Būti skundiku – ne gėda, o garbinga pareiga

Norvegijoje dirbantis kaunietis, vidutinio dydžio gatviniame pietvakarių Lietuvos kaime stebėtinai pigiai nusipirkęs nedidelį dvariuką primenantį raudonų prūsiškų plytų namą su parko likučiais ir užakusia kūdra, neilgai juo džiaugėsi. Nupjovė kiemo žolę, praretino krūmus, aprinko šiukšles, pakeitė pakabinamą durų spyną ir pusmečiui išvyko iš Lietuvos uždirbinėti pinigų. Manė, kad nerimauti nėra ko – sodyba stovi pačiame kaimo viduryje, visiškai greta gyvena į civilizuotus žmones panašūs kaimynai, su kuriais spėjo susipažinti, svetimi ten nesilanko, tai kas gi galėtų nutikti?

Po pusės metų grįžęs į tėvynę, jis mane prikalbino drauge nuvažiuoti apžiūrėti namo, tikėdamasis, kad sugebėsiu kažką naudingo patarti jos tvarkymo reikaluose. Taip tapau vieninteliu gyvu liudininku, mačiusiu kaip per akimirką nuoširdus optimistas, kiekviename žmoguje bandęs įžvelgti pozityvų pradą ir šypsojęsis net tada, kai ne viskas pasiseka, buvo priblokštas lietuviškos realybės.

Raudonų plytų dvariukas pasitiko mus atlapotomis durimis, išdaužytais langais, po kambarius išspardytais nugriautos krosnies kokliais ir daugybe tuščių plastikinių pigaus vyno bei alaus butelių. Per vieną naktį taip suniokoti namo nesugebėtų net visi kaimelio gyventojai drauge susirinkę. Bet keisčiausia, kad nė kaimynai atkakliai tvirtino nieko nematę, o įkyriau klausinėjami nusukdavo žvilgsnį šalin tarsi vengdami išsiduoti, kad kažką žino.

Niokotojai, žinoma, turėjo būti to paties kaimo gyventojai, jų pačių paūgėję vaikai ir vietiniai girtuoklėliai, kuriuos visi pažįsta. Bet paskambinti policijai ir pranešti apie vykdomą nusikaltimą niekas nesugebėjo.

„Mes juk ne skundikai...“- pro sukąstus dantis sugebėjo ištarti pasiteisinimą primygtinai tardomas kaimynas.

Lietuviškoje paprotinėje teisėje pranešimas apie vykdomą nusikaltimą yra smerktinas veiksmas, gerokai gėdingesnis už bet kokį nusikaltimą, išskyrus vaikų seksualinį išnaudojimą ir dar kelias visuotinai netoleruojamas veikas. Tai būdinga ne tik neseniai iš laisvės atėmimo vietų išėjusiems ir tenykščiu garbės kodeksu tebesivadovaujantiems recidyvistams, bet didžia dalimi ir visai mūsų visuomenei.

Bendrovė „Spinter tyrimai“ Lietuvos laisvosios rinkos instituto (LLRI) užsakymu kasmet rengia reprezentatyvius gyventojų nuomonės tyrimus, kurių metu domisi, kokia mūsų šalies piliečių dalis pateisina degalų, alkoholio ir cigarečių kontrabandą bei nelegalų jų vartojimą. Dar prieš 2008 – 2009 m. krizę jų buvo stebėtinai daug, bet ne dauguma, o nuo 2010 m. jų skaičius stabiliai viršija 60 procentų.

Neteko girdėti apie reguliarius tyrimus, kiek žmonių toleruoja nusikaltimus ir teisės pažeidimus, nuo kurių nesijaučia asmeniškai nukenčiantys: Europos Sąjungos struktūrinių fondų ir tiesioginių išmokų grobstymą, pajamų slėpimą ir neteisėtą socialinių išmokų gavimą, algas vokeliuose ir vokelius gydytojų chalatų kišenėse. O svarbiausia – kokia dalis, sužinoję apie nusikaltimą, įskųstų jo vykdytojus.

Paprotinė teisė negali visiškai sutapti su rašytinėmis teisės normomis, bet darnioje visuomenėje jas papildo ir pratęsia. Neoriginalu kiekvieną kartą pirštu rodyti į prieš ketvirtį amžiaus pasibaigusią sovietinę okupaciją, bet šį kartą be to neišsiversiu. Nes būtent patirtis, įgyta per ilgus svetimų valdžių amžius, viena kitą keičiančias okupacijas ir rezistenciją suformavo daugelį lietuviškų paprotinės teisės normų. Įskųsti nacių okupantams žydų vaiką paslėpusį kaimyną ir stribams išduoti partizanų bunkerio vietą buvo tikrų tikriausias karo nusikaltimas, kuriam nėra senaties. Vėliau taip pat smerktinas buvo bendradarbių ir draugų skundimas KGB, o drauge, suvokiant jog buvome okupuoti, neigiamai vertintas ir bet koks bendradarbiavimas su okupantų teisėtvarkos institucijomis.

Po Stalino mirties grįžę iš lagerių tremtiniai ir politiniai kaliniai parsivežė ne tik ilgesingas dainas bei iš duonos nulipdytus rožančius, bet ir buvimo tarp kriminalinių nusikaltėlių patirtį. Sovietų sąjungoje per įkalinimo įstaigas perėjo tokia didelė visuomenės dalis, kad nusikaltėlių pasaulio žargonas, nelaisvėje sukurti anekdotai ir kriminalinės romantikos persunktos baladės, atliekamos prikimusiu balsu, pritariant gitara, užliejo visą šalį. O ypatingai jų reikšmė padidėjo sovietinio režimo griuvimo laikotarpiu, kai buvę „įteisinti vagys“ ir kriminalinio pasaulio autoritetai tapo raudonšvarkiais „naujaisiais rusais“ su storomis aukso grandinėmis ant kaklų.

Mes gi tuo metu kūrėme savo valstybę, ėjome į Europą, bet drauge atsinešėme ir sovietinių lagerių „paniatkes“, tai yra paprotinę teisę. Ir su neslepiama panieka stebėjomės vokiečiais ar skandinavais, skambinančiais policijai, vos tik pastebi įtartiną bruzdėjimą kaimyno kieme.

Kol didžiajai visuomenės daliai skundikas yra keiksmažodis, o sava valstybė – priešas, bet kokios pastangos mažinti toleranciją kontrabandai ir kitiems nusikaltimams neduos laukiamo rezultato. Net ir liudytojų apsaugos priemonių reikėtų mažiau, jeigu visuomenė solidarizuotųsi ne su nusikaltėliais, o su jų aukomis ir pranešusiais apie nusikaltimą sąžiningais piliečiais.

Reikėtų ilgalaikės programos, kurią įgyvendinant nuo vaikų darželio ir pradinės mokyklos būtų skatinami skundimo įgūdžiai, o pačiam žodžiui „skundikas“ suteikiama pozityvi prasmė. Juk būti skundiku – ne gėda, o garbinga pilietinė pareiga. Galimybė skųsti anonimiškai, deja, tik patvirtina įsitikinimą, jog tai yra gėdingas veiksmas, kurį reikia slėpti nuo kitų.

Mano straipsnių komentatoriai mėgsta priekaištauti, kad reikšdamas nuomonę „ir apie ratus, ir apie batus“ nepagrindžiu savo žodžių veiksmais. Tai štai, prašom, bebaigdamas kurti šį tekstą, tinklalapyje „e – policija.lt“ ne anonimiškai, o pasirašydamas tikrais savo asmens duomenimis įskundžiau į Vilniaus mero pareigas sumaniusį kandidatuoti poną Jurijų Subotiną už itin vulgarų tyčiojimąsi iš Prezidentės socialiniame tinkle „Facebook“. Nes jie ten, Vilniuje, balažin ką gali prikrėsti – dar paims ir išrinks jį meru. Tai reikia gelbėti sostinę man, kaimiečiui.