2014 m. kovo 20 d., ketvirtadienis

Šį kartą tai nesibaigs

Negražu klausytis, ką kiti žmonės šneka telefonu, stovėdami prekybos centro eilėje, bet ši dama juodvarnio spalva dažytais plaukais taip garsiai dalinosi savo išgyvenimais, tarsi pašnekovas ar pašnekovė būtų stiprokai kurčias: „Kada visa tai pasibaigs - įsijungiu televizorių, o ten vien apie tai, kad rusai puola Ukrainą ir jau gal tuoj mus. Nusibodo ta politika... Kaip tai niekada? Taip nebūna!”

Ko gero, tas žmogus jai pasakė tiesą - šį kartą tai nesibaigs. Pasaulis negrįžtamai pasikeitė ir keičiasi šią akimirką, o mums teks pratintis gyventi toje naujoje realybėje.

Apie 1980-uosius, kai mano tėvas grįžo aplankęs Kanadoje mirtina liga sergantį dėdę, žinodamas, kaip sunkiai jam ten pavyko išvykti, negalėjau sau paaiškinti, kurių galų jis nepasiliko anapus geležinės uždangos. Tą vasarą man ką tik buvo sukakę devyneri ir, vasarojant mamos tėviškėje, Neravuose, senelis jau neišvydavo iš kambario, kai vakarais įsijungdavo „Amerikos balsą” ir „Laisvosios Europos radiją”. Todėl žinojau, kad iš šito okupuoto krašto reikia mauti neatsiręžiant, vos tik pasitaikys tokia proga. Nes vilties, kad ta slogi pilka sovietinė sistema netrukus gali kaip nors pasikeisti, neturėjo net didžiausi optimistai. Todėl pavydėjau visiems, kam buvo lemta gimti ir Šaltojo karo laikais gyventi Vakarų pusėje.

Ir štai dabar, kai mano barzda jau pražilo, o tėvas pasiekė tokį amžių, kai kiekvienas nugyventas mėnuo yra Dievo dovana, pasaulis vėl bus padalytas į Rytus ir Vakarus, o mums teko laimė gyventi vakarinėje jo pusėje. Tai nebus Ronaldo Reigano Jungtinės Amerikos Valstijos ir net ne Vakarų Berlynas. Bet kai girdžiu specialiai mus padrąsinti atvykusio JAV viceprezidento Joe Bideno žodžius apie pasiryžimą laikytis kolektyvinės gynybos sutarties ir tvirtą pažadą pagal 5-ąjį NATO sutarties straipsnį suteikti reikiamą atsaką į agresiją prieš NATO šalį narę, nelieka jokių dvejonių.
Pirmosios atsargios sankcijos Rusijai sugalvotos taip, kad Vladimirui Putinui dar būtų palikta galimybė, neaukojant savo arogancijos, atsitraukti. Tarsi įspėjamasis šūvis, kurį policininkas privalo iššauti į orą prieš suvarydamas kulką į pigiame alkoholyje užmarinuotus kumpius peiliu bendrabučio kaimynes po laiptinę vaikančiam narsuoliui. Net ir žinodamas, kad po įspėjimo peilio jis vis tiek nepadės.

Po švelnių sankcijų, skirtų negausiam būreliui antraeilių veikėjų, seks griežtesnės, nutaikytos į visą Rusijos ekonomiką, bus nutrauktas bet koks bendradarbiavimas tarptautinėse organizacijose. Esu tikras, kad Rusija ne tik nepasitrauks iš Krymo, bet puls demonstruoti savo ambicijas ir imsis atsakomųjų veiksmų. Ji seniai laukė šitos progos užbaigti dar nuo Michailo Gorbačiovo laikų besitęsiantį taikų sambūvį su NATO šalimis. Paprastam rusui, gyvenančiam didžiulės šalies užkampyje, nusišikt ant kažkokių ten žmogaus teisių ir laisvių ar teorinės galimybės keliauti po pasaulį ir matyti parduotuvėse vakarietiškas prekes. Jis jų vis tiek negali įpirkti, nes neturi darbo nuo tada, kai uždaryta vienintelė kelių šimtų tūkstančių gyventojų miestelyje uždara žaislų gamykla, iš kurios pavogtų detalių, kaip bedėliotum, susirinkdavo tik kulkosvaidis. Jam visada reikėjo ne buržujiškos gerovės, o galimybės didžiuotis savo šalimi. Jaustis dalimi kažko panašaus į kiemo gaują, drįstančią išdaužyti snukį net ir apylinkės įgaliotiniui. Ir tik dabar V.Putinas tą jausmą jam grąžino.

Ir nesvarbu, ką savo tinklaraščiuose rašys Peterburgo intelektualai nelabai rusiškomis pavardėmis arba sudainuos DDT. Matant visą šitą į Vakarus besidairančią nesuprantamai sudėtingais žodžiais šnekančią liberaliųjų disidentų saujelę, paprastam rusui, nevalingai susigniaužia kumščiai ir kyla noras išdaužyti jiems snukius. Ne už kažką konkretaus, o tiesiog šiaip, kad žinotų, jog gali.
Rusijos atstovas Europos Taryboje Romanas Kokorevas, pagautas Krymo užkariavimo euforijos, jau viešai svajoja, kad į Rusijos sudėtį sugrįš Moldovos, Ukrainos, kitų SSSR respublikų, taip pat Aliaskos, Baltijos šalių, Suomijos ir Lenkijos teritorija. Negrįš, bet tegul dreba.

Todėl Druskininkų valdžios ir verslo viltys, kad rusai čia važiuos kaip važiavę, yra tik mandagus savęs raminimas. Atsibuskite, mielieji, mes vėl gyvename Šaltojo karo laikais. Įtariu, kad gudriausi iš jų jau planuoja, kuo užpildys savo viešbučius ir SPA centrus, kurių šalių rinkose, pritaikius lankstesnę kainodarą, galės rasti naujų klientų.


Be daugelio praradimų, sugrįžtantis Šaltasis karas sugrąžins tai, kas gali atstoti prarastą dalį gerovės ir suteikti mūsų gyvenimui prasmės - bus labai aiški riba tarp savų ir svetimų, draugų ir priešų, mūsų ir jų. Kaip anuomet, kai R.Reiganas kalbėjo apie Blogio imperiją, o sovietinė „Šluota” vaizdavo storą amerikoną dryžuotai žvaigždėtu švarku, apžergusį branduolinę raketą.