptis, pasišaipyti iš neliečiamų stabų ir suabejoti tiesomis, kuriomis nevalia abejoti. Dideliais bet neskubiais savo ilgų kojų žingsniais jis sugebėdavo apeiti daugiau, negu aš spėju apvažiuoti, įtikinti atsiverti pašnekovus, kurių niekas dar nekalbino.

Leonas 2012 m. pavasarį

Jo rankose būtent tada, kai reikia, atsirasdavo fotoaparatas - jokios skaitmenos, tik senutėlis „Zenit" arba mano dovanota „Praktika", jokių zoomų, tik šviesus „penkiasdešimtukas", jokių blyksčių, tik jautri nespalvota juosta, kurią pats ryškindavo. Viliuosi, kad man dar pavyks įkalbėti Arūną surengti jo tėvo fotografijos darbų parodą, nes išliekamąją vertę turinčių nuotraukų Leonas padarė gerokai daugiau, negu įmanoma vienu kartu eksponuoti.

Pirmiausiai išėjo druskininkietis Antanas Černiauskas, grojęs pirmoje lietuviško bigbyto grupėje su Miku Suraučiumi, paskui - poetas ir žurnalistas Stasys Stacevičius, dabar - Leonas Daugėla... Visi trys ne tik buvo pažįstami tarpusavyje, bet ir turėję tą pačią, nors ir skirtingai pasireiškusią, kūrybingumo kibirkštį, sudeginusią iš vidaus.

„Chirurgas iškart pasakė, jokių šansų: skrandžio nėra, kepenų nėra, plaučių irgi nėra..."- pasakojo apie tėvo paskutines dienas Arūnas Daugėla.

Leonas norėjo būti palaidotas senosiose Šarkiškių kaimo, kuriame pastaruosius 15 metų jis pragyveno vis labiau linkstančioje prie žemės svetimoje troboje, kapinaitėse. Šiemet sodybos savininkai buvo suplanavę senąjį sparčiai yrantį namą nugriauti. Paklaustas, kur tuomet kraustys, L.Daugėla tik numojo ranka: „Ai, bus matyt, gal neprireiks..." Neprireikė.