2015 m. rugpjūčio 7 d., penktadienis

Europos kultūros sostinė pagal Sočio olimpiados pavyzdį

Kai atvažiavau prie mano mėgiamo Samanio ežero saulei leidžiantis atsigaivinti po kiemo vejos pjovimo meldais kvepiančiame vandenyje, jų dar nebuvo. Bet kai išlipau, mane pasitiko tirštas vabzdžių debesis. Šiek tiek panašių į mažas museles ir sparnuotas skruzdėles vienu metu.

Teko ir anksčiau panašių matyti, bet tikrai ne tokio tirštumo spiečių.

O kai pabendrinau vabzdžių nutūpto automobilio stogo nuotrauką interneto socialiniuose tinkluose, sulaukiau virtualių draugų komentarų, kad tą vakarą panašus antplūdis pastebėtas prie Liškiavio ežero ir dar keliose vietose.

Gamta pokštauja toliau – Cijūniškės miške prie Seirijų žmogus vienu kartu rado per keturis šimtus baravykų. Net ir grybingais metais ten jų ir tris aptikti būdavo didelė laimė. O tradicinėse grybavimo vietose apie Merkinę, Marcinkonis ar Kapčiamiesčio girioje gali klajoti su tuščia pintine ir peiliu rankoje visą dieną, kol sutems, ir parsinešti namo tik kelias susiraukšlėjusias voveraites.

Mano senasis tėvas aiškiai pasakė dar vasaros pradžioje – žiema buvo be sniego, tai grybų nebus. O dabar, kai oro temperatūra perkopė simbolinę 30 laipsnių ribą, jau aišku, kad jų nebus iki pat rudens.
Šilta besniegė žiema galėjo lemti ir kai kurių vabzdžių rūšių aktyvumą. Erkių, mašalų ir tų pačių keistųjų skruzdžiamusių, nuvijusių mane tolyn nuo Samanio pakrantės.

Klimato ar kokie nors kiti pokyčiai veikia ir politikus. Va ir Druskininkų valdžiukė ėmė apie save taip gerai galvoti, kad užsimojo pretenduoti į Europos kultūros sostinės titulą.

Negi sugundė prisiminimai apie VEKS. Taip sutrumpintai buvo vadinama viešoji įstaiga, koordinavusi ir vadovavusi Vilniaus buvimą Europos kultūros sostine. Ne taip svarbu, kiek kritikos mūsų sostinė tuomet susilaukė, bet pinigai tiesiog sėmė Neries krantus.

Pagarbiai nulenkdamas savo plinkančią galvą prieš Druskininkų kultūrininkus, vis dėlto privalau pasakyti jiems patiems ko gero žinomą tiesą, kad iki to baisiai kritikuoto VEKS lygio mums dar šimtą metų augti. Tarsi pusbrolio vestuvėse susitikę ir eilėje prie lauko tupyklos drauge dainą užtraukę Švendubrės narsuoliai nuspręstų varžytis „Duokim garo“, o Jaunimo užimtumo centre išmokę prijungti gitarą prie stiprintuvo mokinukai – scenoje apšildyti minią prieš AC/DC koncertą.

Pirmieji tikriausiai išsiblaivys ir jau kitą rytą nenorės nė girdėti apie vakarykštį sumanymą, o antriesiems proto įkrės pirmą jų pasirodymą nušvilpę bendraamžiai.

Kiek didesnė bėda, kad mūsų žaviajame kurorte politinius sprendimus priimantys asmenys yra taip toli nuo kultūros, kad gali ir nesusiorientuoti. Bent jau toks įspūdis gali susidaryti stebint nesugebėjimą suvokti ribų tarp šiuolaikinio meno ir Vilniaus alėjoje parduodamų saldžių paveikslėlių, išdidžiai vadinamų tautodaile, šviečiančio fontano grojaraščio ir „Vasaros su M.K.Čiurlioniu“.

Teoriškai įmanoma pakartoti Druskininkuose Sočio olimpiados istoriją – pristatyti iki 2022 metų koncertų ir parodų salių, atsivežti tiems metams geriausius kultūros vadybininkus ir suvaidinti klestinčios kultūros miestą. Tiesa, žiūrovų ir klausytojų į renginius taip pat reikės atsivežti, nes vietos „Bočiai“ visų vietų neužpildys.

Pasibaigus sostiniavimo metams ir svečiams išsivažinėjus vienu mostu vėl tapsime gūdžia kultūros provincija, o naujuosius rūmus po kelių metų galės supirkti tie patys verslūs žmonės iš valdančiųjų politikų aplinkos, kurie jau kartą pavertė „Aido“ kino teatrą prekybos centru.
Originali gyva kultūra negali suklestėti davus nurodymą iš valdžios aukštybių. Savo darbo entuziastai veikia neskatinami, neprašydami palaiminimo. Politikai gali tai suprasti, įvertinti ir padėti kūrėjams augti arba sudaryti dirbtines kliūtis, pakeisdami tikrą meną vienadieniu kiču bei ragindami savo aplinką juo žavėtis.

Dairydamasis į pradedamus griauti medinius „Nemuno“ sanatorijos korpusus, kuriuos perėmusi vietinė valdžia paprasčiausiai supūdė, pabandžiau įsivaizduoti, kaip atrodytų kurorto kultūrinis gyvenimas, jeigu prieš dešimtmetį tie žavūs medinukai būtų perleisti naudotis dailininkų ir muzikantų bendruomenėms. Įsivaizdavau viename iš jų veikiantį Druskininkų džiazo klubą, o kitame įsikūrusius plenero dalyvius čia pat aptarinėjančius su kurorto svečiais savo darbus.


Užteks svaičioti, viskas bus nušluota, o jei kada atsiras būdas iškaulyti iš Europos ar mūsų valstybės kelias dešimtis milijonų eurų, čia iškils dar vienas betono, stiklo ir plieno stebuklas, kuriame Gazmanovas galės traukti dainas gimusiam Sovietų sąjungoje elitui.