Apie vamzdį, dėdę ir merą, kuris čia niekuo dėtas

Kuo arčiau rinkimai, tuo mažiau norisi reikšti nuomonę politinėmis temomis, o už kiekvieno įvykio pradedu įžvelgti paslėptą politinę reklamą. Panašiai ne vienas komentatorius bandė interpretuoti ir vieną po kito viešojoje erdvėje pasipylusius pranešimus apie pradėtą Druskininkų mero Ričardo Malinausko veiksmų tyrimą Vyriausioje tarnybinės etikos komisijoje. Bet mūsų meras į Seimą nekandidatuoja ir netgi atkakliai neigia užuominas, kad socialdemokratų sėkmės atveju jam galėtų būti patikėta vadovauti Vyriausybei. Juolab VTEK pirmininkas Remigijus Rekerta atsistatydina, o iš likusių keturių jos narių viena yra deleguota Lietuvos savivaldybių asociacijos prezidento – to paties R.Malinausko. 

Neketinau šio įvykio kaip nors komentuoti, nes pažeidimas nenusišalinant nuo alkoholio licencijų suteikimo klausimo svarstymo, mano nuomone, yra procedūrinis ir mažareikšmis. Bet tą pačią savaitę Seimo narys Arvydas Anušauskas kreipėsi į STT, prašydamas išsiaiškinti, ar Druskininkų meras Ričardas Malinauskas nepiktnaudžiauja savo įgaliojimais, kai buvo nugriauta Antano Balkės skulptūra „Legenda“ su fontanu Taikos ir Šv. Jokūbo gatvių skvere, Druskininkuose. Tai jau rimčiau, bet nieko naujo – apie tą skulptūros nugriovimą „Druskininkų naujienos” rašė prieš mėnesį. Gerai jau gerai, patikėsiu, kad STT pareigūnai provincijos laikraščių neskaito ir, kol Seimo nariai į kokį viešai žinomą faktą pirštu nepabaksnoja, tyrimų nepradeda. Nė nebandysiu sieti to nepastabumo su dažnu STT vadovo Žimanto Pacevičiaus lankymusi Druskininkų elito šventėse. 

Nelaimė viena nevaikšto, ypač politikoje. Kol politinį žmogų lydi sėkmė, visa aplinka tiki jo neklystamumu ir joks kompromatas nelimpa nei rinkimų agitacijos, nei kitu metu. Druskininkų merą jau ilgiau kaip dešimtmetį lydi vien liaupsės nacionalinėje ir vietinėje žiniasklaidoje, o visus rinkimus jo vadovaujamas kandidatų sąrašas laimi triuškinama persvara. Pakanka parodyti kurorto svečiui ar į Druskininkus trumpam komandiruotam žurnalistui naujus viešbučius ir SPA centrus, pramogų parkus bei slidinėjimo trasas ir į mūsų merą jie jau žvelgia susižavėjimu spindinčiomis akimis. Tokį ilgą laiką liaupsinamas neatsilaikytų nė šventasis, o paprastas žmogus, kažkada atėjęs į politiką iš verslo, anksčiau ar vėliau neišvengiamai patiki savo neklystamumu. Tada visi, bandantieji išsakyti bent truputį kitokią nuomonę, jau tampa nebe diskusijos dalyviais, o priešais. Juk pamenate: „Jeigu priešas nepasiduoda, jis sunaikinamas”. Tokių „sunaikintų” ar „sunaikintinų” per dešimtmetį Druskininkuose prisiveisė ne taip jau mažai. Vieni, praradę darbus savivaldybės įstaigose, verslus ir viltį čia ką prasmingo nuveikti, tiesiog išvažiavo, bet vienas kitas vis dėlto pasiliko ir bando priešintis, jų nuomone, autoritarizmo įsigalėjimui. Ar bent jau įdėmiai stebi mero veiksmus ir laukia, kada jis suklys. 

Kaip tik šią savaitę, Druskininkuose dar nenutilus šurmuliui dėl anų dviejų pradedamų tyrimų, man pakliuvo į rankas gerokai įdomesnis dokumentas. Tarkime, kad tokie beveik rudeniniai vėjai atpūtė... Rugpjūčio 8 d. LR Seimo Antikorupcijos komisija, vadovaujama Ligito Kernagio, rašo Specialiųjų tyrimų tarnybos direktoriui Žimantui Pacevičiui, prašydama įvertinti, ar Druskininkų savivaldybės meras R.Malinauskas „neatliko veikos, už kurią yra numatyta atsakomybė pagal Lietuvos Respublikos baudžiamąjį kodeksą”. Už ką, kaip, kodėl? Vienu sakiniu L.Kernagio raštą lydinčių dokumentų atpasakoti nepavyktų, bet pabandysiu glaustai ir supaprastintai nusakyti visą istoriją. 

Seniai, labai seniai, dar aname amžiuje Druskininkų kurorto, kaip ir daugelio Lietuvos miestų daugiabučiai namai buvo šildomi šilumos tinklų įmonėje kūrenamu mazutu. Ką tik atėjęs į valdžią R.Malinauskas pažadėjo druskininkiečiams pigesnę šilumą, kuri bus gaminama iš dujų, gaunamų specialiai iš Baltarusijos į Druskininkus tiesiamu dujotiekiu. Visi pamename kaip jis, drauge su tuomet dar gyvu ir energingu A.M.Brazausku, uždegė simbolinį dujų fakelą. Tik dujos jam buvo patiektos iš baliono, nes veikti dujotiekis pradėjo gerokai vėliau. 2003 m. Druskininkų šilumos ūkis buvo išnuomotas „Dalkia” koncerno bendrovei „Litesko”, kuri iki šiol jį tebevaldo, gamindama šilumą iš brangiausių Lietuvoje dujų. Brangiausios jos yra todėl, kad abipus sienos, vaizdžiai tariant, ant vamzdžio tupi keletas tarpininkų, o pats vamzdis priklauso UAB „Intergas”. O jau tos bendrovės vienas iš akcininkų yra UAB „Dolaurus”, kuriai, pasak skundo autorių „kurį laiką vadovavo Druskininkų mero R.Malinausko dėdė iš mamos pusės Gintautas Miliauskas”. Mamos brolis, kitaip sakant. Tas faktas ar sutapimas gal ir nebūtų išaiškėjęs, jeigu Druskininkų meras panašiu laikotarpiu nebūtų, vėlgi pasak skundo autorių, „visapusiškai priešinęsis biokuro katilo statybai”.

Savo akimis nemačiau, kaip tas priešinimasis pasireiškė, bet prieš akis akivaizdūs faktai – kaimyniniai Lazdijai ir Varėna šilumą gamina iš biokuro, o Druskininkai tebedegina tas ypatingai brangias dujas. Sako, gal 2013 m. ir Druskininkai jau turės biokuro katilą. Nė nebandau tai sieti su faktu, kad dėdės ant vamzdžio jau nebėra, o meras išvis čia niekuo dėtas, nes investicijų į „Litesko” katilinę projektą birželio 27 d. suderino Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija. Senokai buvau sutikęs merą, tai nebuvo progos paklausti, ar neturi kito dėdės, kuris prekiautų biokuru. Bet STT būtinai paklaus. Juk negalėtų Ž.Pacevičiui kažkokie ten gal truputį draugiški santykiai su meru sutrukdyti atlikti pareigą Tėvynei. Ypač, kai L.Kernagis atsakymo laukia.

Olimpiniai medaliai reikalingi tik patiems sportininkams

Kuo labiau Olimpiadą transliuojančios televizijos komentatoriai netvardo savo emocijų, tuo daugiau žiūrovų bei klausytojų užduoda sau klausimą: koks skirtumas, ar bus vienu kitu olimpiniu medaliu daugiau, mažiau, ar visai nė vieno?

Komentatorius aš puikiai suprantu - toks jų darbas. Kai kažką dirbi, norisi, jog tai būtų prasminga, svarbu visiems. Net jeigu jūs dirbate kažkurioje pagal Europos Sąjungos reikalavimus įsteigtoje niekam nereikalingų paslaugų stebėsenos institucijoje, veikiausiai randate būdų įrodyti ne tik sau, jog be jūsų nesisuktų Žemė. Dar galiu suprasti pačius sportininkus ir jų trenerius. Jiems tai yra svarbiausias jėgų išbandymas, o dar ir piniginės premijos grįžus namo bus išmokėtos. Tik nematau jokios priežasties, kodėl žmogus, kuris pastaruosius ketverius metus nuo Pekino iki Londono olimpinių žaidynių sportavo tik nuvilkdamas savo kumpius nuo automobilio iki minkšto kaip šviežia bandelė savo svetainės fotelio, staiga turėtų tapti kokio nors septyniolikasupusekovės entuziastu. Net jeigu sporto komentatoriai jam smulkiai išaiškins tos sporto šakos taisykles ir šūksniais ragins vienintelį Lietuvos atstovą neatsilikti nuo šiaurės vakarų korėjiečių bei Prarastosios nekaltybės salų sportininkų, neįžiūriu argumentų, kodėl jis neturėtų perjungti kanalo į tą, kuriame rodo praeitą dešimtmetį populiaraus veiksmo filmo pakartojimą arba pokalbių šou apie pastojusią nuo ufonautų moteriškę. Dar sunkiau suprasti, kodėl tokią puikią vasarą, kai sočiai pakanka ir šilumos, ir lietaus, sveikas žmogus turėtų savo noru leisti laiką priešais televizorių, žiūrėdamas, kaip kiti sportuoja, o ne pats važinėti dviračiu, plaukioti, bėgioti ar bent pasivaikščioti parko takeliais. Ką jau kalbėti apie žmogų, kuris turi bent kelių arų nuosavą pievutę prie namo ir gali patirti malonumą dukart per savaitę ją pjaudamas savaeige vejapjove. Arba po vėtros rinkti sode nukritusius obuolius ir laistyti agurkus šiltnamyje.

 Dažniausiai girdimas argumentas, kad sportininkai garsina Lietuvą. Ar daug nieko apie mus nežinančių tolimų kraštų gyventojų sužinotų, jog yra tokia nuostabi šalis prie Baltijos, jeigu Virginijus Alekna būtų švystelėjęs diską truputėlį toliau ir, vietoje ketvirtosios vietos, parsivežęs bronzos ar netgi sidabro medalį? Viena eilutė olimpinėje statistikoje reiškia ne ką daugiau, kaip reklaminis lankstinukas apie Lietuvą įmestas į šulinį kur nors pusiaukelėje tarp Peru miestelio Nahui ir sostinės Limos. Jeigu truputį didesnis šalies žinomumas negeneruoja nei investicijų, nei turistų srautų, tai ne kažin kiek jis mums reikalingas. Vieno sirgaliaus rasistinis ar bent taip suprastas pasisklaidymas tribūnose atbaido nuo minties aplankyti Lietuvą gerokai daugiau žmonių, negu galėtų privilioti kokie penki mūsų sportininkų pelnyti aukso medaliai.

 Sporto pergalės paskatina didžiuotis savo šalimi? Labiausiai ja didžiuojasi tie mūsų bendrapiliečiai, kurie kasdien skundžiasi, kad Lietuva jiems neduoda tokio darbo, kuriame būtų mokama oriai pragyventi leidžianti alga, nemoka pašalpų, nemoko vaikų, negydo, neasfaltuoja gatvelės per kolektyvinius sodus ir išvis čia nėra teisybės. Penkios minutės pasididžiavimo nieko nepakeis. Tai, atsiprašant, mums naudinga kaip rytinė erekcija kartą per metus senam viengungiui. Dar yra tie, kurių pasididžiavimas Lietuva seniai peraugo į kitų tautybių, rasių bei visų „netikrų lietuvių” niekinimą. Niekam ne paslaptis, kad tarp aistringiausių sporto sirgalių yra nemažai radikaliosios dešinės politinės orientacijos organizacijų ir judėjimų narių bei šalininkų. Jų pagausėjimas vargu ar pridės mūsų visuomenei stabilumo.

 Pabaigai derėtų užsiminti ir apie sportininkams pažadėtas pinigines premijas už Olimpiadoje pelnytus medalius bei visokias pompastiškas sutikimo ceremonijas. Jeigu visi Lietuvos olimpiečiai parsivežtų po aukso medalį, ko gero tektų didinti mokesčius tiems, kas juos dar moka. Net ir tai, kas bus išmokėta dabar, yra paprasčiausias populizmas. Politikų pastangos pasišildyti sportininkų vienadienės šlovės spinduoliuose, fotografuojantis su jais, dalinant padėkas bei žadant paramą, rinkiminiais metais jau nieko neapmulkins. Panašiai, kaip Premjero nubrozdinta nosis neprivers jo gailėtis tų, kurie ketverius metus jį keikė už visus krizės sunkumus, Prezidentės nuotrauka su penkiolikamete plaukike nesuteikia vilčių, kad Prezidentūra staiga ims daryti mažiau klaidų užsienio politikoje. Didžiausias premijas sportininkams moka visokie egzotiški autoritariniai režimai, valdantys daugiau ar mažiau nuskurdintas šalis, o, pavyzdžiui, Didžioji Britanija, kurioje gyvena mūsų auksinė plaukikė Rūta Meilutytė, savo sportininkams už medalius nemoka nė penso.

M.Ambrazo (ELTA) nuotrauka

Iš triskart dažytų skulptūrų ir skraidančių gondolų miesto

Pokalbis, nugirstas Veisiejų miestelio turguje:

- Ar žūrot su paciu limpiadų?

- Pas mumi būlbėsa tokia Kalarado grambolių alimpijada ir dar Lakudra apsikacavo pas susiedų tuščian tvartan, o kacinus jau dzidelius už pakarpos parnešė, tai nėr kap skandzyc. Nėra kadu anei televizoraus incijūngc. 

Visi kiti dar ilgai švytėsime džiaugsmu, pamatę neišgalvotą Pelenės istoriją. Niekam nežinoma našlaitė iš Kauno išvyksta į Karalystę už jūrų ir savo pastangomis tampa Auksine princese, kuriai atsistojusi ploja Prezidentė, o prie televizorių prilipusi tauta alpsta iš susijaudinimo. Tarp viso išgalvoto ir suvaidinto televizinių aistrų šlamšto tik šitos džiaugsmo ašaros nekelia abejonių savo tikrumu, nors žinome, kad sportas - tik žaidimas, o akimirkos šlovė neužtrunka ilgiau už šiltą vidurvasario liūtį. 

Kas vakarą paukščių balsus nustelbiantis žiogų orkestrėlis ir rytais ant nesuskaičiuojamos daugybės voratinklių spindintys sunkūs šalti rasos lašai primena, kad ką tik prasidėjo rugpjūtis, tad geriausiu atveju mums liko dvi ar trys savaitės vasaros. Nes paskutinės rugpjūčio dienos jau būna rudeniškos, atvėsta naktys. O tiems, kas šią vasarą neatostogauja arba jau atostogavo anksčiau, liko 2-3 šilti savaitgaliai, tai yra 4-6 malonaus gyvenimo dienos. Ir viskas. Toliau ruduo, šalnos, rinkiminiai drabstymaisi purvais, šildymo sąskaitos... O jeigu pridurčiau: ruduo su nauja valdžia, energetinės nepriklausomybės vilčių laidotuvės, antroji krizės banga, nauji mokesčiai ir mokestinės lengvatos nugalėtojų draugams bei rėmėjams? 

Nereikia, ne dabar, juk dar rugpjūtis, vasaros šventė tęsiasi. Ypač Druskininkų kurorte, šią vasarą skęstančiame gėlynuose ir besimatuojančiame XIX a. poilsiautojų apdarus. Butaforija, teatras, bet vis tiek tikresnis už vienadienę pajūrio kurortų surenkamų paviljonų klounadą.  Mes neturime jūros, prie kurios vieną tvankų savaitgalį sulėktų pusės milijono budulių banda, miegotų išsinuomotuose šiltnamiuose, kopose ir surūdijusių golfukų bagažinėse. Mes norime būti elitiniu teatro festivalio renginius, kamerinės muzikos koncertus ir šiuolaikinio meno parodas lankančių poilsiautojų kurortu. Tik kartais patys nepasiekiame taip aukštai iškeltos kartelės, ima ir išlenda iš prabangaus kostiumo kišenių ne Augusto Poniatovskio dekreto nuorašas, o plūgo rankenos arba treningų juostelės ir naujarusiška kaklo grandinė. Visą vasarą interneto socialiniuose tinkluose klaidžioja tris kartus skirtingomis spalvomis (melsvai pilka, raudona ir juoda) vienas sluoksnis ant kito perdažytos, Senųjų gydyklų parką kažkada puošusios, o dabar bjaurojančios Juozo Kėdainio skulptūros „Poilsis” (1959 m.) nuotraukos. 

Kurorto menininkų ir pečiais gūžčiojančių svečių nusistebėjimai ar net pasipiktinimas dėl parko trinkelių spalvų margumyno, šios skulptūros nutepliojimo ir Antano Balkės kūrinio „Legenda” sunaikinimo, planų istorinio kurorto centro kraštovaizdį sudarkyti skraidančių gondolų keltuvais, ne atremiami kokiais nors argumentais, bet išdidžiai ignoruojami. Paradoksalu, tačiau bet kokio tarimosi su ekspertais bei visuomene ir viešos diskusijos nebuvimas leidžia Druskininkams gerokai sparčiau įgyvendinti grandiozinius projektus bei įsisavinti europinių fondų lėšas. Kitas kraštutinumas būtų sostinės „Lietuvos” kino teatro istorija, kai visuomenininkų aktyvumas sužlugdė investuotojų planus. Todėl labai didelė mūsų visuomenės dalis linkusi jau geriau taikstytis su bet kokiu autoritarizmu, kad tik kuo greičiau būtų matomi rezultatai.

Demokratija tikrai nėra populiarus žodis, o kuo toliau nuo sostinės, tuo daugiau už savo asmeninę nenusisekusio gyvenimo tragediją kaltę verčiančiųjų savo pačių demokratiniu būdu išrinktiems politikams bei pačiai sistemai. Už tai jie pasiryžę garbinti kiekvieną, kas tik prasitaria galintis išvaduoti nuo laisvo pasirinkimo kančios, užsikrauti sau sprendimų priėmimo naštą.

„Į vandens parką eisit be manęs. Man davė už pašalpą atidirbt, o vakare turiu klientui klijuoti plyteles, tai tik vėlai susigersim. Šiandien suvažinėjau į Baltarusiją, tai tau dyzelio užpilsiu, tik iki manęs privažiuok ant valstybinio, ir du blokus plono „Minsko” palikau,”- prie gretimo staliuko kurorto lauko kavinėje bandantis perrėkti muziką už mane keliais ar keliolika metų vyresnis vyriškis telefonu pasakoja matyt kitame mieste gyvenančiam ir į Druskininkus vykti susiruošusiam draugui. Ir pabaigia daugiaaukščiu prakeiksmu Lietuvai ir Europos Sąjungai už tai, kad, keičiant asbestinio šiferio stogą europinėmis lėšomis, „viską reikia daryti su sąskaitom ir kompensuoja tik šūdinus 50 procentų”. Greitai lakstančios mažos išblukusios iki pilkumo akys, įspraustos riebiame veide su dviem pagurkliais, pagauna mano stebintį žvilgsnį, balsas persijungia į perpus tylesnį režimą. Tik aš vis tiek, net ir to nenorėdamas, girdžiu pokalbio tęsinį, kuriame pasipila liaupsės Druskininkams už tai, kaip čia viskas gražu, sutvarkyta, naujai išasfaltuota ir neliko senų medžių, kurių šakos per vasaros vėtras galėtų apgadinti automobilį.

 O man vis dingojas, kad su tomis malkomis paverstomis tuopomis, liepomis ir klevais iš Druskininkų išėjo ir kelių senųjų kurorto gyventojų kartų subrandinta ypatinga jaukumo, liūdesio ir ramybės nuotaika bei dvasia. O gal ir M.K. Čiurlionio dvasia. Tai šiam išėjimui paslėpti miesto centras nustatinėtas stendais su išdidintomis M.K.Čiurlionio darbų reprodukcijomis. Išdidintomis tiek, kad jose nebeliko jokio čiurlioniškojo jautrumo, kameriškumo, pavertė jas kažkokiais nežinomų prekių ženklais.

Neturiu žemės paežerėse, bet džiaugiuosi, kad jos privačios

Šios savaitės pradžioje su gausiu būriu kolegų iš kitų vietinių bei nacionalinių žiniasklaidos priemonių sudalyvavau kaimyninio rajono turizmo informacijos centro surengtame pažintiniame ture po Lazdijų kraštą. Nepradėsiu čia dalintis įspūdžiais, kaip sutvarkyta Veisiejų bažnyčios kripta su jos fundatorių palaikais arba koks subtilus ūkininko Henriko Edmundo Jastramsko gaminamo ekologiško aliejaus skonis ir juolab reklamuoti poilsio aplankytose kaimo turizmo sodybose, nors viskas, ką pamačiau, išties paliko gerą įspūdį. Ne tas žanras. Mūsų išvyka sutapo su vasariškų karščių sugrįžimu, todėl, važiuodami palei pietinę Dusios ežero pakrantę, pro valdiško mikroautobuso langus matėme tik vieną prie kito pakelėje sustatytus poilsiautojų automobilius ir nesuskaičiuojamą palapinių, priekabų-namelių bei įdegusių kūnų gausybę. Visuomet tokioje kompanijoje atsiranda vienas labai šnekus bendrakeleivis, garsiai aptarinėjantis viską, ką mato pro langus, o šį kartą tai buvo jaunatviškai karštas pensinio amžiaus kovos „už teisibę” entuziastas. Todėl visiems mikroautobuso keleiviams teko klausytis jo bolševikiškai nuoširdaus pasipiktinimo privačia žemės paežerėse nuosavybe, Lietuvoje vykusios žemės reformos principais ir įvažiavimus į sklypus puošiančiais užtvarais. Prie Dusios, patenkančios į Metelių regioninį parką, žemės paskirties keitimas ir kokios nors naujos statybos negalimos, todėl sklypų savininkai, įrengę ne tik užtvarus, bet ir pavėsines, staliukus, laužavietes, sutvarkę aplinką bei išvalę pakrantę, už beveik simbolinį mokestį nuomoja vietas palapinėms bei kemperiams. Karštą vasaros savaitgalį, suskaičiavus, kiek iš viso žmonių tokiu būdu poilsiauja prie Dusios, Metelio bei kitų Dzūkijos ežerų, ko gero jų susidarytų ne ką mažiau, negu telpa siaurame mūsų pajūryje.

Dabar turbūt yra tinkamas laikas viešai deklaruoti, kad aš pats ir mano šeimos nariai tokiu poilsiaviečių nuomos verslu neužsiimame ir netgi nė vienas mūsų žemės sklypas nesiriboja su jokio ežero ar upės pakrante. Todėl, norėdamas išsimaudyti ežere, einu arba važiuoju į svetimas arba valdiškas paežeres taip pat, kaip ir dauguma privačią žemės nuosavybę keiksnojančių miestiečių. Tik, skirtingai negu jiems, man privati paežerių žemės nuosavybė patinka. Neminėsiu konkretaus ežero pavadinimo, kad neprisišaukčiau pernelyg gausios draugijos, bet privalau papasakoti, kad vieta, kur dažniausiai lankomės, taip pat yra privati. Pamenu, kokie brūzgynai ten žėlė, kol žemės nuosavybė dar nebuvo atkurta ir sklypas kelis kartus perparduotas. O dabar žolytė lygiai nušienauta, sukaltas tvirtas lieptas, išvalytas ežero dugnas... Jokių šiukšlių, stiklo šukių, nuodėgulių. Automobilį arba dviračius paliekame ant kadastriniame žemėlapyje pažymėto valdiško keliuko, drabužius ir rankšluosčius pasidedame ant žolės ežero apsauginės zonos ribose. Žemės savininkai neabejotinai ne blogiau už mane žino, kad už tai reikalauti kažkokio mokesčio jie neturi teisės. Todėl, jeigu jie patys arba jų sodybos svečiai, tuo metu, kai mes ten būname, ateina prie liepto, tik mandagiai pasisveikiname ir persimetame keliais bendro pobūdžio pastebėjimais apie orą. Visus draugus, kuriuos kartais atsivežame į tą vietą, iš anksto perspėjame pačiu paprasčiausiu būdu gerbti svetimą nuosavybę - nestatyti automobilių ant žolės, nešiukšlinti ir nekelti triukšmo, tokiu būdu atsidėkojant už galimybę ilsėtis jaukioje aplinkoje. Su sklypo savininkais asmeniškai niekad nesipažindinome, o jie niekada nereiškė mums jokių pretenzijų. Nebylus susitarimas, paremtas geranoriškumu bei galiojančių įstatymų bei poįstatyminių aktų nustatyta tvarka, tenkina abi puses.

Jeigu ten dar būtų pastatytas masyvus medinis stalas su suolais, akmenimis apdėta laužavietė ir vieta pasistatyti automobilį, mielai sutikčiau sumokėti, pavyzdžiui, 20 litų už naudojimąsi jais. Įmantriau tariant, mokėčiau rinkliavą už naudojimąsi šeimininkų sukurta infrastruktūra. Paprašytų 30 litų - važiuočiau kitur.

Bet grįžkime prie mano bendrakeleivio prakeiksmų „žemgrobiams”. Pabandykime įsivaizduoti, kada nors išauštant dieną, kai Seimas nubalsuoja, jog 20 metų užtrukęs žemės grąžinimas vyko neteisingai, neteisėtai ir viską reikia perdalyti iš naujo. Žinau, kad nenuspręs, bet hipotetiškai juk galime apsvarstyti tokią galimybę. Taigi, mano mėgiamos vietos paežerėje savininkas nuo tos dienos jau nebežinotų, ar ta pakrantė jam dar priklauso, ar bus atimta, todėl nepjautų žolės ir netaisytų liepto. Atvykstantys išsimaudyti poilsiautojai jau nebesijaustų, kad naudojasi svetima nuosavybe, todėl bent dalis iš jų ne tik nesusirinktų savo šiukšlių, bet ir imtų, kur papuolė, kurti laužus, atidarytų automobilio langus ir visu garsu paleistų rusišką popsą. Po poros vasariškų savaitgalių ta vieta atrodytų taip, jog nei aš, nei jūs į ją daugiau nevažiuotumėte.

Jokiu būdu neteigiu, kad, gražinant žemę, nebūta klaidų, pažeidimų ir netgi nusikaltimų. Tegul tuos atvejus tiria tie, kam priklauso, bet mes visi turime gyventi toliau, žinodami kad visa nuosavybė yra teisėta, kol teismas neįrodė kitaip. Šūkiai apie tai, kad bet kokia nuosavybė yra vagystė, labai tinka veidus apsimuturiavusiems su policija besigrumiantiems gatvių revoliucionieriams. Visiems kitiems jau pats laikas susitaikyti su realybe, kad dauguma ežerų pakrančių yra privačios.

Tik visiškai neįdomiam žmogui vienam miške gali būti nuobodu

Kai vidurvasarį šitaip kasdien palyja, kiekvienas dzūkas ar ilgiau šitame krašte pagyvenęs ateivis, perėmęs vietos gyventojų papročius, metęs visus nebaigtus darbus, susiranda didžiausią pintinę, išsigalanda peilį ir neskubiu žingsniu patraukia link miško. Iš visų neolimpinių sporto šakų grybavimas labiausiai tinka bet kokios lyties, amžiaus, sveikatos būklės ir fizinio pajėgumo žmonėms. Visai padoraus dydžio baravykų esu radęs vos išmokęs vaikščioti, o prieš keletą metų Latežeryje kalbintas senolis užsiminė, kad geriausiai grybus pastebėti pradėjo tik persiritęs į devintą dešimtmetį. Gyvenantiems ant asfalto ir dirbantiems prie kompiuterių ekranų grybavimą kaip fizinės ir dvasinės reabilitacijos procedūrą turėtų prirašyti šeimos gydytojai.

 Kiekvieno grybavimo metu minkšta miško paklote nesparčiu žingsniu įveikiame kelių ar keliolikos kilometrų atstumą. Pernelyg nuvarginti savęs dideliu fiziniu krūviu niekaip nepavyks, nes skubėdami daugiau grybų sumindysime, negu pririnksime. Grybaudami nuolat lankstomės, pritupiame, atsistojame, sukiojame sprandą dairydamiesi, iš vienos rankos į kitą perkeliame vis sunkėjančią pintinę. Ir visa tai vyksta ne tvankioje salėje ar kondicionuotame sveikatingumo klube, o paukščių balsų ir sirpstančių uogų kvapų pripildytame pušyne. Neskubantis grybautojas būtinai nuraškys ir burnon įsidės vėlyvą pernokusią žemuogę, nubrauks nuo kero pusę saujos mėlynių, atras bent kelias jau spėjusias paraudonuoti bruknes. Eidamas grybauti vengiu neštis kokio gėrimo ar maisto - miškas pats ir troškulį, ir alkį numalšins.

 Kaip svarbiausią grybavimo pranašumą prieš daugelį kitų fizinio aktyvumo rūšių išskirčiau tai, kad ši veikla ne tik netrukdo, bet ir paskatina žmogų mąstyti. Per kelias valandas, praleistas vien su savimi ir mišku, mūsų smegenys netrukdomai gromuliuoja visa tai, ką į jas anksčiau sukrovėme, ir pateikia sprendimus bei išeitis, kurių miesto šurmulyje nesugebėtumėm išgirsti. Todėl baisiai nekenčiu tų grybautojų, kurie, nuvilkę savo sintetiniais treningais aptemptas storas subines vos kelis žingsnius nuo tiesiai ant grybienos pastatyto automobilio, pradeda šaukti vieni kitus ir nenutyla, kol neišsinešdina iš miško. Kelios grybautojų gausiausiai lankomos Dzūkijos savivaldybės galėtų bendromis jėgomis parengti ir išplatinti kažkokias rekomendacijas antroje vasaros pusėje ir rudenį čia grybauti suvažiuojantiems miestiečiams. Nes daugiabučiame name ištisus metus kankintas žmogus, ištrūkęs į mišką, nesugeba greitai prisitaikyti ir pajusti, kad viskas, kas jį čia supa, taip pat yra gyva. Likęs vienas su medžiais, samanomis po kojomis ir dangumi virš galvos, toks grybautojas iškart išsigąsta savo minčių, todėl skuba jas nustelbti šūkaudamas. Kokiu reikia būti neįdomiu žmogumi, kad vienam su savimi miške būtų nuobodu?

Kitą pošlykštę grybautojų grupę mano žmona vadina šernais. Atsitiktinai pastebėję vieną iš po samanų geltonuojančią voveraitę, jie iškart užsikrečia godumu ir kelių metrų spinduliu išvarto visus kupstus, išdrasko samanas, pušų spyglių paklotę, kad tik nepaliktų už degtuko galvutę vos didesnio grybų mailiaus. Neįsivaizduoju, kaip, išskyrus paprasčiausią apeliavimą į sąžinę bei padorumą, su tokiais žmogšerniškais papročiais kovoti, nes paskui kiekvieną grybautoją aplinkosaugos inspektorius ar miškininkas tikrai nevaikščios ir protokolų nesurašinės.

Senieji dzūkai grybauja visai kitaip - nupjauna grybo kotą, palikdami jo dalį žemėje, ir iškart uždengia tą vietą, kad mažiau nukentėtų grybiena, nes žino, kad ten dar reikės sugrįžti kitą rytą, po metų ir po dešimtmečio. Todėl grybaudami jie tik apeina seniai žinomas grybingas vietas ir atsargiai nurenka derlių, o randa grybų gerokai daugiau, negu godieji šernažmogiai.

Daugiau kaip prieš tris dešimtmečius, kai Vilniuje gyvenę tėvai rudenį traukiniu Druskininkai-Vilnius vežėsi mane, siaubingai nepatenkintą, kad nepavyko likti senelių sodyboje Neravuose, namo, keliose paskutinėse stotelėse į vagoną prisigrūdo sostinės priemiesčių miškuose grybavusių miestiečių su kibirais ir pintinėmis. Viena tokia mėsos skyriaus pardavėjos veido savininkė, pareikalavusi ligi tol erdviai važiavusių keleivių susiprastinti, įsitaisė tiesiai priešais mane ir pastatė tarp mūsų ant grindų iki viršaus grybų prikrautą kibirą. Ir kai vagone trumpam nutilo šurmulys, rodydamas tėvams pirštu į kelis pačiame kibiro viršuje buvusius grybus pasakiau: „Žiūrėkit, šitas, šitas ir va tas grybas – nuodingi!”

Žinojau, kad taip nėra, nes visas valgomų, nelabai valgomų ir nuodingų grybų rūšis išmokau pažinti anksčiau, negu šiandieniniai vaikiukai išmoksta įsijungti „Playstation”, bet kažkuo ta moteris mane suerzino. Tuo metu ji nieko nepasakė, bet iš persimainiusios veido išraiškos supratau, kad šitų grybų tikrai nevalgys.

Ką nušluos nauja krizės banga?

Seniai labai seniai, kai dar nesinaudojau socialiniais tinklais, turėjau žalingą įprotį ginčytis pats su savimi populiarių interneto portalų komentaruose. Susikurdavau keletą virtualių personažų, priskirdavau jiems tam tikrus bruožus ir imituodavau gyvą diskusiją, į kurią įsipainioję pašaliniai asmenys galėjo būti nuosekliai privesti iki iš anksto sumanytos idėjos. Pavyzdžiui, kad netrukus visi mirsime nuo kiaulių gripo ir vienintelė išeitis yra nusipirkti sodybą Dzūkijos miškuose, kurioje galima būtų pasislėpti nuo žmonijos, kol pandemija pasibaigs. Čia turbūt reikėtų paminėti, kad atsitiktinai taip sutapo, jog tuo metu tokią sodybą pardavinėjau. Bet tas prisipažinimas čia tik tarp kitko, o jo man reikėjo, kad galėčiau prisiminti, jog jau tada kone fiziškai vimdydavo reguliariai pasitaikantys komentatorių raginimai mąstyti pozityviai. Pigių verslumo seminarų auklėtiniai šitą frazę kartoja kiekvieną kartą, kai išgirsta ar perskaito kažką, jų supratimu, nepakankamai optimistiško.

Nuosaikus optimizmas išties gali padėti ištverti sunkumus, o teigiami rinkos dalyvių lūkesčiai skatinti augimą. Apie 2005-2007 m. tų optimistų pas mus buvo daugiau, negu lietingą pavakarę, uždegus kambaryje šviesą, pro langą suskrenda į kambarį uodų. Ir visi zyzė tą patį: „Mąstyk pozityviai!” Paskui, jau kokiais 2009-aisiais, mūsų nedideliame provincijos laikraštėlyje tų optimistų vardus bei pavardes galėjote rasti antstolių kontorų skelbimuose, greta visai nelinksmų skaičių arba išvaržomo turto sąrašo. Ne visus juos turėjau galimybę gyvai sutikti ir paklausti, kodėl skolinosi tokias astronomines pinigų sumas tuo metu, kai viešojoje erdvėje jau rašyta ir šnekėta apie nekilnojamojo turto burbulą ir diskutuota, ne dėl to, ar jis sprogs, o tik kada tai įvyks. Banaliausias atsakymas: „Skolinausi todėl, kad davė”. Suprask, kaltas bankas, lizingo bendrovė ar pinigų paskolinęs kaimynas, o pats skolininkas neįgalus atsakyti už savo finansinius sprendimus.

Senas valstietiškas įprotis mintyse sumodeliuoti patį blogiausią įmanomą ateities įvykių scenarijų ir tik suvokiant, kad taip vis dėlto gali nutikti, priimti sprendimus, baisiai nepatinka visiems pozityvaus mąstymo šaukliams, ilgalaikių įsipareigojimų pardavėjams ir visiems, kas tikisi komisinių nuo mūsų besaikio vartojimo. Štai, perskaičiau DELFI, kad „Daktaru Lemtimi“ pramintas ekonomistas Nourielis Roubini teigia, jog Jungtinėse Valstijose, Europoje ir Kinijoje sulėtėjus augimui, jau pradėjo pildytis „2013 metų tobulos audros“ scenarijus, kurį jis anksčiau šiais metais numatė pasaulinei ekonomikai ir, kaip dera nuosekliam pesimistui, bandau įsivaizduoti, kaip tai paveiks mus.

Kvailiausiai turėtų pasijusti dabartinės Seimo opozicijos atstovai, kuriems sociologai žada pergalę 2012 m. rudens rinkimuose. Po 4 metų diržų veržimosi, už kurį visas liaudies prakeiksmas krito ant šiandieninių valdančiųjų, jie pagrįstai galėjo tikėtis ateiti nusiraškyti to taupymo vaisių. Nauja krizė būtų visiška kiaulystė - juk tektų ne džiuginti rinkėjus valstybės išlaidų didinimu, o taupyti ir didinti mokesčius, beje, tokiais pat metodais, kaip taupo ir didina konservatoriai su liberalais, nes kitų būdų konsoliduoti valstybės finansus dar niekas neišrado. Kaip „2013 m. audrą” sugebėtų pakelti per pastarąjį sunkmetį gerokai nukraujavęs, bet ir užsigrūdinęs bei atsargiau elgtis išmokęs Lietuvos verslas, manau, dar suprognozuos verslo organizacijų bei bankų analitikai. Man įdomiau, kaip jai pasiruošęs mūsų kasdien vis labiau klestintis kurortas. 2008 m. jau rašiau, kad į staigų šeimos biudžeto pajamų sumažėjimą dauguma žmonių sureaguoja pirmiausiai atsisakydami nebūtinų išlaidų. Laisvalaikio pramogos, poilsinės ir grožio procedūros yra būtent tai, ko atsisakyti lengviausia. Tuomet panašiai ir nutiko - kurorto svečių srautas 2009 m. pradžioje iškart sumažėjo 25 proc. Nebijau pripažinti, kad Druskininkų meras Ričardas Malinauskas buvo didele dalimi teisus tuo metu ne stabdydamas, o, atvirkščiai, pagal galimybes spartindamas šimtamilijoninius investicinius projektus. Europinių fondų pinigų atėjimas į Druskininkus bent iš dalies kompensavo ar sušvelnino tą kritimą. Tik tų projektų kofinansavimas vyko už skolintus pinigus, todėl ir prireikė paskubomis įvesti vietinį apgyvendinimo verslą supykdžiusią kurortinę rinkliavą. Dabar visi pavydi, kad turime įspūdingą vandens parką ir sniego areną, bet šie objektai drauge ir padidino mūsų pažeidžiamumą. Bet kokia ateities krizė, ar tai būtų „2013 m. audra”, ar lėtai atslenkanti recesija, sujauktų gražiai surašytus investicijų atsiperkamumo planus. Iš „Snow arenos” jau nuo pavasario vis kas nors skundžiasi vėluojančiu darbo užmokesčiu, bet, kai pasiūlau apie tai parašyti, pašnekovai prašo dar palaukti, todėl tarkime, jog ten viskas gerai. Būdamas šiokiu tokiu šio miesto patriotu, savo troškimą, kad jam būtų viskas gerai, išreiškiu štai tokiu keistu būdu - įvardindamas dar tik numanomas grėsmes bei pavojus. Juk ne iš priešų, o iš draugų tikimės įspėjimo neįsiminti į ką nors glitaus bei dvokiančio.

Ar vietinių „kunigaikštukų” įsigalėjimas nekelia grėsmės Mindaugo suvienytos valstybės projektui?

Simboliška, kad Vytauto Kašubos sukurta

Karaliaus Mindaugo skulptūra „Lietuvai" stovi

būtent Druskininkuose, tampančiuose nuo Lietuvos

vis mažiau priklausoma „kunigaikštyste"

Jei kada emigruosiu iš šitos šalies, tai tikrai ne dėl to, kad pasigesčiau čia teisybės ar galimybių užsidirbti, bet tik dėl pobjaurio klimato. Per visus šiuos metus tik šią savaitę buvo tokie orai, kuriems nedvejodamas galiu spausti „patinka”. Kitu metu – tik galima pakęsti. Fantastiškas šilumos ir trumpalaikio lietaus derinys, padoriai sušilęs vanduo meldais kvepiančiame Snaigyno ežere, byrančios nuo kotelių pernokę žemuogės girios laukymėse ir tiesiog ore tvyrantis jausmas, kad gyvenu geriausiame iš galimų pasaulių, lydi jau visą savaitę. Gal todėl, kad ir gimęs esu būtent tokiu metų laiku, kaip, beje, ir Lietuvos valstybė. Nepriskirčiau savęs tai patriotų rūšiai, kurie romantizuoja Karaliaus Mindaugo laikus, iš vienos ikikrikščioniškų laikų šukės priskaldo visą civilizaciją ir dalyvauja aukojimuose seniesiems dievams, kurių buvimu patys netiki. Kitu kraštutinumu pavadinčiau ne Mindaugo karūnavimo, o jo nukirsdinimo dieną švenčiančius kairiuosius anarchistus, kuriuos jau nuo paties Valstybės dienos pavadinimo ištinka alerginė sloga.

 Žiaurus net ir savo giminaičiams bei klastingas pirmasis Lietuvos valdovas, savo atsimetimu nuo Krikšto pasmerkęs ką tik suvienytą valstybę politinei bei kultūrinei atskirčiai ir alinantiems karams su visa Vakarų Europa, panašesnis ne tiek į minkštus nūdienos Lietuvos lyderius, kiek į LDK paveldą taip pat po truputį besisavinančios Baltarusijos diktatorių. Vadintis broliams ir brolėnams galvas kapojusio karaliaus tradicijos paveldėtoju Aliaksandras Lukašenka išties vertesnis, bet pagal pastangas bloginti santykius su kaimynais, nuo jo neatsilikti stengiasi ir mūsų politikai. Antai lenkai jau neslėpdami teigia laukiantys, kada Lietuvoje po Seimo rinkimų ateis kita dauguma, „perkrausianti” mūsų šalių santykius. Andriaus Kubiliaus Vyriausybė čia jau nieko negalės nuveikti. Ir ne todėl, kad pats Premjeras tų geresnių santykių nenorėtų ar būtų kažin kokiu nacionalistu. Veikiau atvirkščiai, kelių raidžių dokumentuose arba dvikalbių gatvių lentelių problematika Premjerui, sutelkusiam dėmesį į makroekonominius rodiklius ir iš Angelos Merkel šypsenos buriančiam apie eurozonos ateitį, yra tik neskaudžiai durianti rakštis minkštoje vietoje. Bet pabandyk ją ištraukti – iškart nesavu balsu ims rėkti pusė partijos elektorato. O prieš rinkimus juos trolinti nesveika, dar ims ir nueis pas tautininkus ar kokį ten Lietuvos sąrašą.

 Lenkų viltys, kad kitas Lietuvos Seimas jiems bus draugiškesnis, tikėtina, turėtų išsipildyti jau vien todėl, kad lietuvių-lenkų santykių problemas nuolat aštrinantys tautininkų lyderiai į jį negalės patekti Tėvynės Sąjungos sąraše. O atskirai... Na, pamenate, kiek jie gavo balsų 2000 ir 2004 m.? Didesnės sėkmės sociologai nežada ir dabar, bet kuo toliau į dešinę, tuo mažiau tikinčių sociologijos mokslu, kaip, beje, ir kitais mokslais, pradedant medicina bei baigiant astronomija. Todėl lenkams ne taip svarbu, ar laimės dabartinės valdančiosios koalicijos partijos, ar opozicija. Kalbėtis su Lietuva bus lengviau.

 Karaliaus Mindaugo sugalvotas vieningos Lietuvos valstybės projektas vos nežlugo dėl neseniai suvienytų vietinių kunigaikštukų pasipriešinimo. Pasakysite, kam aš čia tai primenu, laikai juk ne tie, o Europos vietos savivaldos chartija išvis suteikia vietos bendruomenėms dar daugiau galių tvarkyti reikalus savarankiškai, negu tai sureguliuota mūsų šalyje. Būtent, bendruomenėms, o ne vietiniams kunigaikštukams. Būdamos nacionaliniais dariniais ir visas jėgas atiduodamos bendrųjų šalies reikalų tvarkymui, šiandieninės valdančiosios koalicijos partijos nesismulkina dairytis, kas vyksta savivaldoje. Jų skyriai rajonuose primena filatelistų ar žvejų-mėgėjų būrelius ir suaktyvėja tik prieš rinkimus pagal nuleistus iš Vilniaus įsakymus veikti. Kitu metu Premjeras gali tapšnoti per petį ir žerti komplimentus Seime jį kasdien ėdančios partijos merui, o savo bendrapartiečius „neperspektyvioje” savivaldybėje palikti donkichotiškoms kovoms su administracinius resursus savo galiai stiprinti naudojančiais „kunigaikštukais”. Net ir į politinius antausius išmokta nereaguoti. Jei velionio Algirdo Mykolo Brazausko premjeravimo laikais kažkuris meras būtų išdrįsęs „bausti” tuomet valdžiusios koalicijos Seimo narius, prisiteisdamas žalos atlyginimą už tai, kad anie, pavyzdžiui, išdrįso suabejoti vietinės rinkliavos teisėtumu, jo vadovaujama savivaldybė biudžetą galėtų formuoti iš pernykščių lapų, o ne valstybės dotacijų, ES fondų lėšos plauktų pro šalį... Druskininkiečiai dar pamena, kaip Ūkio ministru anuomet buvęs Viktoras Uspaskichas buvo pristabdęs europinių pinigėlių skyrimą Druskininkų vandens parko projektui kaip „neperspektyviam”. A.Kubilius šiuo požiūriu yra demonstratyviai etiškas – provincijos merų neskirsto į savus ir svetimus. Va, dėl Vilniaus su A.Zuoku tai dar galima susiremti. O kiti – pernelyg smulku. Tik iš tos smulkmės žmogus prie žmogaus, rajonas prie rajono ir susideda Lietuvos valstybė. Mindauginės epochos terminais šnekant, atsibus vieną rytą Premjeras ir pamatys, kad jau visi jo laisvieji valstiečiai kažkieno baudžiauninkais tapo, o ištikimiausi draugai ant kuolų susmaigstyti.

 Geriausias kriterijus, norint atskirti, kur matome gerai besitvarkančią vietos bendruomenę, o kur jos modelį imituojantį oligarchinį darinį, yra duomenys, kaip investicijos į infrastruktūrą įtakoja vietos gyventojų socialinę padėtį. Jeigu įmerkti šimtai milijonų, o socialiai remtinų gyventojų skaičius tik didėja, tai gal, „Hamleto” žodžiais tariant, „...kažkas negerai Danijos karalystėje”.