2014 m. birželio 5 d., ketvirtadienis

Ar susitaikymo ženklan jau galime pastatyti Druskininkuose paminklą Juzefui Pilsudskiui?

Druskininkiečiai dar nespėjo užmiršti, kaip prieš dešimtmetį iki pusės Druskininkų kurorto svečių atvykdavo iš Lenkijos. Viešbučių ir SPA centrų aptarnaujantis personalas po truputį mokėsi lenkų kalbos, o vietos politikai netgi buvo pradėję diskusiją, ar nevertėtų kaip nors pažymėti - jei ne paminklu, tai bent informacine lentele - vietos, kur poilsiaudamas Druskininkuose apsistodavo tarpukario Lenkijos maršalas Juzefas Pilsudskis.

O paskui prasidėjo pasaulinė ekonomikos krizė, lenkai apie 30 procentų devalvavo savo zlotą ir Druskininkai jiems tapo pernelyg brangūs. Na, ne taip jau iškart tas srautas nutrūko, bet per kelis metus mažėjo, mažėjo, kol visai sumažėjo.

Ne menkai prie to sumažėjimo prisidėjo ne tik finansinės priežastys, bet ir tai, kad kažkur išgaravo draugiški mūsų šalių tarpusavio santykiai. Na, ne taip jau visai išgaravo, oficialiuose valstybių vadovų pareiškimuose liko tie patys skambūs žodžiai apie strateginę partnerystę, bet po jų visuomet seka priekaištai dėl netesėtų pažadų įteisinti Lietuvos lenkų pavardžių rašybą, nesusipratimai dėl gatvių lentelių.

Beveik trečdalis DELFI užsakymu visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų bendrovės „Spinter tyrimai“ atliktos apklausos respondentų priešiška Lietuvai valstybe pavadino Lenkiją. Tai yra pavojaus signalas, kurį išgirdę privalome ne tik susimąstyti apie jo priežastis, bet ir imtis konkrečių veiksmų.

Lietuvos pjudymas su Lenkija ir Lietuvoje gyvenančių lenkų, rusų ir baltarusių tautinių mažumų protų užvaldymas yra Rusijos informacinio karo dalis, kuri jai geriausiai pavyko. Reikia naujo nacionalinio susitarimo, kuris padėtų tą priešiškumą įveikti. Pirmiausiai mes, lietuviai, turime įsipareigoti apie savo bendrapiliečius lenkus kalbėti ir rašyti tik gerai arba nieko, nepastebėti tomaševskinių provokacijų. Taip pat ir santykiuose su Lenkija turime išmokti negirdėti pavienių politikų nedraugiškos retorikos. O savo nacionalistus, kalbančius XX a. pradžios šūkiais, vyti su švabra tolyn nuo žiniasklaidos ir viešųjų renginių. Jei to nesugebėsime padaryti artimiausiu metu, tai kaip 1940 m. būsime Rusijos praryti po vieną, besiriedami tarpusavyje net ir mūsų šalių sunaikinimo pavojaus akivaizdoje.

Apie kelias raides abėcėlėje, gatvių lenteles ir žemės reformos klausimus galėjome diskutuoti taikos metu. Dabar vyksta karas. Ne toks, kaip prisimena mano tėvai, kai virš galvų praskrido vokiečių aviacija ir kažkur tolumoje pasigirdo bombų sprogimai. Kol kas šaudoma ir sprogdinama tik Ukrainoje, bet Baltijos šalys ir Lenkija naujojoje Rusijos ideologinėje doktrinoje aiškiai įvardijamos kaip priešai, kuriuos būtina sunaikinti. Ne patraukti į savo pusę, pavergti ir perauklėti, o būtent sunaikinti.

Žmonių, kurie dabar labiau įtakoja Rusijos Prezidento Vladimiro Putino sprendimus, galvose mūsų šalys, skirtingai nuo Vokietijos ar Prancūzijos, su kuriomis galima susidraugauti supriešinus jas su JAV ir įtakojant vidaus politikos procesus, yra didžiausia kliūtis „Rusiško pasaulio” vizijos įgyvendinimui. Mes per daug gerai pažįstame Rusijos imperializmą, sugebame rasti bendrą kalbą su demokratinėmis jėgomis buvusios SSSR erdvėje ir puolame solidarizuotis tai su gruzinais, tai su ukrainiečiais ir kurstome senuosius europiečius prieš Rusiją.
Lietuvių, latvių ir estų tautų išlikimas per 50 sovietinės okupacijos metų jau viešai vadinamas klaida, kurios antrą kartą Rusija nekartos. Jei mes dar kartą būsime okupuoti, laukia likimas panašus į Rytprūsių po Antrojo pasaulinio karo - neliks ne tik gyventojų, bet ir vietovardžių, menančių, kas čia gyveno.

Todėl dabar pats metas grįžti prie sumanymo Druskininkuose paženklinti J.Pilsudskio atminimą. Žinau, daug kas čia dėl to raukysis, bandys priminti tarpukario kovas dėl Vilniaus krašto, lietuviškų mokyklų ir kultūros veikėjų persekiojimą. Šiemet sukanka 75 metai nuo 1939 m. įvykių. Priminsiu, kad 1939 m. rugsėjo 17 d. SSRS įsiveržė į Lenkiją, rugsėjo 19 d. užėmė Vilnių, o rugsėjo 21 d. ir Vilniaus kraštą. 1939 m. spalio 10 d. pasirašyta Lietuvos-SSRS sutartimi Lietuvai buvo grąžinta dalis Vilniaus krašto. Druskininkai tuomet atiteko Baltarusijai ir tik 1940 m. lapkričio 6 d., buvo perduoti sovietų jau okupuotai Lietuvai.


75 metai yra ta riba, už kurios gyvų šiuos įvykius prisimenančių ir asmenines nuoskaudas tebesinešiojančių liudininkų jau beveik neliko, tik išmoktas iš istorijos vadovėlių tezes kartojantys jų palikuonys. Todėl atėjo tinkamas metas kalbėti apie susitaikymą, įvykius ir asmenybes prisiminti be emocinio užtaiso. Todėl ir tas paminklas ar lentelė jau nieko neįskaudins. Ypač, jei akcentuosime ne kovas ir aukas, o legendomis apipintą nusenusio maršalo draugystės su jauna gydytoja Eugenija Levicka istoriją. Galbūt paminklas galėtų būti skirtas jiems abiem ir pastatytas kaip tik dabar rekonstruojamame Sveikatingumo parke, kurį daktarė E.Levicka pradėjo kurti.