Ne „Nasrai“, bet...

Tikriausiai ir jums teko matyti bent vieną siaubo filmą, kuriame rodoma, kaip kurortinio ar šiaip iš turistų neblogai uždirbančio JAV miestelio vadai slepia nuo visuomenės, kad jų paplūdimyje apsigyveno žmogiena mintantis ryklys, ežere – sunkvežimio dydžio krokodilas, iš po žemių pradeda veržtis lava arba gresia kokio nors vaizdingo kalno griūtis.

Tik nepulkite į paniką – krokodilo Druskininkų vandens parke nėra.

O druskininkiečių trečiadienio rytą girdėti iš Baltarusijos pusės sprogimai reiškia tik banalius Gožos poligone prasidėjusius kaimyninės šalies kariškių mokymus. Ir jokių gandų, kad rytoj jie ketintų pliekti raketiniais įrenginiais „Grad“ į Druskininkus, kaip kokį Mariupolį, girdėti net man neteko.

Užtat išgirdau, kad sergamumas gripu ir peršalimo ligomis Druskininkų savivaldybėje peržengė epidemijos slenkstį bei yra didžiausias Lietuvoje, bet epidemija mūsų savivaldybėje nepaskelbta.

Pastarąją savaitę 11-oje Lietuvos savivaldybių sergamumas gripu ir ūmiomis viršutinių kvėpavimo takų infekcijomis (ŪVKTI) viršijo epidemijos lygį – 100 atvejų 10 tūkst. gyventojų. Teisės aktų nustatyta tvarka epidemija yra paskelbta Kaune, Marijampolėje bei Prienų ir Jonavos rajonų savivaldybėse, bet Druskininkai tarp jų neminimi. Nors mūsų krašte sergamumo statistika turėtų kelti didžiausią nerimą – Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centro duomenimis Druskininkų savivaldybėje užfiksuota 163,96 susirgimo atvejo 10 tūkst. gyventojų, o epidemiją paskelbusiame Kaune jų užfiksuota vos 118,6, Marijampolėje – 106,29. Alytaus visuomenės sveikatos centro Užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės skyriaus skelbiamais duomenimis, Druskininkuose vyrauja peršalimo ligos, o gripo atvejai sudarė vos 4,1 proc. nuo bendro registruotų ŪVKTI ir gripo atvejų skaičiaus.

Gripo epidemijos paskelbimu siekiama pristabdyti gripo viruso plitimą. Epidemijos metu gyventojams rekomenduojama nesilankyti masinio susibūrimo vietose, organizatoriai raginami renginius organizuoti pasibaigus gripo plitimui palankiam laikotarpiui. Ligoninėse įvedamas karantinas, griežtai ribojamas ligonių lankymas. Vaikų ugdymo bei švietimo įstaigos taip pat imasi atitinkamų priemonių, kad gripo ir ūmių viršutinių kvėpavimo takų infekcijos neplistų.

Paskelbus gripo epidemiją Druskininkų savivaldybėje tektų atšaukti daugelį renginių, kuriuose vietos politikai bendrauja su rinkėjais, dalina padėkas bendruomenėms ir stengiasi pelnyti žmonių simpatijas.

„Šis gripo sezonas skiriasi nuo praeitų metų sezono – dažniau serga ikimokyklinio ir mokyklinio amžiaus vaikai: 50 proc. visų gripo atvejų ir 70 proc. visų peršalimo ligų registruojama šiose amžiaus grupėse,“ – teigia Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centro direktorius, profesorius Saulius Čaplinskas.

Pasak medikų, šių metų virusas pasižymi pavojingomis komplikacijomis, kai iš pradžių žmogus tarsi sveiksta, bet po kelių dienų sveikata netikėtai ima blogėti.

Oficialiame Druskininkų savivaldybės administracijos tinklalapyje informacijos apie epidemiologinę padėtį savivaldybėje nepateikiama, epidemijos skelbimo galimybė nebuvo svarstyta ir šią savaitę vykusiame savivaldybės tarybos posėdyje.

Gripas ir ūmios viršutinių kvėpavimo takų infekcijos, žinoma, nėra taip baisu, kaip ryklio nasrai ar ugnikalnio išsiveržimas. Bet pats valdžiukės santykis su žmonėmis man vis tiek primena kažkurią klasikinio siaubo filmo „Nasrai“ dalį. Nes jei jie neskuba mums pranešti, kai pavojus yra ne mirtinas, kas gi patikės, kad taip pat nepasielgs ir išties ekstremalioje situacijoje.

Nebus per daug

Dienos jau ilgesnės ir kažkaip kitokiu kampu saulė šviečia, kai tik ją pavyksta pamatyti pro rūkus ir žemus debesis, todėl besibaigiančios žiemos nuojauta verčia jaustis visai kitaip negu gruodį ar sausio pradžioje. Smilginis strazdas pro ploną aptirpusio sniego plutą mano sode neskubėdamas išsikapsto pernykštį obuolį ir neveja šalin puotoje sudalyvauti atskubėjusių sviliko bei žaliukės. Tos natūralios lesyklos užteks visiems. Žiemos pradžioje paukščiai tvarkingai sutaršė ant obelų šakų užsilikusius vaisius ir tik dabar ėmėsi nukritusių.

Katinams nusibodo šildytis ant palangės virš radiatoriaus ir visi pasklido po kaimą triukšmingai švęsti artėjančią Šv. Valentino dieną. Kasmet vis mažiau niurzglių viešai piktinasi, kad Įsimylėjėlių šventė kažkaip trukdo Valstybės atkūrimo dienos rimčiai ir didybei. O Užgavėnės ar netrukdo? Ir baikim vieną kartą įsivaizduoti, kad valstybinės šventės privalo būti tokios saldžiarūgščiai graudžios, o jų metu vien apie patirtas kančias valia galvoti. Ir tai nėra joks kritusiųjų už laisvę menkinimas. Dauguma 1918 m. savanorių, pokario rezistentų ir 1990-1991-ųjų kovotojų už laisvę buvo gerokai linksmesni žmonės už tuos nuobodylas, kurie dabar norėtų primesti ašaringąją mūsų naujausių laikų istoriją. 1991-ųjų sausį būtent humoras, sugebėjimas pasišaipyti iš ginkluoto iki dantų priešo ir savęs padėjo nejusti baimės ir nesitraukti. O kokie iš kojų verčiantys anekdotai būdavo pasakojami ilgais vakarais prie laužų barikadomis aptvertoje aikštėje priešais Parlamentą.

Šv. Valentinas kaip tik ir buvo sunkiais laikais gyvenęs vyskupas, gynęs teisę mylėti ir džiaugtis meile tada, kai pasaulietinei valdžiai terūpėjo savo galios stiprinimo reikalai. Ore tvyrantis Įsimylėjėlių dienos erotizmas, Užgavėnių karnavalo šėlsmas ir pasididžiavimas atkurta valstybe, kurioje mums visiems pakaks vietos laisvai reikštis, artėjančio pavasario nuojauta ir savivaldybių rinkimų kampanijos šurmulys – viskas kuo puikiausiai dera.

Gal tik Dzūkijos socialdemokratams ši savaitė buvo tarsi užkeikta. Pirmiausiai paviešintas Alytaus merui Jurgiui Krasnickui priskiriamas pokalbis, kurio žodžių padorioje kompanijoje necituosiu. Tada dar LSDP kandidatas į Lazdijų merus Saulius Petrauskas įkliuvo už vairo be diržo ir buvo aprašytas kandžiosios Vilmos Danauskienės. Negana to, Druskininkų socialdemokratų lyderis, esamas meras ir kandidatas į savo paties postą Ričardas Malinauskas viešuose debatuose tarptautinio koncerno „Lidl“ parduotuves pavadino tvartais, ką jau kitą rytą skaitė ir komentavo visa Lietuva. Estafetę vėl perėmė J.Krasnickas, trečiadienį apie Seimo pirmininkę pasakęs: „Tegu Loreta Graužinienė pasižiūri į veidrodį. Manau, kad išsigąs“.

Krizių valdymo specialistai turėtų gerai išstudijuoti, o gal ir savo srities vadovėliuose aprašyti LSDP vadovybės nesugebėjimą tokiais atvejais bent imituoti sugebėjimą adekvačiai reaguoti. Partijos etikos komisija paskelbia perduodanti J.Krasnicko poelgių vertinimą Alytaus skyriaus etikos komisijai. Ta, susirinkusi po paros, sprendimo nepriima ir grąžina jį it karštą bulvę atgal į Vilnių. O tuo metu pats meras klimpsta vis giliau, svaidosi grasinimais didžiausiam šalies naujienų portalui „Delfi“, tyčiojasi iš Seimo pirmininkės.

Druskininkiečiai puikiai prisimena ne ką sėkmingesnius LSDP etikos komisijos bandymus svarstyti mūsų merą už propagandinio laikraščio leidimą ir užtvertą Ratnyčios upelio pakrantę. Tada taip pat bandyta laimėti laiko, atidedant sprendimų priėmimą, kol šie skandalai bus išnagrinėti visų instancijų teismuose, sąmoningai nutrinant ribą tarp etikos ir teisės.

Kaip tik vasario 10 d. vyko Vyriausiojo administracinio teismo posėdis, kuriame nagrinėtas Druskininkų valdžios laikraščio likimas. Teisėjams prireikė išsireikalauti papildomos medžiagos, todėl gautinio sprendimo sulauksime jau po savivaldybių ir tiesioginių merų rinkimų. Gal taip ir geriau, nes tada ši pernelyg ilgai užsitęsusi skandalinga istorija nebus siejama su rinkimų kampanija ir vertinama jos kontekste. Paskutinėmis savaitėmis prieš rinkimus dabartinei valdančiajai daugumai šis teismo sprendimas būtų jau pernelyg skaudus spyris į paslėpsnius, po kurio ji jau negalėtų atsikelti ir garbingai kautis su varžovais. O įgyvendinti Žurnalistų ir leidėjų etikos komisijos sprendimą, kai jis bus patvirtintas visų instancijų teismų, vis tiek teks jau naujai kurorto valdžiai. Pavasarį.

Seni mitai prikelti naujam gyvenimui

Prasidėjo operacija "Mergaitė 2.0"

Pastarosiomis dienomis peržiūrinėjant virtualių draugų įrašų srautą interneto socialiniuose tinkluose neatstoja įkyri mintis: negi tik aš vienas čia niekur nekandidatuoju? Jei atmestumėm dar tuos, kurie emigravę, tai liks tik tie, kurie jau anksčiau kur nors išrinkti, arba žiniasklaidos, uždarbiaujančios iš politinės reklamos publikavimo, darbuotojai.

Kuo arčiau kovo 1-oji, tuo įdomiau gyventi tampa ir mūsų mieluosiuose Druskininkuose. Su dabartine savivaldybės vadovybe siejami verslininkai jau nuo praėjusių metų pabaigos kažkodėl skuba tvarkytis detaliuosius planus, o administracija skelbia konkursus, kuriais keleivių vežimo ir miesto tvarkymo rinka atiduodama visam būsimos kadencijos laikotarpiui. Tarsi netikėtų, kad permainų kurorte pavyks išvengti. Man, politikų kovose nedalyvaujančiam, vis tiek knieti patenkinti žurnalistinį smalsumą, ar to žolės pjovimo ir šviesoforų priežiūros konkurso sąlygose tikrai užkoduota galimybė laimėti tik vienai stambiai bendrovei su savo dukterinėmis įmonėmis. Juolab, kad neblogai pamenu, jog viena tokia bendrovė, kol dar politinėms partijoms nebuvo uždrausta gauti finansinę paramą iš juridinių asmenų, dosniai šelpė kaimyninių Lazdijų socialdemokratus. O jei dar prisimintumėm, jog Lazdijų rajonas patenka į vieną vienmandatę Seimo rinkimų apygardą, kurioje pastarąjį kartą buvo išrinkta mūsų kurorto mero pavaduotoja, tai išvis įdomi dėlionė susidarytų.

Kol vietinėje politikoje tvyro bręstančių permainų nuotaikos, visoje šalyje iš naujo reanimuojami seni mitai. Operacija „Mergaitė 2.0“ pavyko – visa Lietuva šneka apie Norvegijoje „grobiamus“ lietuviukus. Garliavos legenda nemirė, bet tyliai tūnojo žmonių galvose, o dabar prisikėlė nauju pavidalu, tarsi suskambus žadintuvo signalui. Vykdydami tokių savo rinkėjų valią Lietuvos politikai turėtų siekti, kad mūsų šalies piliečių išskirtinė teisė lupti savo vaikus būtų įteisinta tarpvalstybinėse Lietuvos ir Norvegijos sutartyse.

Nepamanykite, kad aš čia komentuoju kažkurio vieno paimto, išvežto ar atgal grąžinto vaiko bylą. Nė neketinu. Pirmiausiai todėl, kad neturiu galimybės perskaityti visos bylos ir susipažinti, kokiais motyvais vadovavosi Norvegijos institucijos priimdamos sprendimus. Visos mūsų žiniasklaidoje sekamos graudžios istorijos grindžiamos vienos konflikto šalies – vaikus praradusių mamų – pasakojimais. O etiškos žurnalistikos principai reikalautų pateikti dvi nuomones. Bet čia jums ne Garliava – Norvegijoje bylų, susijusių su nepilnamečiais asmenimis, medžiaga taip paprastai bet kam nedalinama.

Panašios vaikų atiminėjimo Norvegijoje istorijos jau senokai sukosi Rusijos propagandinių televizijos kanalų eteryje. Ten taip pat būdavo kalbinamos tik vaikus praradę mamos, pasakodavusios tai, ką norėjo, kad atrodytų šventos ir nekaltai nukentėjusios. O apibendrinimuose pasipildavo sąmokslo teorijos apie piktus supuvusios „Geiropos“ kėslus. Ir nesvarbu, kad Norvegija nepriklauso Europos Sąjungai, užtat yra NATO narė, o buvęs jos premjeras netgi šiuo metu vadovauja šiai gynybinei sąjungai.

Todėl operacijos „Mergaitė 2.0“ (nesakykite, pats žinau, kad ten berniukas) įgyvendinimui Lietuvoje pasirinktas laikas, kai Rusijos tankai uždažytais serijos numeriais su vietos sukilėlius vaidinančiais kareiviais be skiriamųjų ženklų bando rengti puolimą Rytų Ukrainoje. O Lietuva, kaip žinia, yra didžiausia Ukrainos gynėja Jungtinėse Tautose ir aktyviai agituoja kitas NATO partneres teikti karinę pagalbą ukrainiečiams. Ar begali būti tinkamesnis laikas nuteikti mūsų visuomenę prieš kitą svarbią NATO partnerę? O gal ir santykiuose aukščiausių vadovų įnešti sumaišties. O taip pat nukreipti mūsų visuomenės dėmesį nuo civilių gyventojų skerdynių Rytų Ukrainoje.

Žinau ir kitą tos, šiomis dienomis taip karštai aptarinėjamos, problemos sprendimo būdą: nukopijuokime ir įgyvendinkime Norvegijos vaikų teisių apsaugos sistemą Lietuvoje. Tada mūsų emigrantai, apsigyvenę Norvegijoje, nesistebės tenykšte tvarka.

LRT „Panorama“ antradienį kalbino prie Norvegijos ambasados piketavusį kraštutinių dešiniųjų atstovą Ričardą Čekutį. Jūs dar Gervaldą-Murzą pakvieskite į „Labą rytą“, o „Pinigų kartoje“ paklausinėkite Mildos Bartašiūnaitės, kaip jai sekasi pardavinėti marškinėlius „Rusai puola“.

O kai jau Seimo pirmininkė Loreta Graužinienė pareiškė girdėjusi, jog renkant parašus dėl neeilinės sesijos parlamentarai „buvo gąsdinami galimu karu“, pagalvojau, jog ir ji apsipirkinėjo toje pat „Norfos“ kasoje, kur ne taip seniai gandų prisiklausė Birutė Vėsaitė.

Žmonės šneka, jog jau nebėra tos kasos, nes tą „Norfą“ uždarė, kad neišdavinėtų politikams visų valstybės ir verslo paslapčių. Jeigu kasos nebėra ir kasininkę atleido, tai gal dabar ji jau Seimo pirmininkės sekretoriate dirba? Ten jau vieną tokį atleistą iš VRM viceministrų poną Žymantą įdarbino, tai gal ir kitiems daug žinantiems bedarbiams darbo duoda.

Dėkoju ponui Zenonui Vaigauskui

Sausio 25 d. Vyriausioji rinkimų komisija išnagrinėjo Druskininkų savivaldybės administracijos direktorės Vilmos Jurgelevičienės skundą, kuriame savaitraštis „Druskininkų naujienos“ kaltintas skleidęs nepažymėtą politinę reklamą straipsniuose „Nėrė į drumzliną Druskonio gelmę“ ir „Ronald Reagan klubas surengė diskusiją Druskininkuose“. Kaip ir galima buvo pagrįstai tikėtis, komisija nusprendė, kad šiuose straipsniuose jokios politinės reklamos nebuvo, vien informacija apie mūsų miesto įvykius.

Tame pačiame VRK posėdyje buvo svarstyti ir 3 opozicinių partijų skyrių skundai dėl galimos politinės reklamos Druskininkų savivaldybės švietimo centro leidinyje „Mano Druskininkai“. Komisijos sudarytos darbo grupės išvadoje buvo siūloma pripažinti du straipsnius iš kelių dešimčių skunde minėtų publikacijų turinčiais politinės reklamos požymių, paskaičiuoti jų galimą kainą ir ta suma sumažinti socialdemokratų kandidato į Druskininkų mero postą Ričardo Malinausko rinkimų kampanijos lėšų limitą. Darbo grupės narys dr. Justinas Žilinskas pasiūlė alternatyvų sprendimą visą leidinį  „Mano Druskininkai“ pripažinti politine reklama.

Balsuojant už šį pasiūlymą, jis surinko 4 VRK narių balsus. Bet ir svarstant švelnesnį likusių darbo grupės narių parengtą sprendimo projektą pritrūko balsų pripažinti politine reklama net ir tas dvi publikacijas. Keisčiausia, kad už savo parengtas išvadas nebalsavo net jas rengę darbo grupės nariai.

Dviem dienom anksčiau Druskininkų opozicija buvo išplatinusi kreipimąsi, kuriame siūlė VRK pirmininkui Zenonui Vaigauskui nusišalinti nuo jos skundų svarstymo. Bet VRK pirmininkas ne tik nesutiko nusišalinti, bet viešai internete transliuojamo posėdžio metu nesivaržė girti Druskininkus valdančių socialdemokratų bei jų mero R.Malinausko, priekaištauti opozicijai už pernelyg aštrią jo kritiką. Tyčia ar netyčia druskininkietiškų klausimų svarstymas, keičiant darbotvarkę, buvo nukeltas į posėdžio pabaigą ir jo nesulaukė pradžioje buvę LRT ir LNK televizijų naujienų tarnybų filmavimo grupės.

VRK posėdį stebėjęs Druskininkų savivaldybės tarybos narys Karolis Kaklys, mano paprašytas pakomentuoti posėdžio eigą, sakė, kad savo sprendimu Vyriausioji rinkimų komisija prieštarauja pati sau.

„Nors VRK darbo grupė savo parengtoje išvadoje nustatė, kad dvi publikacijos, kurios buvo išspausdintos leidinyje „Mano Druskininkai“ praėjusių metų pabaigoje, turi politinės reklamos požymių. Tačiau komisija, tame tarpe ir išvadą ruošusios darbo grupės nariai nepritarė savo pačių rengtai išvadai. Įdomu tai, kad prieš metus VRK manė priešingai. Kai Žurnalistų etikos inspektoriaus buvo kreiptasi į tą pačią Vyriausiąją rinkimų komisiją prašant įvertinti ar publikacijų visuma atitinka politinės reklamos požymius ir VRK pirmininko Z.Vaigausko rašte buvo nurodyta, kad VRK darbo grupės nariai ir didesnė dalis VRK narių yra linkę pritarti pozicijai, kad nurodytos publikacijos ar bent didesnė jų dalis turi politinės reklamos požymių,“- kalbėjo ponas Karolis.

Mano paties supratimu, šiais sprendimais VRK gerokai susiaurino anksčiau taikytas politinės reklamos sąvokos ribas. Jeigu visai žiniasklaidai bus taikomi vienodi vertinimo kriterijai, politine reklama bus galima pripažinti tik tiesmuką raginimą balsuoti už vieną ar kitą partiją arba kandidatą. O bet koks jų gerų ar ne tokių gerų darbų demonstravimas, gyvenimo būdo ir viešų renginių aprašinėjimas – tai tik įprastinė informacija. Neturiu kompetencijos ir jokios teisės ginčytis su VRK sprendimais. Juk būtent šiai komisijai įstatymai suteikia teisę spręsti, kas yra politinė reklama, o kas ne. Galiu tik padėkoti už tai, kad nustatė būtent tokias žaidimo taisykles, ir pasimėgaudamas jomis vadovautis.

Todėl iš anksto įspėju skaitytojus, kad jie neturėtų stebėtis, jog dabar pasipils politinės reklamos ženklais ir užsakymo numeriais nepažymėti pranešimai apie kandidatų dalyvavimą viešuose renginiuose, laisvalaikio pomėgius. Jeigu kam labai reikės, visada bus kam suorganizuoti reportažą, kaip gamtą mylintys kandidatai gelbsti nuo bado miško žvėrelius, priglobia benamius kačiukus... Juk kačiukų nuotraukos net ir „Facebooke“ surenka daugiausiai „laikų“ – pats reguliariai jas ten bendrinu.

Labai pasistengus, galima ir kokį eismo įvykį suorganizuoti, kurio nukentėjusiuosius pirmasis pultų gelbėti drąsus ir ryžtingas žmogus, atsitiktinai kandidatuojantis į savivaldybės tarybą ar net mero postą. Žinoma, viskas būtų skelbiama be jokio atlygio, skaidriai ir nemokamai. Ir nesibaiminant, kad kas nors galėtų tai apskųsti VRK. Ačiū ponui Z.Vaigauskui!

Ar Druskininkų kalnų keltuvas išgelbės baltąsias meškas?

Patinka man tokia žiema, kai žengiant pro namų duris nebūtina prisirengti tarsi į arktinę ekspediciją, rytais nereikia spėlioti ar užsives automobilis, o mano katinai savo noru išeina pasivaikščioti į kiemą. O jeigu ir atšąla bei iškrenta sniegas, tai po kelių dienų jį ištirpdo atslinkęs atlydys. Klimatologai kalba, kad tokios žiemos mūsų krašte taps įprastu reiškiniu. Nesusipratimai prasideda, kai nesuvokiame skirtumo tarp klimato ir orų, todėl per kiekvieną trumpalaikį atšalimą imame abejoti globalios klimato kaitos teorija pirštu rodydami į apšerkšnijusius langus ir ledu užtrauktus ežerus.

Kartais skaitytojai ir mane klaidingai supranta, paskaitę vieną kitą straipsnį arba įrašą interneto socialiniuose tinkluose. Globalios klimato kaitos aš niekada neneigiau ir neketinu jos neigti. Nes norėdami tai daryti, privalėtumėm bent jau turėti kažkokį tos srities išsilavinimą. Šiuo metu nei aš, nei dauguma iš jūsų, mieli skaitytojai, negalime patikrinti, ar mokslininkai, teigiantys, jog mūsų planeta šyla, sako mums tiesą. Belieka patikėti jų sąžiningumu. Arba netikėti, jeigu esate sąmokslo teorijų gerbėjas.

Taigi, pasaulis šyla, ir mums būtina žinoti, kokių pokyčių sulauksime artimiausioje ir ne tokioje artimoje ateityje. Žiniasklaida, deja, dažniausiai mus gąsdina katastrofomis, skelbia didžiausius įmanomus jūros lygio pakilimo skaičius ir graudina ant atskilusių yrančio Arkties ledo liūdinčių baltųjų meškų nuotraukomis. Meškutės, žinoma, gaila, kaip ir vandens semiamų Bangladešo lūšnynuose gyvenančių vaikų, bet kalbėkime apie mus. Ką mums reiškia vidutinės metinės oro temperatūros padidėjimas keliais laipsniais?

Europos Komisijos sudaryta darbo grupė jau bene prieš dešimtmetį surašė numatomas klimato kaitos pasekmes Europos šalims. Puikiai pamenu, kad ten buvo paminėta, kad Skandinavijos ir Baltijos šalių BVP, atmetus visas neigiamas pasekmes, dėl globalinio atšilimo didės nuo 3 iki 5 procentų. Mažiau išleisime pinigų būstų šildymui ir gatvių valymui nuo sniego, pailgėjus augalų vegetacijos periodui daugiau uždirbs mūsų žemdirbiai, ilgesnė vasara leis daugiau uždirbti turizmo verslui.

Dabar tos išvados labai retai prisimenamos, nes jų prisiskaitę Šiaurės Europos žmonės užduoda sau paprastą klausimą: kurių galų mes turime mokėti milijardus eurų už visas anglies dvideginio išmetimą mažinančias priemones, kurios galėtų kažkiek sulėtinti klimato šiltėjimą, jeigu tas šiltėjimas mums naudingas? Solidarumas su Afrikos bei Azijos gyventojais, kuriems ten gali tapti kiek per karšta, žinoma, yra gražus krikščioniškas jausmas, bet ar dėl to įkeisite bankui savo namus, grimsite iki ausų į skolas, kad savo dešimties metų dyzelinį automobilį iškeistumėte į aplinkai draugiškesnį elektromobilį? Man tai žmona neleistų. O kai taip elgiasi mūsų valstybės, didindamos mūsų visų bendrą skolą ir taškydamos pinigus klimato kaitos mažinimui?

Juolab, kad ne vienas Klimato kaitos mažinimo programos finansuojamas projektas mažų mažiausiai kelia abejonių. Ne man, o rimtiems ekologams.

Kadangi kitų pavyzdžių dabar neprisiminsiu, teks vėl paminėti Druskininkų kalnų keltuvo projektą. Vengdamas kokios nors politinės reklamos arba agitacijos pirštais nerodysiu, kas tą projektą sugalvojo ir paskutinėmis dienomis dirbantiems anos kadencijos Aplinkos ministerijos vadovams pakišo pasirašyti. Kurį laiką buvęs tik popierių kilnojimo stadijoje, tas projektas jau pradėtas įgyvendinti kertant medžius būsimų keltuvo atramų vietose. Štai kur ekoveidmainystės viršūnė!

„Druskininkų keltuvo tikslas – tapti dar vienu traukos centru. Tai visiems aišku. Ir tame nėra nieko bloga. Bet tai – verslo, ne aplinkosaugos projektas. Kai tam naudojamos aplinkosaugai skirtos lėšos rodo, kad Aplinkos ministerija akivaizdžiai nebeatskiria, kas yra jos funkcijos,“- naujienų portale „Delfi.lt“ rašė aplinkosaugos ekspertas Liutauras Stoškus.

Vis dėlto, jei keltuvas nemažins taršos, gautas lėšas teks grąžinti – pareiškėjas (Druskininkų savivaldybė) turės jas grąžinti ministerijai, o ši – taršos leidimų pirkėjui. Juokingiausia, kad tai gali tekti daryti jau kitos kadencijos Druskininkų savivaldybei. Tai yra, gali taip nutikti, kad problemą teks spręsti tiems, kas dabar ne kartą viešai abejojo projekto sąžiningumu. Įrodinėti, kad keltuvas išgelbėjo baltąsias meškas, arba atimti pinigus iš miesto vaikų darželių ir mokyklų.

Rūšiuojam!

Gal jau tikėjotės, kad šios skilties čia neberasite arba laikraštis visai nebeišeis, prisiskaitę propagandiniame valdžiukės leidinyje pažertų kaltinimų? Nesulauks.

Aną penktadienį buvau nuėjęs į Druskininkų policiją pasišnekėti apie Druskininkų švietimo centro jiems parašytą skundą. Pasakiau tyrėjui, kad teisėtu būdu už nustatytą kainą (nemokamai) prekybos centruose įsigyju tiek spaudos, kiek man jos reikia. O ką su ja darau savo virtuvėje – mano privatus reikalas. Jeigu rytoj dalins nemokamą alų, tai paimsiu dėžę, nors pats ir negeriu.

Gal manote, kad dabar pulsiu atsakinėti į absurdiškus kaltinimus ir teisintis?

Irgi nesulauks.

Įkeldamas socialiniame tinkle „Facebook“ dailiai susuktų valdžiukės leidinių, sukrautų į rietuvę drauge su malkomis nuotrauką, paslapčia tikėjausi, kad kas nors iš jo leidėjų užsitrolins. Tai yra neišlaikys jų nervai, pasiduos provokacijai.

Rezultatas tikrai viršijo lūkesčius. Ačiū mielajai Laimai, kad nemokamai paskelbė visą mano įrašą iš „Facebook“ drauge su jo iliustracija. Galėjo ir komentarus patalpinti, ten taip pat daug šiltų žodžių apie Druskininkų carą bei jo leidybinius užmojus prirašyta.

Užsitrolino, nes kaip tik tuo metu Vyriausiasis administracinis teismas paskelbė datą, kada bus svarstoma byla dėl Žurnalistų etikos inspektoriaus sprendimo, kuriuo „Mano Druskininkai“ pripažinti leidžiamais pažeidžiant Visuomenės informavimo įstatymą. Vilniaus apygardos teismas tą sprendimą patvirtino, o Vyriausiojo administracinio teismo sprendimas bus galutinis ir neskundžiamas. Beliks jį įvykdyti, tai yra nutraukti daugiau kaip porą metų vykdomą neteisėtą veiklą.

Pamanėte, kad ponia Laima, užuot švaisčiusi laiką Baudžiamojo kodekso straipsnių citavimui, galėjo užsiimti naujo darbo paieškomis? Klystate. Taip išgarsėjus per visą Lietuvą, susipykus su visa žurnalistų bendruomene, darbo pagal profesiją ieškoti galima būtų nebent kaimyninėje Baltarusijoje.

O šią savaitę jaunimas internete puolė šmaikštauti tema „Kur dingsta „Mano Druskininkai“?“ Linksmiausią trumpą vaizdo įrašą ta tema per pirmąją parą peržiūrėjo maždaug 5 tūkstančiai žmonių. Nufilmuota kaip nežinomas asmuo randa savo pašto dėžutėje nemokamą valdžios propagandinį leidinį, perskaito Laimos straipsnio „Kur dingsta...“ pavadinimą ir kartodamas tuos žodžius neša jį tiesiai prie mėlynojo popieriaus bei plastiko atliekų konteinerio. Atidaro jo dangtį, o ten jau beveik pilna tokių leidinių. Išmeta ir sako „Rūšiuojam!“

Įrašas, kurį paskelbė Domas Miciulevicius.

Šią savaitę Druskininkai gražiai paminėti LRT televizijos laidoje „Teisė žinoti“, skirtoje Prancūzijos įvykiams ir žodžio laisvės suvaržymams mūsų šalyje aptarti.

„Manau, kad iš esmės žodžio laisvė Lietuvoje yra gerbiama, nors ir yra taisytinų dalykų. Pavyzdžiui, baudžiamoji atsakomybė už šmeižtą ar įžeidimą. Taip pat kai kurių atskirų politikų senas sovietinis palikimas, kokį matome Druskininkuose, kur įsivaizduojama, kad už mokesčių mokėtojų pinigus galima leisti vietos valdžią šlovinantį laikraštį,“ – laidoje kalbėjo BNS vyriausiosios redaktorės pavaduotojas Vaidotas Beniušis.

Po poros metų Druskininkų žurnalistų kovos už spaudos laisvę, nesuprasti, kas čia vyksta, gali tik tie, kas sąmoningai stengiasi neigti akivaizdžius faktus. Todėl, kad taip priklauso galvoti pagal užimamas pareigas arba dėl savo verslo interesų. Ir Premjerui, kuriam dabar, artėjant savivaldos rinkimams, visai nesinori viešai aptarinėti skandalus, susijusius su jo pavaduotoju Lietuvos socialdemokratų partijoje. Mums, žurnalistams, irgi nėra jokio noro tapatintis su kažkuria viena opozicine politine jėga ir savivaldybių bei tiesioginių merų rinkimų kampanijos metu sudaryti skaitytojams klaidingą įspūdį, jog visa mūsų kova už žiniasklaidos laisvę tėra kažkokia politinė agitacija.

Bet juk ne mes sugalvojome vilkinti daugiau kaip prieš metus priimtą Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybos sprendimo vykdymą, ginčijant jį visų instancijų teismuose, kai jau iš pat pradžių buvo aišku, kad ten tik bus patvirtinta pradinė išvada. Galėjo jau tada baigti neteisėtus leidybinius eksperimentus ir iki rinkimų tai visi būtų užmiršę. O dabar gali taip nutikti, kad Vyriausiojo administracinio teismo sprendimas bus paskelbtas visai prieš pat rinkimus ir jau tikrai nepridės populiarumo valdantiesiems. Tačiau kaltinti dėl to turėtų ne kažkokias mistinių galių turinčias jėgas, o vien tik savo aroganciją.

Artėjant prie komunizmo, klasių kova aštrėja

Galėtų būti gyvi ir kiti prakartėlės personažai

Po dvi savaites trukusių atostogų sugrįždamas į darbą jaučiausi kaip tie Holivudinių trilerių personažai, po kelių dešimtmečių klajonių parvykstantys į gimtąjį Vidurio Vakarų miestelį, kur vis dar veikia ta pati užkandinė, bet pirmoji paauglystėje įsimylėta mergina jau seniai ištekėjusi už korumpuotu pareigūnu tapusio mokyklos nevykėlio, o vaikystės draugai sustorėję ir prasigėrę. Ir net jeigu redakcijoje nereikėjo nupūsti dulkių sluoksnio nuo kompiuterio klaviatūros, o baldai nebuvo uždangstyti plėvele, pirmąją dieną reikėjo iš naujo pratintis prie kurorto viešojo gyvenimo specifikos.

Druskininkiečiai spėjo pasidalinti į manančiuosius, kad asilas yra arktinių platumų gyvūnas ir žiemą gali gyventi atviroje prakartėlėje arba lauke bei reikalaujančius suteikti asiliukui šildomą socialinį būstą. Asilas ir avys miesto centre buvo šaunus sumanymas, tik neišplėtotas – turėtų būti gyvi ne tik gyvuliai, bet ir kiti prakartėlės personažai. Šv. Juozapą, Švč. Mergelę Mariją bei Tris karalius vaidinantys Druskininkų kultūrininkai ir koks kūdikis išsinuomotas iš socialiai remtinos šeimos. Juk infraraudonųjų spindulių šildytuvai gerai šildo, tai nieko blogo jiems nenutiks.

Ta pačia proga pratinuosi matuoti gyvenimą eurais. Labiausiai tam trukdo prekybininkų daugmaž sąžiningai vykdoma prievolė skelbti kainas dviem valiutom. Kuo greičiau baigsim gręžiotis atgal, versti mintyse eurus į litus, tuo greičiau pradėsime mąstyti eurais, orientuotis, kas brangu, o kas pigu. Vis dėlto visas pinigų keitimo vajus mūsų mieste, kaip ir visoje Lietuvoje, vyksta stebėtinai sklandžiai. Niekur nemačiau didelių eilių, negirdėjau pasipiktinimo šūksnių. Jeigu pašte dar susidarė šiokia tokia atnešusiųjų iškeisti į eurus savo santaupas eilutė, tai vaizdas bankų skyriuose ne kažin kiek skyrėsi nuo įprastinio. Didžiuosiuose kurorto prekybos centruose taip pat sėkmingai išvengta nesklandumų, pirkėjų eilės judėjo ne ką lėčiau, negu anksčiau, o kasininkės išties sparčiai skaičiavo litus, eurus ir išdavinėjo jais grąžą nebambėdamos, kai žiebtuvėlį perkantis žmogus atkišdavo 500 litų banknotą.

Smulkusis verslas, ketinęs nedirbti dvi pirmąsias šių metų savaites, kol apyvartoje cirkuliuos abi valiutos, nes baiminosi tapti pinigų keityklomis ir pristigti apyvartinių lėšų, didžiąja dalimi tokių ketinimų atsisakė. Aptikau tik vieną mažą krautuvėlę, kuri nedirbo pirmąją 2015-ųjų savaitę.

Žiauriausių sovietinių represijų metais Stalinas „patobulino“ marksizmą sava interpretacija, kad, artėjant prie išsvajotojo komunizmo, klasių kova aštrėja. Druskininkuose mes prie to komunizmo matyt jau būsime ypatingai priartėję, nes esamos vietinės valdžios ir jos oponentų kova linksmina visą šalį. Vyriausiosios rinkimų komisijos pirmininkas Zenonas Vaigauskas prieš pat didžiąsias žiemos šventes surengė pasitarimą, kaip pats sakė, „Druskininkų klausimu“. Ir aš ten buvau, nei alaus, nei midaus negėriau, užtat pamačiau tokį šou, kokio pavydėtų bet kurios komercinės televizijos pokalbių laida.

Darbo dienos rytą vienoje stalo pusėje susėdo Druskininkų savivaldybės administracijos ir Švietimo centro atstovai, o kitoje – vietinė opozicija. Per vidurį – pats Komisijos pirmininkas ir keli jos nariai. Priminsiu, kad VRK yra gavusi visą pluoštą skundų, kuriuose Druskininkų savivaldybės administracija kaltina du nepriklausomus vietos laikraščius nepažymėtos politinės reklamos skelbimu, o trys opozicinės partijos tuo pačiu – Druskininkų švietimo centro leidinį „Mano Druskininkai“. Tą patį, kurį Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnyba ir Vilniaus apygardos administracinis teismas pripažino leidžiamu neteisėtai.

Z.Vaigauskas labai stengėsi kaip nors įtikinti abi puses, kad nereikia tirti jų skundų ir visi gali taikiai išsivaikščioti švęsti Kalėdų. Nebandysiu atpasakoti viso pokalbio, nes didžioji jo dalis buvo jau ne kartą čia aprašytų teiginių kartojimas. Man pačiam pavyko suformuluoti teiginį, kad artėjančių savivaldos bei mero rinkimų Druskininkuose negalima vadinti demokratiškais, nes dabartiniai valdantieji ir opozicija turi nevienodas galimybes skleisti rinkėjams informaciją apie save. Paklausiau VRK pirmininko, ar jis nusiteikęs naikinti rinkimų rezultatus, jeigu Vyriausiasis administracinis teismas patvirtins Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybos ir Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimus, kad Druskininkų švietimo centro laikraštis neteisėtai leidžiamas „tenkinti grupinius politinius interesus“. Z.Vaigauskas tokią galimybę atmetė, todėl beliko paprašyti VRK atlikti savo darbą – tirti konkrečius skunduose įvardintus pažeidimus.

VRK posėdis, kuriame turėjo būti priimti sprendimai dėl druskininkietiškų skundų buvo suplanuotas tarpušvenčiu. Paskelbus darbotvarkę paaiškėjo, kad šių klausimų ten nėra. Komisijos narius galima suprasti, per šventes ne taip lengva parengti sprendimą tokios didelės apimties tyrime. Juolab, kad gali tekti kažkaip nuskriausti įtakingiausios Lietuvos partijos kontroliuojamą savivaldybę arba rasti būdų neįžvelgti labai jau akivaizdžių rinkimų agitacijos tvarkos pažeidimų.